Arkadijus Vinokuras. Kaip geologas iškasinėjo istorines pažymas

Arkadijus Vinokuras. Kaip geologas iškasinėjo istorines pažymas

Genocido centras paskelbė neva istorinio masto pažymą, pavertusią nacių kolaborantą Joną Noreiką žydų gelbėtoju. Esą jis organizavo Šiaulių geto žydų gelbėjimo tinklą. Kiek istorikų profesionalų po ilgų diskusijų, faktų, liudininkų ir aplinkybių analizės Kalėdų išvakarėse pateikė tokią stulbinančią išvadą? Vienas. Net ne istorikas, o geologas dirbantis viešųjų ryšių specialistu.

Ką apie šią pažymą (ji parašyta remiantis žydų gelbėtojo kun. Jono Borevičiaus liudijimu JAV teismui) sako profesionalūs istorikai? Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, humanitarinių mokslų habilituoto daktaro, vyriausio mokslo darbuotojo Alvydo Nikžentaičio ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento, dr. Nerijaus Šepečio nuomonės sutampa: jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu. Apmaudu, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė pasirašė tokią pažymą.

Prieš pateikdamas savo argumentus mano šalininkams ir kritikams noriu priminti, kad niekada žodžiu ar raštu nemenkinau nei J. Noreikos, nei K. Škirpos atsidavimo Lietuvai 1941–1944 metais. Atsiradus tikriems neabejotiniems dokumentams rodantiems, kad klydau dėl, pavyzdžiui, J. Noreikos, nuomonę keisčiau. Mano kritika buvo ir yra nukreipta prieš heroizavimo kriterijus, pagal kuriuos Genocido centras lengva ranka heroizuoja bendrapiliečių žydų persekiojimu susitepusius asmenis.

Pateikta pažyma, deja, neiškrenta iš to paties konteksto. Truks plyš reikalingas dar vienas nekaltumo įrodymas. Todėl ir kun. J. Borevičiaus liudijimo J. Noreikos naudai traktuotė yra eilinė neatsakinga Genocido centro spekuliacija.

Matyt, direktorė Teresė B. Burauskaitė nepadarė reikiamų išvadų iš savo klaidos, kai visuomenei buvo pateikta neteisinga informacija apie neva JAV išteisintą ir reabilituotą LLV vadovą Juozą Ambrazevičių-Brazaitį. Vėl lipama ant to paties grėblio. Klausimas: kaip valstybinė institucija (siejama su istorinės atminties formavimu ir jos vertinimu) leido kurpti pažymas geologo išsilavinimą turinčiam asmeniui? Juk pagal jas turi rikiuotis visos valstybės institucijos. Visiškas skandalas yra, kad pati Genocido direktorė pripažįsta, kad ne vienas jos darbuotojas neturi istoriko išsilavinimo. Ir ji, cituoju: „Pati nesu istorikė, todėl man svarbus vidinis įsitikinimas […] aš jiems keliu sąlygą: ar jūs patys tikite savo tyrimų rezultatais.“ (LRT, gruodžio 23 d. 2019).

Į šį pritrenkiantį Genocido centro direktorės prisipažinimą Istorijos fakulteto docentė, dr. Jurgita Verbickienė reaguoja šitaip: „Šis atsakymas man tiesiog į paširdžius.“ Mokslininkė kategoriška: vien tikėjimo nepakanka. Būtina mokėti dirbti su šaltiniais, žmogus, turintis ne istoriko išsilavinimo, tokio gebėjimo neturi. Turima pateikti kuo aiškesnį, platesnį kontekstą. Asmenys, neturintys tinkamo išsilavinimo, negali būti mokslininkais.“ (LRT, gruodžio 23 d. 2019). Deja, Genocido centre, akivaizdu, gali.

Teisus istorikas A. Nikžentaitis, pabrėžęs, kad istorikai kaip ir žurnalistai turi remtis patikrintais faktais ir teisės normomis, skirti terminus „galimai“ nuo „įrodomas faktas“, tikrinti informacijos šaltinius, liudininkus ir suvokti tų liudininkų liudijimo psichologinį ir socialinį kontekstą.

Arkadijus Vinokuras

Taigi, šventų Kalėdų proga Genocido centro Geologas paskelbė pritrenkiančią pažymą. Ji turėjo sutriuškinti bet kokią argumentaciją įvardijančią J. Noreiką nacių kolaborantu. Pažyma remiasi žydus Šiaulių apskrityje gelbėjusio kunigo Jono Borevičiaus liudijimu JAV teisme Čikagoje 1986 metais. Tuo metu vyko teismo procesas „JAV prieš A. Virkutį“. Sąmoningai ar ne, Genocido centro Geologas nutyli, kodėl gerbiamas kunigas JAV teisme liudija A. Virkučio naudai. Ir , žinoma, nė žodžio apie patį Antaną Virkutį.

O žinoti būtina. A. Virkutis nacių okupacijos metais buvo Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas. Kalėjime buvo badu marinami kaliniai, kuriuos į kalėjimą atveždavo ir gestapas. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas buvo pagarsėjęs žiauriu elgesiu su kaliniais, jų žudynėmis. Pats A. Virkutis JAV teismui prisipažino, kad jis buvo kalėjimo viršininkas, kad gestapas veždavo į kalėjimą kalinius. Neigė tik marinęs juos badu. (Antanas Virkutis, No. 83 C 1758.) Taigi, A. Virkutis JAV tyrėjų buvo kaltinamas melavus imigracijos tarnyboms apie savo veiklą nacių okupacijos metais. 1988 metais panaikinama A. Virkučio JAV pilietybė.

Kodėl kun. J. Borevičius liudija nusikaltėlio naudai? Perskaičius kun. J. Borevičiaus liudijimą JAV teisme tampa akivaizdu, kad kun. J. Borevičius ėmėsi lojaliai gelbėti gerą lietuvių vardą JAV net ir žinodamas, kad jo ginamasis yra nusikaltėlis ir melagis. Istorikas N. Šepetys pagrįstai tvirtina, kad JAV lietuviai darė viską – gelbėjo vienas kitą, o ypač tuos, kurie buvo susitepę žydų naikinimu ar persekiojimu. Tą patį pasakoja ne vienas lietuvių išeivis JAV. Būtų tikrai įdomu atlikti tyrimą apie pokario lietuvių pabėgėlių į JAV lojalumą vienas kitam. Pavyzdys – net 47 000 žydų žudikas A. Impulevičius tapo Čikagos priemiesčio lietuvių bendruomenės pirmininku.

Todėl kyla logiškas klausimas: ar kunigo teiginys, esą J. Noreika jam nurodė padėti Šiaulių geto žydams yra teisingas, ar tai yra įprastas tuo metu elgesys – tautiečio gynyba? Prieš tai galimai susitarus su advokatu. Nes advokatė pradeda pokalbį apie J. Noreiką. Šis klausimas esminis šioje diskusijoje, nes kalbame apie liudininko patikimumą.

Įdėmiai skaitant J. Borevičiaus liudijimą, ryškėja jo mąstymo ir gynybos modelis: kai tik kalba pakrypsta apie lietuvių kolaborantų nusikaltimus, jis sako neprisimenąs nei pačių įvykių, nei datų. Jis teigia nežinojęs, jog Šiauliuose veikė baltaraiščiai, kad Šiaulių apskrityje buvo žudomi žydai, kad J. Noreika siuntė žydus į getą. Nors kitoje vietoje tvirtina, kad jis puikiai žinojo apie įvykius Šiauliuose, nes gyveno pačiame centre niekur neišvykdamas. Tačiau, girdi, nepamena, ar 1941 metų birželio 30 dieną Šiauliuose vyko pogromas, kurio metu buvo nužudyta virš 1000 Šaulių žydų.

Jis taip pat nepamenąs jo išgelbėtų žydų vardų. Paklaustas, ar žino apie 1943 metų lapkričio mėnesį Šiaulių gete vykusią „vaikų akciją“, kuriuos metų buvo nužudyti žydų vaikai atsakė, kad nieko apie tai negirdėjo. Paklaustas apie lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse Šiauliuose ir jo apylinkėse, J. Borevičius atsakė, kad jis visą laiką gyveno Šiauliuose, todėl žino, kad lietuviai žydų nežudė. „Gal kokie išdavikai.“

Toks akivaizdus išsisukinėjimas kelia pagrįstus įtarimus dėl jo atpasakoto susitikimo su J. Noreika. Juo labiau, kad nenurodoma susitikimo data. Temą apie J. Noreiką ir pogrindį pradeda A. Virkučio advokatė, todėl galėjo būti taip, kad dėl šito buvo tartasi iš anksto. (Neatsirado nei vieno žydo, kurį pats išgelbėjo J. Noreika. Tokie yra Yad Vashem Holokausto muziejaus Izraelyje vertinimo komisijos reikalavimai).

Pagrįstai manau, kad 1984 metais Vokietijoje žurnale „Der Spiegel“ pasirodęs straipsnis gerokai išgąsdino JAV lietuvių bendruomenę. Jame pabėgėlis iš Lietuvos, fizikas, mokytojas ir rašytojas Aleksandras Pakalniškis teigė, jog jam girdint J. Noreika patikino vokiečius, kad jis įsakė sušaudyti Plungės žydus. Todėl, atsiradus progai, kun. J. Borevičius galimai ėmėsi ginti ir J. Noreiką A. Virkučio byloje.

Beje, apie Genocido centro liudininkų pasirinkimo kriterijus jau sklando legendos. Geologas Genocido centro vardu kaip mat sumenkina liudininkus kalbančius ne tai, ką reikia. Ryškiausias pavyzdys – A. Pakalniškio liudijimas.

Siekiant jį sumenkinti, nutylima jo, išsilavinusio žmogaus, profesijos, pabrėžiama, kad A. Pakalniškis buvo antisemitas. Taip, tas ir neslepia savo pažiūrų savo knygoje „Per dvidešimtąjį amžių“. Tačiau Genocido centro pažymose nerasite nei žodžio apie J. Noreikos antisemitinę pasaulėžiūrą, kuri įrodyta ne vieną kartą. (Primenu, kad Genocido centras paneigė A. Pakalniškio teiginį).

Taigi, spręskite patys, ar A. Pakalniškio liudijimas patikimas, ar ne. Anot teisininko – eksperto susipažinusio su Genocido centro pažyma, A. Pakalniškis vertingesnis kaip liudytojas, nes jam buvo galima užduoti klausimus čia, Lietuvoje. Be to, tiesioginis liudijimas yra vertingesnis nei liudijimas kito asmens byloje. Genocido centro vardu geologas D. Stančikas pažymoje vėl įkyriai aiškina, kad J. Noreika nežinojo, kad getuose žydams nesaugu. Jeigu J. Noreika, turintis teisininko išsilavinimą, nežinojo, kad getuose žydams nesaugu, jei ten buvo saugu, tai nuo ko reikėjo pačiam J. Noreikai juos gelbėti? Jo gynėjų „argumentacija“ skirta ypač bukiems. Tik priminsiu, kad kol J. Noreika „nieko nežinojo“, jo artimi bendradarbiai 1941 metų liepos mėnesį sunaikino Telšių ir Plungės žydus. Galiausiai ir Žagarės geto žydus 1941 metų spalį.

Apie neva J. Noreikos nieko nežinojimą jau esu rašęs. Iš jo gynėjų galima suprati, kad J. Noreika buvo visiškas išsilavinimo neturintis valstietis. Faktas yra, tačiau kad jis buvo teisininkas, dar 1933 metais jis raiškiai dalijosi savo neapykantą žydams alsuojančioje knygiukštėje „Pakelk galvą, lietuvi“. Jis puikiai žinojo apie įvykius Europoje. Savo straipsnyje „Kardas“ 1939 metais jis analizuoja įvykius Vokietijoje ir Italijoje pareikšdamas visišką pritarimą fašizmui ir diktatūrai. Negalėdamas nežinoti apie „Krištolinę naktį“ Berlyne 1938 tai yra apie pogromus prieš žydus, jų plėšimą ir žudymą.

Teisus istorikas A. Nikžentaitis, pabrėžęs, kad istorikai kaip ir žurnalistai turi remtis patikrintais faktais ir teisės normomis, skirti terminus „galimai“ nuo „įrodomas faktas“, tikrinti informacijos šaltinius, liudininkus ir suvokti tų liudininkų liudijimo psichologinį ir socialinį kontekstą. Tačiau Lietuvos televizijų kanalai, regis, noriai padeda skleisti „naująjį“ Genocido centro viešųjų ryšių specialisto – geologo bent šiai dienai neįrodomą „J. Noreika – žydų gelbėtojas“ naratyvą. Ar todėl nemato reikalo kalbinti kritiškai pažymą vertinančius profesionalius istorikus?

Genocido centras tikriausiai eina va banque, siekdamas apginti savo pažymą bet kokia kaina. Laikas baigti ydingą Genocido centro taktiką teigti norimą už esamą. Gal naujasis šios įstaigos vadovas pareikalaus iš savo darbuotojų užsiimti tuo, už ką atsakinga ši institucija – siekti tiesos. Tai turi daryti profesionalūs istorikai. Geologams, laikantiems valstybę už jautrios vietos, derėtų sugrįžti prie savo profesijų.

Close