Ilgametis ambasadorius ir užsienio reikalų ministras vienuoliktojoje, dvyliktojoje ir tryliktojoje Vyriausybėse, 2004-2008 m. Seimo narys Antanas Valionis šiandien su socialdemokratų komanda „šturmuoja“ Seimą, jis yra kandidatas Naujamiesčio-Naujininkų vienmandatėje apygardoje.
Lengvai bendraujantis, gerai mokantis anglų, rusų ir lenkų kalbas, su žodynu ar be daug skaitantis čekų, slovakų, baltarusių, ukrainiečių, bulgarų, serbų, kitomis slavų kalbomis politikas, aktyviai reaguoja į Europoje ir Lietuvoje vykstančius įvykius. Buvęs užsienio reikalų ministras gerai supranta, kad gerovės valstybę sukurti galima tik bendromis jėgomis ir kad nuo vieno žmogaus pastangų tai nepriklauso.
Antanas prisimena, kuomet dar būdamas doktorantu Varšuvoje, pasinaudojo kontaktais su Ministro Pirmininko Tadeušo Mazovieckio kabinetu ir suorganizavo premjerės Kazimieros Prunskienės 1990 metų birželio mėnesio vizitą į Varšuvą. Tada Lietuvos dar niekas oficialiai nepripažino. Vėliau, per lemtingus 1991 m. sausio įvykius, Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas atvyko į Lenkiją su įgaliojimais įkurti Vyriausybę emigracijoje (jei tęstųsi Lietuvos okupacija). A.Valionis aktyviai prisidėjo prie informacijos biuro įkūrimo, dirbo jame. Po 1991 m. rugpjūčio pučo, kai Lietuvos valstybė buvo pripažinta de jure, šis biuras tapo ambasada.
„Sukūrėme lietuviškąją redakciją Lenkijos radijuje, kad galėtume kreiptis į lietuvius, jei šalis būtų vėl okupuota. Vėliau, Varšuvos universitete apsigynęs politikos mokslų daktaro disertaciją, daugiau kaip šešis metus dirbau Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje“, - kelio į diplomatiją ištakas prisimena pašnekovas.
- 2001-2004 m. buvote Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje delegacijos vadovas, taigi esate vienas iš tų svarbių žmonių, kurie atvedė Lietuvą į Europą. Kaip pasikeitė Lietuva ir ko vis dar negalime pasiekti?
- NATO ir Europos Sąjungos narystė sukūrė Lietuvai unikalias galimybes, kokių neturėjome per visą valstybės tūkstantmečio istoriją. Per pastaruosius 17 metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas išaugo 90 procentų, jeigu skaičiuoti vienam gyventojui, tai dar labiau - 130 procentų. Esame pirmajame, „auksiniame“ pasaulio valstybių penkiasdešimtuke. Progresas akivaizdus, ypač jei lyginsime su Rytų kaimynais, buvusiomis TSRS respublikomis. Taigi pinigų turime.
Tačiau yra kita problema. Lietuvoje praraja tarp turtingųjų ir vargšų yra bene didžiausia Europoje. Reiškia, tais pinigais dalijamės neteisingai ir nesolidariai. Todėl ir sakau, atvedėme Lietuvą į Europą, dabar laikas atvesti Europą į Lietuvą. Jau artimiausiu metu turime esmingai sumažinti disproporcijas tarp pasiturinčių ir vargšų, pertvarkyti mokestinę sistemą, teisingiau paskirstyti bendrą turtą. Tokiu būdu išvengsime kylančių pavojų, nes matome, kaip Lenkijos ir Vengrijos gyventojai, gavę įvairių išmokų, yra pasiruošę atsisakyti demokratinių taisyklių. Demokratija iš lėto ardoma. Nekurkime priverstinio pasirinkimo tarp pinigų ir demokratijos. Jei mes nesumažinsime turto ir skurdo prarajos, ateis populistai ir padarys tai demokratijos sąskaita.
Pasiekime, kad atlyginimai ir pensijos būtų europietiški ar bent sparčiai artėtų prie europietiškų. Tobulinkim švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas. Valstybė, kuri nesirūpina piliečių sveikata ir išprusimu, pasmerkta degraduoti.
Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašo Stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Atėnai, 2003 04 16 (Šaltinis: vle.lt).
- Viešuose pokalbiuose pabrėžiate, kad dabar kryžkelėje atsidūrusios Europos bendrystei grėsmę kelia Centrinės Europos valstybių požiūris į ES. Čia vėl turėtų įsijungti diplomatija? Ar ji stipri Lietuvoje?
- Kokiu pagrindu vienijasi Europa? Kalba? Ne, Europos Sąjunga, tai Babelio bokštas. Religija? Ne, daugiamečiai religiniai karai ne kartą nusiaubė ir iškankino Europą. Tauta? Po pirmojo pasaulinio karo, pasiremdamos tautų apsisprendimo teise susikūrė tautinės valstybės, bet nebuvo sukurtas tvirtas viršnacionalinis darinys. Tautų Sąjunga, be JAV dalyvavimo, buvo bejėgė ką nors pakeisti. Pasekmės buvo žiaurios. Antrasis pasaulinis karas nunešė milijonus europiečių gyvybių.
Dabar gi turime Europos Sąjungą (iki 1993 m. Lapkričio Europos Ekonominę Bendriją), kuri jau daugiau kaip šešis dešimtmečius užtikrina taiką ir gerbūvį Europoje. Visgi turime pradėti labai rimtai mąstyti apie reformas. Buvusioji Junkerio vadovaujama Europos Komisija pasiūlė neblogas reformų kryptis. „Kas nori daugiau - eina toliau“ pagrindu Europos Sąjungai pasiūlytas eurozonos branduolys. Labai patraukli ir mums naudinga idėja. Tačiau, pavyzdžiui, Lenkija, su kuria mes dabar tapatinamės, neturi įsivedusi euro ir kategoriškai prieštarauja tokio branduolio kūrimui. Turime suvokti, jog Lietuvos ir Lenkijos interesai gali skirtis.
Naujoji komisija, prislėgta pandemijos sukeltų problemų, dar iki galo neatsiskleidė. Derėdamosios dėl biudžeto ir subsidijų bei paskolų valstybės pademonstravo solidarumą ir parodė, jog ES, tai tvarus ir visiems reikalingas darinys. Tačiau beveik visada į akis krenta psichologinis nacionalinių lyderių neadekvatumas. Po sėkmingų derybų sugrįžę iš Briuselio visi giriasi, kokie jie buvo tvirti ir nuoseklūs plėšdami iš Briuselio biurokratų rankų naudą savo šaliai. Pamirštame, jog Europos Sąjunga tai mes, mūsų paskirti biurokratai juk ir privalo tarnauti mums.
Toks Briuselio ir nacionalinių sostinių supriešinimas tarsi įtikina valstybių piliečius, jog Briuselis yra blogis, atveria kelią populistams, o Jungtinę Karalystę atvedė prie išstojimo iš ES - Brexito ir ekonominės katastrofos.
Nei Lenkija nei Vengrija, tikiu, tokiu keliu neis. Jeigu Britanija buvo valstybė – donorė, tai šios yra didžiausios paramos gavėjos. Ir absoliuti dauguma piliečių remia šių valstybių narystę ES.
Lietuvos diplomatija. Manau, pernelyg daug garo skiriama švilpukui. Turime prisiminti posakį: „diplomatas dešimt kartų gerai pagalvoja prieš nieko nepasakydamas“. Reikia daugiau dėmesio skirti tyliam, rimtam darbui. Reikia ne tik ginti savo interesus, bet ir galvoti, kokia gi bus ta Europos Sąjunga, koks bus NATO, jei ir toliau vyks kelių valstybių sukelta fragmentacija. Reikia apsibrėžti savo interesus ir nuosekliai juos įgyvendinti, o ne kudakuoti ant kiekvieno kampo apie savo abejotinas sėkmes.
- Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rinkimų programoje akcentuojamas visuotinis užimtumas ir darbo vietų kūrimas. Visiems norintiems bus darbo ir duonos? Ar patikės rinkėjai, kad rinkiminiai pažadai nepasimes?
- Jeigu būsime protingi, darbo ir duonos užteks visiems. Juk galime naudotis mums visiškai atvira beveik pusės milijardo vartotojų rinka. Jei protingi nebūsime, lietuviai pasinaudos judėjimo laisve ir kurs gerbūvį kitiems, o mes prarasime talentingiausius ir energingiausius. Daugės pigių darbuotojų iš Rytų šalių. Rinkėjai pasitikės ne pažadais o darbais. Jei patekę valdžion įgyvendinsime tai ką dabar žadame, rinks mus ir kitą kartą.
- Sukurti gerovės valstybę nesutrukdys nei mūsų šalies ekonominiai rodikliai, nei politinės rietenos, nei porinkiminiai partijų nesutarimai? Kokiomis priemonėmis reikia motyvuoti žmones bendromis pastangomis siekti europietiškos gyvenimo kokybės?
- Bendrų vertybių suvokimas ir valstybės piliečių interesų sąžiningas derinimas turi sudominti platesnes visuomenės grupes. Tada valstybė bus mūsų visų. Turime suprasti, jog tikrasis patriotizmas atsiranda tada, kuomet turi ką prarasti ir ką ginti. Niekas negins savanaudžių politikų, nuolat klystančių vyriausybių, ar tik pasipinigauti siekiančio verslo. Tada patriotizmą galėtume interpretuoti taip, kaip išsireiškė vienas Rusijos satyrikų - ,,patriotizmas yra būdas giliai ir įtikinamai paaiškinti, kodėl pas mus turi būti blogiau negu pas kitus“. Tačiau to negalima paaiškinti demokratinėje valstybėje. Kurkime visiems teisingą Lietuvą ir tada ją gins visi piliečiai.
1989 m. rugpjūčio 23 d. Antanas Valionis (trečias iš dešinės) Baltijos kelyje.
Apie politines rietenas. Demokratinėse valstybėse vyksta ir privalo vykti nuolatinė diskusija, o rinkėjai nusprendžia, kas įgyvendins savo pasiūlymus Seime ir Vyriausybėje. Atėję iš autoritarinio režimo dar nepripratome analizuoti ir pasirinkti. Dar neturime subrendusios politinės visuomenės. Politologas Ralfas Darendorfas sakė, kad rinkos ekonomiką galima įdiegti per šešis mėnesius, demokratijos pagrindus per šešis metus, o sukurti pilietinę visuomenę galima tik per 60 metų. Esame dar tik pusiaukelėje. Politikų pasirinkimas - sudėtingiausias demokratijos klausimas. Aišku, diskusijos turi būti konstruktyvios, ne apie kompromatus, o apie pasiūlymus ateičiai. Žmonės pavargo nuo begalinių rietenų.
- Naujininkų apygardoje Jus galima pamatyti gatvėse, sėdintį ant suoliuko ir šnekučiuojantis su žmonėmis. Kuo gyvena rinkėjai, ką jie pasakoja, kokie jų reikalavimai būsimam Seimui?
Žmonės aktyvūs, domisi, siūlo. Jie noriai kalba apie apgaudinėjančias valdžias, savo materialinę padėtį, vietos problemas. Reikia tik mokėti klausyti. Rinkiminės kampanijos esmė yra tiek pristatyti save, tiek ir išgirsti, ką tau sako žmonės.
- Anksčiau sukauptas žinomumo kapitalas, kompetencija, sugebėjimas pažinti žmones ir įgimtas humoro jausmas leidžia Jums tikėtis sėkmės šiuose Seime rinkimuose. Jeigu taip atsitiktų, kokiame komitete planuotumėte dirbti ir nuo kokių darbų pirmiausia pradėti?
Mano specialybė - tarptautiniai santykiai, Lietuvos užsienio reikalai ir Europos Sąjungos politika. Šioje srityse dirbau visą laiką po 1990 m. kovo 11-sios ir, manau, jog ir dabar dirbdamas šiose srityse, būčiau naudingiausias. Na, o mokėjimas megzti kontaktus, humoro jausmas padeda visur.
- Jūs ne tik drąsus žmogus, bet ir drąsus rašytojas. Savo knygoje „Politikos sūpuoklės“ atskleidėte nemažai intriguojančių mūsų šalies diplomatijos užkulisių, politinių intrigų, komiškų nesusipratimų. Ar drąsa yra būtinas politiko bruožas? Koks gi turi būti tobulas politikas?
Man malonus Prezidento Valdo Adamkaus įvertinimas. Su juo teko dirbti ir aktyviai bendradarbiauti 1998 - 2008 metais. Savo dienoraščiuose jis ne kartą mini mane geru žodžiu. Prisimena Vadovų Tarybos posėdžio epizodą, kuomet posėdžio pirmininkas Austrijos kancleris W. Schusselis nesureagavo į Valdo Adamkaus kalboje pateiktus reikalavimus. Prezidentas rašo: „Kietai reagavo mūsų užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Jis apėjo didžiulį stalą ir kone tėškė mano pareiškimo tekstą W. Schusseliui po nosimi.“ Malonu skaityti tokius žodžius, juolab, kad šis veiksmas atnešė rezultatą. Derybų išvados buvo pakoreguotos kaip to reikalavo Lietuvos Prezidentas.
Daug ko išmokau iš mūsų politikos korifėjų Prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus. Su abiem mane siejo ir sieja daugiamečiai darbo ir draugystės santykiai.
Politikas turi būti kantrus, nuoseklus ir kompetentingas. Drąsus ir pasveriantis. Sprendimai turi būti pamatuoti. Jūsų paminėta knyga pasakoja apie didelį ir sėkmingą, tačiau jau pasibaigusį etapą. Dabar laukia nauji dideli iššūkiai, tačiau ir šalies galimybės žymiai didesnės. Turime drąsiai ir atkakliai jomis naudotis. Politika, tai kasdieninės derybos, interesų derinimas. Europos Sąjungos derybose nedrąsius ir įdėmiai nesekančius proceso, gali greitai pamiršti arba nustumti į šalį.
- Kaip reaguoja Jūsų žmona į tai, kad vėl kandidatuojate į Seimą? Gal ji slapčia tikėjosi, štai politiko kelias pagaliau baigėsi, daugiau dėmesio skirsite jai, šeimai, sportui ir poilsiui? Sukaupęs visą diplomato patirtį atsakykite, kaip gi sekėsi derinti politiką ir dėmesį mylimiausiems žmonėms?
- Derybų metu, kai stojome į ES ir NATO, buvo nelengva. Tekdavo pusryčiauti Madride, pietauti Berlyne, vakarieniauti Kopenhagoje, o pakeliui dar suspėti užsukti į Vilnių, kur tiesiog oro uoste pasirašydavau skubiausius dokumentus, o žmona Roma pristatydavo lagaminą su švariais drabužiais. Tada ir atsirado anekdotas - virš Briuselio susidūrė du lėktuvai ir abiejuose buvo Valionis. Viską galimą suderinti, jei tikrai nori. Būtina bent tris kartus per savaitę sportuoti, o skaityti ar klausytis muzikos gali bet kur, radęs laisvą minutę. Dabar viskas vyksta natūraliai, tarsi be pastangų. Žmona, manau, jau seniai susitaikė su tokiu gyvenimo būdu. Dabar pati nuveža į susitikimus su rinkėjais, anūkės irgi mielai prisijungia. Taigi politikoje dalyvaujame kartu (juokiasi).
- Esate užkietėjęs melomanas, jaunystėje grojote instrumentiniame ansamblyje, domitės svingu, roku, džiazu, Jūsų sukaupta vinilinių plokštelių kolekcija yra gėrėjęsis ne vienas garbus užsienio svečias. Rinkimų maratonas palieka laiko hobiui? Kuo pasipildė žymioji kolekcija?
Dabar mažiau važinėju į užsienį, tad kolekcija pildosi lėčiau. Tačiau visada didelis malonumas paimti į rankas dar vieną įrašą, kurio ilgai ieškojai. Paskutinis laimikis Modern Jazz Quartet plokštelė „European concert“. Labai rafinuota ir intelektuali muzika.
2002 m. Su Jonu Meku Niujorke.
- Kokią plokštelę su geriausiais linkėjimais rinkėjams šiandien uždėtumėte ant grotuvo? Kodėl būtent ją?
Visada kyla daug problemų, kai reikia pasirinkti kokią nors vieną plokštelę ar knygą. Kažkada buvo anekdotas apie milicininkus, kurie tariasi, ką gi padovanoti kolegai gimtadienio proga. Po ilgų diskusijų vienas nedrąsiai siūlo: „Gal knygą?“ Kitas atšauna: ,,Knygą jis jau turi, pernai dovanojom“. Sunku muziką skirstyti pagal žanrus , yra tik gera arba bloga muzika. Tačiau mano didžiausio susidomėjimo sritis yra šeštojo dešimtmečio džiazas: David Brubeck, Thelonius Monk, Coltrane ir, manau, didžiausią įtaką šiuolaikiniam džiazui padaręs Miles Davis. Tarp jo kūrinių yra kelios plokštelės aranžuotos, ko gero, visų laikų geriausio aranžuotojo Gil Evans: „Kind of Blue“, „Porgy and Bess“ ir ta, kurią rekomenduočiau, atsakydamas į Jūsų klausimą: „Skeches of Spain“. Tai juodaodžio Miles Davis energija ir spontaniškumas, Afrikos ir Lotynų amerikos ritmas, „draivas“ ir baltojo Gill’o Evanso logika bei į kūrinių struktūrą sudėtas Europos muzikos patyrimas. O grojamos ir improvizuojamos temos ateina iš viso pasaulio ir įvairiausių metų ar net amžių. Tarp atliekamų kūrinių – ispanų kompozitoriaus Joaquin Rodrigo ,,Concierto De Aranjuez“, įspūdingiausi flamenko ritmai, perdirbtos viduramžių religinės giesmės, Lotynų Amerikos kūriniai. Mėgstantiems energingą džiazroką galima pasiūlyti Miles Davis plokštelę „Bitches Brew“ (Raganų viralas). Geriausi instrumentalistai, nuostabi energetika. Mielai klausau ir lietuviško džiazo, esu pažįstamas su daugeliu muzikantų.
- Ačiū už pokalbį, malonių akimirkų politikoje ir muzikoje.
Nuotraukos iš asmeninio albumo.
Kalbėjosi Aldona Jeleniauskienė.