Algirdas Pieniuta: Dabar gerai žinau savo tikslą – noriu, kad visuomenė būtų socialiai teisingesnė ir „žalesnė“

Algirdas Pieniuta: Dabar gerai žinau savo tikslą – noriu, kad visuomenė būtų socialiai teisingesnė ir „žalesnė“

Algirdas Pieniuta (37 m.) prisimena, kad į Lietuvos socialdemokratų partiją atėjo prieš 12 metų. Kaip pats sako, niekas jo nekvietė ir šiltos vietos neparuošė. Žingsnis po žingsnio judėjo į priekį, gabiu organizatoriumi patikėjo bendraminčiai, išrinko Panerių poskyrio pirmininku, vėliau – Vilniaus miesto skyriaus pirmininko pavaduotoju. Pernai Algirdas žengė dar vieną žingsnį. Vilniaus socialdemokratų bendruomenė jam patikėjo atsakingas skyriaus pirmininko pareigas.

Prie Vilniaus skyriaus vairo stojęs Algirdas vien tik uždegančių kalbų sakymu susirinkimuose ar konferencijose neapsiribojo. Kantriai kaupė patirtį ir žinias, nesibodėjo ir rutininių darbų – Seimo nario Žirmūnų apygardoje rinkimų metų su partiečiais rinko parašus, lankėsi butuose, domėjosi vilniečių buitimi ir gyvenimu. Užklupus pandemijai savanoriavo gatvėse, dalijo apsaugines veido kaukes praeiviams, lankė vyresnius partiečius.

Bendraujant su Algirdu išsitrina amžiaus ribos. Su visais vienodai betarpiškas, paprastas ir nuoširdus, sunkiose situacijose pasitelkiantis humorą, taiklias citatas bei alegorijas. Reiklus, kartais – „dygliuotas“, turintis įsitikinimus ir ginantis savo nuomonę.

Su Algirdu kalbame apie tai, kas jam atrodo svarbu – politiką, profesiją, kuri jam yra nuolatinis tobulėjimas, saviraiška, hobis ir didžioji meilė, įsimintiniausius gyvenimo momentus.

–  Politika. Ambicinga kova dėl vertybių, galimybė pasiekti tikslų, įdomi terpė karjerai?

Turiu labai aiškias savo gyvenimo vertybes, jos formavosi jau nuo paauglystės ir išliko pastovios. Tai, kas buvo svarbu šešiolikmečiui, kažkaip esmingai nepasikeitė. Augau 90-aisiais paprastoje miškininko ir virėjos šeimoje. Kasdien mačiau sunkiai ir sąžiningai dirbančius žmones – tėvus, mokytojus, paprastus darbininkus. Tada piktinausi, kad išsilavinimas ir sąžiningas darbas nuvertinamas, o valstybės leidžiamas nusikalstamas ,,prasisukimas“ – toks vertingas. Jau tada supratau, piktintis nepakanka, reikia keisti. Žinoma, mano įsivaizdavimas buvo labai paprastas, maniau, kad žmogus iš esmės protingas ir jeigu taip, kaip yra, būti negali, tai kažkada ir nebus. Nesitikėjau, kad tai truks taip ilgai.

Dabar žiūriu į viską „realistiškiau“, suprantu, kad kai kuriuos dalykus sunku pakeisti, kitus gal net neįmanoma. Bet pati nuostata, kad norint kažką pakeisti, būtina veikti, nepakito. Su laiku mažėjo emocijos, išsigrynino suvokimas. Dabar gerai žinau savo tikslą – noriu, kad visuomenė būtų socialiai teisingesnė ir „žalesnė“. Šie principai man svarbūs ypatingai, dėl jų padarysiu viską, kas mano galioje.

Taigi, man politika tik priemonė keisti visuomenę, o ne kažkas savitikslio. Kaip socialdemokratas ir aplinkosaugininkas tikiu, kad dėmesys žmogui, teisingi mokesčiai, investicijos į mokslą, švietimą, švarią aplinką ir žaliąją ekonomiką yra mūsų valstybės kelias į priekį.

–  Esate išrinktas Vilniaus socialdemokratų vadovu. Šis visuomeninis darbas vis dar įdomus, netapo rutina?

Visada kartoju sau: politika – tai maratonas, ne sprintas. Sprinte paslydus, jau galima ir netęsti. Tuo tarpu maratone, vienas kitas paslydimas dar nieko nereiškia, tai ilga distancija, svarbiausia kantrybė, užsispyrimas, žinojimas kodėl tai darai ir kad tai, ką darai, yra svarbu.

Kuo labiau artėjo momentas ir suvokimas, kad galiu tapti Vilniaus skyriaus pirmininku, tuo labiau kankino nerimas. Supratau, kad vadovausiu didžiausios Lietuvoje partijos didžiausiam skyriui.

Prisimenu LSDP Vilniaus skyriaus atkūrimo 30-mečio minėjimą. Į iškilmes atėjo pirmieji skyriaus ir partijos kūrėjai – Vytenis Andriukaitis, prof. dr. Albinas Bagdonas. Staiga pajutau, kokia  didelė atsakomybė man patikėta, kokių žmonių darbus teks tęsti. Net nežinau, ar savo gyvenime buvau pajutęs kitą tokį įsipareigojimo ir atsakomybės jausmą.

Jau turite konkretų atsakymą dėl savo kandidatavimo būsimuose LR Seimo  rinkimuose? Vis gi, kodėl?

– Taip turiu. Dalyvauju rinkimuose vienmandatėje Naujosios Vilnios apygardoje. O kaip kitaip? Aš juk skyriaus pirmininkas, privalau imtis atsakomybės. Maža to, prireikus turiu nedvejodamas eiti ten, kur sunkiausia. Skyriaus partiečiai manimi patikėjo ir suteikė galimybę vadovauti skyriui. Dabar negaliu dvejoti, blaškytis, kaip tuomet žiūrėsiu tiems žmonės į akis? Aišku, tai galimybė nešti mūsų idėjas ir vertybes žmonių teismui.

Gražiausias  gyvenimo įvykis, sukeliantis Jums brangiausius prisiminimus?

– Labai sudėtingas klausimas. Paprastai tie jausmai, manau, būna susiję su vaikyste, arba su kažkokiais reikšmingais lūžiais gyvenime, ypatingais įvykiais. Man gražiausieji prisiminimai susieti su pasirinktu miškininko keliu. Aš gyvenu tuo, kas yra profesija ir darbas, aš visą parą ,,dirbu“ miškininku ir niekaip negaliu nustoti žavėtis savo profesija. Mūsų giminėje nuo 1821 metų visos kartos yra miškininkai, kitais metais švęsime 200 metų giminės veiklos miškininkystėje jubiliejų.  Vadinčiau tai pašaukimu,  nes profesija nėra tik darbas, man tai kasdienis tobulėjimas, hobis, aistra ir didžioji meilė.

                                                                                              Algirdas Pieniuta darbe

Ką laikote didžiausiais savo gyvenimo pasiekimais, pareikalavusiais daugiausiai jėgų ir proto?

– Nuolatinis mokymasis, tapęs gyvenimo dalimi. Daug jėgų atiduodu ir politikai. Prieš 12 metų užėjau į partijos būstinę ir pasakiau, kad noriu įstoti į Socialdemokratus. Tada nemaniau, kad manęs laukia eilinio partijos nario, grupės pirmininko pavaduotojo, grupės pirmininko, poskyrio pirmininko pavaduotojo, poskyrio pirmininko, skyriaus pirmininko pavaduotojo ir skyriaus pirmininko kelias... Štai čia tikrai buvo visko (juokiasi). Nevilties minutėmis, kai atrodė, kad nėra prasmės įveikinėti kliūtis, norėdavosi viską mesti. Sulaikydavo kartu su partiečiais nueitas kelias, pasiekimai, bendri darbai. Man jie labai brangūs. Kalbu ne apie rezultatą, o apie procesą. Išlikti, išbūti tame procese buvo iššūkis,  pareikalavęs tikrai labai daug.

  Jei reikėtų įvardyti ne dėl ko graužiatės, o atvirkščiai – kuo šiuo metu  labiausiai džiaugiatės?

– O, čia aš turiu nemažai ką pasakyti (juokiasi). Yra daug dalykų gyvenime, kurie mane džiugina – štai, pavyzdžiui, miškas pavasarį, jau sakiau, kad tai didžioji mano meilė. Politikoje džiugina milžiniškas Socialdemokratų virsmas, mes tapome tikrais socialdemokratais. Esu ne tik miškotvarkos inžinierius, turiu ir istoriko išsilavinimą. Todėl galiu drąsiai prognozuoti, kad šis virsmo etapas kažkada bus aptarinėjamas, kaip didžiulis socialdemokratų kokybinis šuolis ar net lūžis, o  žmonės, stovėję šio lūžio priešakinėse linijose, įeis į socialdemokratijos istoriją. Gražiausias socialdemokratijos laikas per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje yra tas, kai mes pasakėme NE butaforinei socialdemokratijai, kai atsistojome ir pripažinome – mes keičiamės.

Rinkimų metu politikai daug žada, būsimą gyvenimą piešia rožinėmis spalvomis, o Jūs?

Aš esu realistas. Rožinėmis spalvomis gyvenimą piešia staiga atsiradę gelbėtojai. Deja, tiek aš, tiek socialdemokratų partija su šia metafizika neturime nieko bendro. Esame gilias tradicijas puoselėjanti, seniausia ir didžiausia partija Lietuvoje. Turime tikslus ir uždavinius, vertybes, labai aiškų valstybės raidos scenarijų, intelektualinį potencialą ir priemones tą scenarijų įgyvendinti. Mums nereikia sekti gražių pasakų, dirbtinai spalvinti, gražinti, mes aiškiai žinome, ką galime padaryti ir drąsiai tai deklaruojame.

–  Ačiū už pokalbį.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Kalbėjosi Aldona Jeleniauskienė.

Close