Žvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius ir diskusijas kyla mintis, kad išgyvename artimo neapykantos vasarą. Vieni reikalauja apsaugoti gražiausias miestelio vietas nuo vaikų, kiti reikalauja uždaryti neįgaliuosius už spygliuotų tvorų, treti pašiurpę negaili baisiausių epitetų pirmiesiems. Kaip jautėsi ir ką galvojo apie juos atstumiančius žmones tėvų globos netekę vaikai ir proto negalią turintys žmonės galime tik numanyti. Paradoksas tame, kad visi nori to paties – saugumo, orumo ir pagarbos. Skirtumas tame, ar matome sąsajas tarp savo ir aplinkinių saugumo (orumo, pagarbos) užtikrinimo, ir kokios tos sąsajos. Atrodo, nesunku suvokti, kad visuomenės saugumo (orumo, pagarbos) matas yra jos silpniausių ir pažeidžiamiausių apsaugos kokybė. Bet kodėl tuomet vis dar aštriai prasimuša izoliacijos naratyvas, ir nors slepiamas, bet tikrai yra, sunaikinimo naratyvas? ...
