2018 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucinėje salėje paminėtas Sąjūdžio 30 metų jubiliejus. Buvo sakomos kalbos, senieji sąjūdiečiai pabendravo vieni su kitais ir su spaudos atstovais. Bet ne vienam dalyviui kilo dar pilnai neatsakytas klausimas, kokias istorines klaidas padarė atkūręs Lietuvos nepriklausomybę Sąjūdis, jei rinkėjai jį kažkodėl nustūmė nuo politinės valdžios per 1992 metų rinkimus.
Kaip žinoma, rinkėjai tada valdžią perdavė buvusiai komunistų partijai, pasivadinusiai LDDP, kuriai net pritrūko fizinių asmenų rinkimuose iškovotoms daugiamandatėms vietoms užimti. Pirmąją istorinę klaidą 1990 03 15 įvardino vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų Arvydas Juozaitis. Jo nuomone, ši klaida – tai Vytauto Landsbergio išrinkimas Aukščiausiosios Tarybos (toliau AT) pirmininku. Galima sutikti su tokiu teiginiu, galima nesutikti, bet daug faktų, dalį kurių išvardinsime, rodo, kad toks teiginys nėra laužtas iš piršto. Štai šie faktai.
Sąjūdis pralaimėjo 1992 metų rinkimus todėl, kad tai jau buvo nebe tas Sąjūdis, kurio dalyviai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje.
Sąjūdis pralaimėjo 1992 metų rinkimus todėl, kad tai jau buvo nebe tas Sąjūdis, kurio dalyviai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyjeir kurią jis pradėjo vykdyti tuoj po Nepriklausomybės įtvirtinimo ir V. Landsbergio išrinkimo AT pirmininku. Visi kiti atsakymai apie nesusipratusį rinkėją, komunistinę propagandą, buvusių laikų nostalgiją, užsienio valstybių įtaką – tai tik smėlis, į kurį įkišama galva, nenorint matyti realybės.
Tai kas gi įvyko su Sąjūdžiu per dvejus metus nuo Sąjūdžio triumfo 1990 metais, kada Sąjūdžio vadovaujama AT ir jai pirmininkaujant tam pačiam V. Landsbergiui pateisino rinkėjų viltis: parengė ir sėkmingai patvirtino visus būtinus Lietuvos Nepriklausomybei paskelbti ir įtvirtinti dokumentus, Lietuvos žmonių remiama atsilaikė prieš okupantų žvanginimą ginklais, savo krauju apgynė TV centrą ir bokštą ir Aukščiausiąją Tarybą. Lietuvos žmonės atlaikė ekonominę blokadą ir visus kitus mėginimus parklupdyti Lietuvą ant kelių ir priversti ją grįžti į rekonstruojamą Tarybų Sąjungą. Taip galėjo įvykti tik dėl to, kad absoliuti dauguma Lietuvos piliečių ir jų išrinkta AT buvo Baltijos kelio cementu sutvirtintas organizmas.
Deja, šis monolitas netrukus pačios AT vadovų valia pradėjo aižėti ir prasidėjo 1988–90 metų Sąjūdžio nykimas. Jo pradžia atsitiktinai ar ne prasidėjo tada, kai Arvydas Juozaitis 1990 03 15 paskelbė apie istorinę klaidą. Ir jeigu iki šios datos sąjūdiečiu galėjo būti bet kurių politinių pažiūrų pilietis, tai jau 1990 metais Sąjūdis buvo „išvalytas“ nuo visokių ten liberalų ar socialdemokratų ir jame liko tik V. Landsbergio politikos palaikytojai. Jie dar save laikė Sąjūdžiu, bet tai jau buvo kitas, dar vadinamas Antruoju Sąjūdžiu, nes jam priklausė tik dešiniųjų pakraipų politikai ir jų rėmėjai. Todėl klausdami, kodėl Sąjūdis buvo sutriuškintas per 1992 metų rinkimus, privalome turėti mintyje ne 1988–90 metų Sąjūdį, o dešiniųjų kontroliuojamą Antrąjį Sąjūdį, kuris suskirstė Lietuvos žmones į patriotus ir priešus. Lietuvos nelaimei V. Landsbergis nenorėjo, o gal ir nemokėjo vienyti visos tautos ir telkdavo apie save tik beatodairiškai jam atsidavusius AT deputatus, kurie buvo vadinami patriotais. Visi kiti AT nariai, nepritardavę V. Landsbergio politikai, buvo laikomi ne tik jo, kaip asmens, bet ir visos tautos priešais. Jų nuomonės buvo nepaisoma, o siūlymai likdavo neišgirsti, jei jie nesutapdavo su paties V. Landsbergio pozicija. Patriotų palaikymui ir tautos priešų dekapitacijai buvo pajungtas Sauliaus Stomos redaguojamas Valstybės laikraštis („Lietuvos aidas“), kuris pradėjo spausdinti straipsnius, perskeliančius ir pačią visuomenę į dvi dalis: patriotus ir priešus, (pvz., VL dešiniosios rankos Virgilijaus Čepaičio „Šiaudai ir šienas“).
Nepriekaištingo patriotų gyvenimo ir jų kilnių darbų aprašymui buvo skirtas ciklas, aštrialiežuvių pavadintas „Iš šventųjų gyvenimo“. Ciklui rengti pakviesta gabi žurnalistė Ona Balčiūnienė, kuri nėrėsi iš kailio, lakuodama kiekvieno „šventojo“ portretą. V. Landsbergio oponentams buvo skirtas kitas ciklas rašinių, pavadintas „Voratinkliu“ , kuriame buvo pateikiami dažniausiai išgalvoti duomenys apie oponentų tariamus ryšius su KGB. Šiam ciklui medžiagos parūpindavo dešinieji, kurie dirbo AT komisijoje KGB veiklai tirti. Galima tik įsivaizduoti, kokį pažeminimą pajusdavo politikas, aptikęs savo pavardę „Voratinklyje“. Suprantama, kad Baltijos kelyje stovėjusių žmonių suskirstymas į patriotus ir priešus dalį rinkėjų atbaidė nuo Antrojo Sąjūdžio ir jo keliamų kandidatų į AT.
V.Landsbergio autoritetas tuo metu buvo didžiulis, ir jo žodis būtų sudraskęs ,,Lietuvos Aido“ voratinklį. Tokio žodžio nebuvo.
V.Landsbergio autoritetas tuo metu buvo didžiulis, ir jo žodis būtų sudraskęs ,,Lietuvos Aido“ voratinklį. Tokio žodžio nebuvo. Vietoje jo buvo kiti viešai ištarti žodžiai, pavadinę Lietuvą „KGB-ynu ir kirmėlynu“ ir dalį Lietuvos žmonių pakrikštiję skambiu žodžiu „šunauja“.
Suprantama, įsižeidusi „šunauja“ ir Lietuvos „kirmėlynas“ jau nebegalėjo balsuoti už Antrąjį Sąjūdį ir jo faktinį vadovą . Tauta buvo suskaldyta. Antrojo Sąjūdžio simpatikų gretos dar labiau sumažėjo. Bet kyla klausimas, kaip Sąjūdis galėjo būti dešiniųjų privatizuotas, kai jame buvo pakankamai daug kitų pažiūrų iškilių politikų. Veiksnių čia atsirado keletas. Visų pirma, V. Landsbergio parankiniai susidorojo su tais ryškiais Sąjūdžio politikais, kurie realiai galėjo tapti Sąjūdžio lyderiais bei potencialiais kandidatais į Respublikos prezidento postą: prieš vienus buvo išmesta KGB korta, kiti, vengdami insinuacijų, patys pasitraukė iš aktyvios veiklos, treti buvo apšaukti išdavikais.
Antra, iš Sąjūdžio buvo išstumti tie politikai, kurių pozicija Valstybės sąrangos, ekonominiais, socialiniais ir kitais klausimais skyrėsi nuo V. Landsbergio pozicijos. Ir taip, net tokie Sąjūdžio šaukliai ir jo ryškiausieji lyderiai kaip Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis ir kiti buvo iš Sąjūdžio vadovaujamų pozicijų išguiti ir tapo tik nominaliomis figūromis Sąjūdžio hierarchijoje.
Taigi Sąjūdis nukraujavo ir jame liko vienas ambicingas lyderis su jam visados pritariančia ir labai agresyvia kariauna. Sąjūdžio nykimas baigėsi 1988–1990 metų Sąjūdžio mirtimi. Sąjūdžio sunaikinimas ir buvo antra istorinė klaida. Vietoje jo liko Antrasis Sąjūdis, kuriam vadovavo iškilus kietos rankos politikas ir politinių intrigų didmeistris V. Landsbergis. Bet jam norint vykdyti savo planus reikėjo absoliučios valdžios tampant Lietuvos Prezidentu... Šiam tikslui pasiekti buvo suorganizuotas referendumas, kuris turėjo leisti rinkti Respublikos Prezidentą dar neturint Konstitucijos, kurioje būtų apibrėžtos prezidento galios. O tai reikštų prezidentinę diktatūrą, tokią pat, kokia buvo Lietuvą valdant prezidentui A. Smetonai. Bet rinkėjai referendumu tokią idėją atmetė. Tada liko kitas kelias: savo idėjas realizuoti per AT.
Tarybų Sąjungai subyrėjus po Maskvos pučo, Lietuva ir jos AT ramiai atsikvėpė ir pradėjo naują vidaus politikos keitimo etapą. Reikėjo pertvarkyti kone visas sritis: valstybės valdymo, ekonomikos, finansų, pinigų politikos, švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos ir teisėsaugos, žemės ūkio ir kitas. Ir štai čia atsirado nuomonių įvairovė ir skirtingi valstybės tolesnio vystymo scenarijai. Buvo galima ieškoti kompromisų ir rasti visų nuomonių atstojamąją, bet dešiniųjų vadovaujama AT pasirinko kitą kelią – dešiniųjų grupės parengtą Lietuvos vystymo scenarijų primesti visiems. Tačiau tam reikėjo paimti parlamentinę valdžią į savo rankas. Kova dėl valdžios prasidėjo ne tik pačioje AT, bet greitai persimetė (ar buvo permesta) už jos sienų.
Pačioje AT atsirado neformali „arbatos frakcija“, subūrusi daugiausia kauniečius, kurie rytais ar vakarais gurkšnodami arbatą numatydavo taktinius ėjimus, kuriuos primesdavo visai AT. Kaip atsvara „arbatos frakcijai“ AT susikūrė formali Sąjūdžio Centro frakcija, pradžioje vienijusi per trisdešimt sąjūdiečių, nepatenkintų dešiniųjų politika. Tokia situacija AT buvo nepalanki V. Landsbergiui, nes jo užduotis vykdanti Sąjūdžio frakcija teturėjo vos 15 narių. Ir nors kartu su kitomis dešiniuosius palaikančiomis frakcijomis Sąjūdžio frakcija disponavo 53 mandatais, tačiau stabiliam sprendimų priėmimui AT reikėjo dar bent 20 dešiniuosius palaikančių balsų. Jų nebuvo. Negana to, oponuojanti dešiniesiems Sąjūdžio Centro frakcijai kartais pavykdavo priimti sprendimus, nesutampančius su Sąjūdžio frakcijos pozicija.
Sąjūdžio frakcija laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų, kurių esmė – revoliucinė senos sistemos pertvarka: besąlygiška nuosavybės restitucija, valstybės turto privatizavimas, planinės pramonės pertvarka pagal laisvos rinkos modelį, kolūkių sistemos nedelsiamas išardymas. Sąjūdžio Centro frakcija siūlė tik tas reformas, kurios nežlugdė Lietuvos ūkio.
Atrodytų, kad esant nuomonių įvairovei pakanka diskusijų keliu rasti bendrą sutarimą ir jo laikytis. Bet dešinieji tokių diskusijų nepageidavo ir, matydami, jog jie nebekontroliuoja AT, kuri dažnai priimdavo ne tokius sprendimus, kurių pageidavo dešinieji, pavadino tokią įvykių seką „šliaužiančiu perversmu“ ir kaip priemonę kovai su juo paskelbė „parlamentinę rezistenciją“. Jos esmė buvo tokia: dešinieji ir jų rėmėjai paliko AT posėdžių salę ir pradėjo posėdžiauti kitoje salėje. Taip atsirado dviejų rūmų parlamentas. Tačiau šis parlamentas negalėjo priimti jokio sprendimo, nes ir vieniems „rūmams“, ir kitiems nepakako deputatų kvorumo užtikrinimui.
AT veikla buvo paralyžiuota. Taip ilgai tęstis negalėjo. Buvo dvi išeitys: baigti „parlamentinę rezistenciją“ arba AT pačiai pasileisti ir skelbti naujus rinkimus. Dešiniesiems nenorint atsisakyti „rezistencijos“ ir nematant jokio kito sprendimo abeji „rūmai“ 1992 m. liepos 9 d. nusprendė pasileisti, paskelbti naujus AT rinkimus, prieš tai visiems sutarus paruošti Konstitucijos projektą, jį patvirtinti pačioje AT ir pateikti visuotiniam referendumui.
Po 1992 metų spalio 25 dienos (pirmas ratas) ir lapkričio 15 dienos (antras ratas) rinkimų iš tiesų atsirado Seime monolitinė dauguma, bet ne ta, kurią prognozavo dešinieji. Taigi parlamentinės rezistencijos „šliaužiančiam perversmui“ paskelbimas ir buvo trečia istorinė klaida. Valdžia buvo padovanota Lietuvos demokratinei darbo partijai, kuri nuo tokios netikėtos rinkėjų dovanos negalėjo ilgai atsipeikėti. Ir nors prieš prezidento rinkimus vienas iš LDDP vadovų Justinas Karosas kartu su LSDP pirmininku ir jo pavaduotoju nuvyko į Lenkiją, kur įtikino ten atvykusį Lietuvos ambasadorių Vašingtone Stasį Lozoraitį tapti kandidatu į prezidentus, nes prognozavo, jog toks nusipelnęs Lietuvai diplomatas sustabdytų Lietuvos piliečių rūšiavimą į patriotus ir priešus ir vėl suvienytų Lietuvą. Tačiau LDDP sėkmė AT rinkimuose taip apakino jos narius ir gerbėjus, kad jie net ir girdėti nenorėjo apie kurį nors kitą (išskyrus Algirdą Brazauską) kandidatą į prezidentus.
S.Lozoraitį, negaišdami laiko, parėmė socialdemokratai ir po kurio laiko Antrojo Sąjūdžio vadovas V. Landsbergis., bet tai nepadėjo. Taip nevykusi Antrojo Sąjūdžio politika sukūrė LDDP pirmininkui Algirdui Brazauskui puikias sąlygas tapti pirmuoju atsikūrusios valstybės prezidentu. Jis buvo išrinktas 1993 metų vasario mėnesio 14 dieną. Už jį balsavo 60,1 procento nuo atėjusių balsuoti. Tokiu būdu savo įsivaizduojamo neklaidingumo apakinti dešinieji, užuot ieškoję sutarimų su kitomis AT politinėmis jėgomis, atidavė visą Lietuvos valdžią LDDP, kuri visą Lietuvos ekonomiką pradėjo tvarkyti pagal neo-liberalizmo doktriną. Šios doktrinos karčius vaisius jaučiame ir šiandieną.
Reziumuojant galiu tvirtinti, kad pirmoji istorinė klaida atidavė AT į autoritarinio valdymo šalininko rankas. Antroji istorinė klaida anuliavo Sąjūdžio galimybę laimėti rinkimus į AT. O trečioji istorinė klaida atidavė Lietuvą LDDP.