Alfonsas Brazas, Juozas Olekas. Kokio švietimo siekiame – elitinio išrinktiesiems ar kokybiško visiems?

Alfonsas Brazas, Juozas Olekas. Kokio švietimo siekiame – elitinio išrinktiesiems ar kokybiško visiems?

Mums, socialdemokratams, lygios galimybės ir lygiavertės sąlygos kiekvienam vaikui siekti kokybiško išsilavinimo nėra tik gražus lozungas, nes tai yra esminis dalykas, užtikrinant lygias galimybes ir perspektyvas visiems.

Per šią prizmę mes vertiname ir nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos 2021-2030 m. Susitarime yra tikrai daug gerų dalykų, surašyti, atrodo, teisingi siekiai ir tikslai. Tačiau jame trūksta aiškumo, kaip tie tikslai bus pasiekti. Todėl socialdemokratai ir pateikė savo konkrečias pastabas susitarimui, kuriomis siekiama didesnio aiškumo užtikrinant lygias galimybes ir lygiavertes sąlygas kiekvieno vaiko ugdymui bei konkretumo mažinant išsilavinimo nelygybę, kurią nulemia socialinė atskirtis.

Išsilavinimo nelygybė yra viena iš ryškiausių Lietuvos švietimo problemų, kuri, savo ruožtu, gilina socialinę atskirtį. Socialinės-ekonominės ir kultūrinės (sutrumpintai – SEK) aplinkos įtaka nulemia ugdymo nelygybę jau ikimokykliniame amžiuje. Dabar ikimokyklinio ugdymo programoje dalyvauja vos 46,3 proc. kaime gyvenančių 2-5 metų amžiaus vaikų! Nacionaliniame susitarime numatyta, kad šis rodiklis 2027 m. pasieks 70 proc.

Su šiuo kukliu sėkmės rodikliu sutikti niekaip negalime ir manome, kad iki 2030 m. ne mažiau kaip 90 proc. 2-5 metų amžiaus vaikų iš kaimiškųjų vietovių turi lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Juo labiau, kad pagal pernai priimtas Švietimo įstatymo pataisas nustatyta, jog nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. ugdymas pagal ikimokyklinio ugdymo programą taps visuotinis nuo 4 metų amžiaus, nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. – nuo 3 metų amžiaus, nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. – nuo 2 metų amžiaus. Visuotiniam ikimokykliniam ugdymui, Vyriausybės nustatyta tvarka, privalės būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos visoms ugdymo reikmėms. Tam reikės tikrai gerokai daugiau lėšų negu jų skiriama dabar – Lietuvoje ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiriamas vos 1 proc. BVP, kai tuo tarpu Estija ir Latvija atitinkamai skiria 2,4 proc. ir 2,3 proc.  Manome, kad iki 2030 m. palaipsniui reikia pasiekti, jog ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui būtų skiriamas 2 proc. BVP finansavimas, o visam švietimo ir mokslo sektoriui – 6 proc. BVP.

Atkreipiame dėmesį į tai, kad ikimokyklinis ugdymas nulemia mokinių rezultatus vėlesniame amžiuje. Pagal EBPO PISA 2018 m. tyrimus, 15-mečių gebėjimų skirtumas tarp lankiusių darželį ir jo nelankiusių vaikų yra net 63-109 taškai (priklausomai nuo lankymo trukmės). Praktiškai ikimokyklinio ugdymo nebuvimas (neprieinamumas) kaimiškose vietovėse ir nekokybiškas pradinis ugdymas nulemia tai, kad gebėjimų skirtumas tarp miesto ir kaimo 15-mečių mokinių sudaro: pagal skaitymo gebėjimus – 79 taškus, pagal matematinį raštingumą – 62 taškus, pagal gamtamokslinį raštingumą – 61 tašką. Aukštam (6-am) gebėjimų lygmeniui reikia surinkti bent  698 taškus, vidutiniam (3-4 lygmuo) – 480-553 taškus, žemam (mažiau už 2-ą) – 407 taškus. Deja, Lietuvoje žemesniais negu 2 lygio skaitymo ir matematinio bei gamtamokslinio raštingumo (gebėjimų) taškais įvertinta beveik ketvirtadalis (!) 15-mečių moksleivių, kai tuo tarpu Estijoje tik apie dešimtadalis, o Lenkijoje mažiau kaip šeštadalis. Beje, kaimiškose mokyklose šie rodikliai dar blogesni - net 42 proc. kaimo mokinių nepasiekė 2-ojo bazinio skaitymo lygio.

Taigi, patinka tai kam ar nepatinka, ypatingą dėmesį turime skirti ikimokyklinio ugdymo prieinamumui kaime, o taip pat pradinio ugdymo kokybės pagerinimui. Manome, kad stambiose gyvenvietėse (miesteliuose) lopšeliai-darželiai ir pradinės mokyklos yra būtinybė. Tarp kitko, iš maždaug 600 lopšelių-darželių, buvusių kaime 1990 m., dabar išliko tik 99. Atkreipiame dėmesį į tai, kad jeigu stambioje gyvenvietėje (miestelyje) nėra būtinos socialinės infrastruktūros (lopšelio-darželio, pradinės mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos, kultūros centro su biblioteka, parduotuvės) – ši gyvenvietė (miestelis) ima gan sparčiai nykti, nes jaunos šeimos nebesikuria joje, o esančios, pirmai progai pasitaikius, išvyksta į miestus arba užsienį. Mes negalim sutikti su tuo, kad net dabartiniai seniūnijų centrai imtų ir paspartintai sunyktų dėl to, jog jų socialinei infrastruktūrai plėtoti/išlaikyti skiriamas nepakankamas viešasis finansavimas.

Deja, pagal Europos Sąjungos ekonomikos atsigavimo ir atsparumo didinimo priemonę Lietuva socialinės infrastruktūros plėtojimui stambiose gyvenvietėse (praktiškai seniūnijų centruose) lėšų beveik neskiria. Pvz., iš maždaug 251 mln. eurų, skirtų švietimo sistemos pertvarkai, net 210 mln. eurų numatoma 60-čiai vadinamųjų tūkstantmečio gimnazijų. Į šias mokyklas bus kviečiami dirbti aukščiausiais ugdymo rezultatais pasižymintys mokytojai ir gabiausi pedagoginių studijų absolventai bei rasis visa reikalinga šiuolaikinė švietimo infrastruktūra (universalus mokyklų dizainas, STEAM laboratorijos, neformaliojo ugdymo sistema). Atrodo, kad tuose rajonuose, kur jau veikia panašaus tipo gimnazijos, jos bus stiprinamos ir gerinama jų infrastruktūra, o ten, kur tokių galimybių nėra, bus steigiamos naujos gimnazijos. Šioms gimnazijoms bus keliamas tikslas tapti pedagoginių ugdymo pokyčių rajonuose generatoriais ir katalizatoriais. Taigi, akivaizdu, kad dabartinė valdančioji dauguma ir Vyriausybė vis tik labiau orientuojasi į elitinio švietimo išrinktiesiems plėtojimą, o ne į kokybišką ugdymą visiems.

Gal kitaip būtų, jeigu šitos tūkstantmečio gimnazijos taptų savivaldybių švietimo klasterių branduoliais, į bendrą rajono švietimo įstaigų tinklą įjungiant ir kitas gimnazijas, progimnazijas bei pagrindines ir pradines mokyklas. Kai kuriose valstybėse mokyklų bendradarbiavimo klasterių kūrimas yra kaip alternatyva mažesnių/silpnesnių mokyklų uždarymui. Tačiau dabartinė valdančioji dauguma ir vyriausybė bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nori dalį pagrindinių ir pradinių mokyklų uždaryti, organizuojant mokinių pavėžėjimą į didesnes mokyklas. Tūkstantmečio gimnazijų dar nėra, o pagrindinių ir pradinių mokyklų uždarymo vajus tęsiasi toliau. Taigi, atrodo, kad vyksta tiesiog paprasčiausias mokyklų centralizacijos/koncentracijos procesas.

Sakoma, kad tūkstantmečio mokyklos padėsiančios sumažinti švietimo atskirtį ir išsilavinimo nelygybę. Bet ta išsilavinimo nelygybė ir švietimo atskirtis ir kyla būtent dėl to, kad ikimokyklinis ugdymas kaimiškose vietovėse  dažnai yra neprieinamas (vos 99 darželiai kaimiškose gyvenvietėse), o pradinio ugdymo kokybė žema. Tai gal pagaliau pasirūpinkim, kad ir ikimokyklinis ugdymas taptų prieinamas visiems, ir ugdymas tose kaimiškose pradžios mokyklose būtų kokybiškas? Daugelyje šalių, kur mokinių gebėjimai aukšti, tarp jų ir Estijoje, yra laikomasi principo, jog kokybiškas ikimokyklinis ir pradinis ugdymas turi būti prieinamas kiekvienam vaikui gyvenamojoje vietoje, o pagrindinis išsilavinimas būtų kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Na, o gimnazijos gali būti ir labiau nutolusios, tačiau užtikrinant tinkamą (patogų) mokinių pavėžėjimą arba jų apgyvendinimą bendrabučiuose.

Tuo tarpu pas mus per 3 paskutinius metus pagrindinių bendrojo lavinimo mokyklų skaičius sumažėjo nuo 348 iki 248, o pradinių mokyklų skaičius padidėjo tik nuo 69 iki 109, progimnazijų skaičius išaugo nežymiai – nuo 134 iki 162, o gimnazijų skaičius beveik nekito, padidėjo nuo 348 iki 353. Taigi, mokyklų skaičius kaimiškose gyvenvietėse toliau mažėja (dažnu atveju uždarant pagrindinę mokyklą jos vietoje nepaliekama net pradinė mokykla) ir tuo pat metu auga į mokyklą pavežamų mokinių dalis, kuri dabar jau yra tokia: pradinis ugdymas – 18,61 proc., pagrindinis ugdymas – 24,22 proc. ir vidurinis ugdymas – 22,36 proc. Akivaizdžiai vyksta mokyklų koncentracija (stambinimas).

Tačiau esminis klausimas – ko švietime siekiame: elitinio išsilavinimo išrinktiesiems ar kokybiško visiems? Atrodo, kad pas mus vis tik siekiama pagerinti elitinio išsilavinimo apimtį, nes steigiamos vis naujos elitinės/prestižinės mokyklos, kuriose vykdoma moksleivių atranka, daugėja prestižinių privačių/nevyriausybinių mokyklų, o į jas patekti gali ne visi, o tik pasiturintieji. Dabar gi numatoma įsteigti dar ir 60 prestižinių tūkstantmečio gimnazijų.

Gerai besimokančių moksleivių skaičių irgi būtinai reikia didinti, nes pas mus 5-6 (t. y. aukščiausiu) lygiu įvertinti tik: skaitymo gebėjimai – 4,9% (Lenkijoje 12,2%, Estijoje 13,9%) 15-mečių mokinių, matematinis raštingumas – 8,4% (Lenkijoje 15,8%, Estijoje 15,5%), gamtamokslinis raštingumas - 4,4% (Lenkijoje 9,3%, Estijoje 12,2%). Atsilikimas – kartais!

Tačiau blogiausia, kad pas mus dar didesnis atsilikimas yra pagal blogai besimokančių 15-mečių mokinių gebėjimus. Mokinių skaičius, kurių gebėjimai yra mažesni negu 2 lygmens (t. y. jie yra praktiškai neraštingi), pas mus sudaro: pagal skaitymo raštingumą – 24,4% (Lenkijoje 14,7%, Estijoje 11,1%), pagal matematinį raštingumą – 25,6% (Lenkijoje 14,7%, Estijoje 10,2%), pagal gamtamokslinį raštingumą – 22,2% (Lenkijoje 13,8%, Estijoje 8,8%). Blogai besimokančių, faktiškai neraštingų, 15-mečių dalis pas mus sudaro beveik ketvirtadalį (!), tuo tarpu Lenkijoje mažiau kaip šeštadalį, o Estijoje tik dešimtadalį. Todėl labiau turėtume rūpintis blogai besimokančių moksleivių ugdymo pagerinimu iš esmės. Pagrindinis įrankis tam – ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pagerinimas kaimiškose mokyklose, visų pirma užtikrinant ikimokyklinio ugdymo prieinamumą visiems.

Svarbi yra ir SEK aplinka (išsilavinę ir neskurstantys tėvai bei socialinė infrastruktūra ir kt.), kuri taip pat nulemia išsilavinimo nelygybę, nes moksleivių gebėjimų skirtumas pagal SEK statusą tarp aukščiausios ir žemiausios kvintilės pas mus sudaro net 90 taškų. Taigi, mums reikėtų labiau rūpintis bendru kokybišku išsilavinimu visiems, o ne tik elitiniu išrinktiesiems.

Išsilavinimo kokybės rodikliu – kurio siektume per artimiausią laikotarpį –  galėtume nusistatyti EBPO PISA vertinimo rezultatus 2030 m.: skaitymo gebėjimų rezultatas > 500 taškų (2018 m. buvo tik 476 taškai), matematinio raštingumo rezultatas > 500 taškų (2018 m. buvo tik 481 taškas). Tai būtų kiekybinis, o ne sąlyginis (kurioje vietoje pagal PISA vertinimo rezultatus esame tarp pasaulio šalių) rodiklis. Tikrai ambicingas ir konkretus kiekybinis ugdymo rodiklis būtų, kad 2030 m. aukščiausiu (6-uoju) lygiu būtų įvertinti bent dešimtadalio 15-mečių mokinių gebėjimai, o mažesniu negu 2 lygiu būtų įvertinti tik mažiau kaip šeštadalio 15-mečių mokinių gebėjimai.

Juozas Olekas yra Europos Parlamento narys, socialdemokratas. Alfonsas Brazas yra Europos Parlamento nario padėjėjas, socialdemokratas.

Close