Arkadijus Vinokuras. Kaip politiniai lavonai valdžią Lietuvoje periminėja

Arkadijus Vinokuras. Kaip politiniai lavonai valdžią Lietuvoje periminėja

Susisiekimo ministro Roko Masiulo išvadinti bebrais LSDDP bachūrai Seime ant kelių pastatė dūchus Ramūną Karbauskį, Saulių Skvernelį ir visą LVŽS. Mat įpiršo šiems  išsigandusiems atsakomybės už chaosą Seime ir Vyriausybėje „profesionalams“ mintį, kad atėjo  sunkiasvorių politikų laikas, o LVŽS tokių neturi.  Vartoju kalėjimo žargoną ne šiaip sau. Jau šiandien, kam likti ministrais, o kam ne, nurodinėja  pralaimėjęs visus tris rinkimus, neturintis jokios paramos visuomenėje  Gediminas Kirkilas. Apsimetėliai kairiaisiais kriminalinės kalėjimo subkultūros pavyzdžiu periminėja valdžią Lietuvoje, įžūliai diktuoja sąlygas. Ir dar G. Kirkilui verčiasi liežuvis kalbėti apie politinę kultūrą.

Valdžią formuoja ne partinė LVŽS dauguma Seime, bet iš piršto vardan lovio laužta „partija“.

Šiandien visiems matant mažuma valdančioje koalicijoje nurodinėja pirmam pagal svarbą asmeniui po prezidento valstybėje, Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, pasitraukti savo noru iš pareigų. Tik trūksta grasinimo „jeigu ne, tai...“. LSDDP nurodinėja ir susisiekimo ministrui trauktis iš posto, nes tas „blogai dirba“. Šis darinys reikalauja dviejų ministrų portfelių susimovusiems savo kolegoms ir darbo vietos G. Kirkilui aukščiausiame poste. Kitaip tariant, valdžią formuoja ne partinė LVŽS dauguma Seime, bet iš piršto vardan lovio laužta „partija“. Jeigu manote, kad ciniškumo ir buko įžūlumo dugnas jau pramuštas, tai toli gražu. Štai tokiame kontekste buvęs LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius fantazuoja apie „dviejų partijų susivienijimą“.  Taip griebiamasi už menkiausio šiaudo, net jeigu tas šiaudas tik menamas.

Su giliu susidomėjimu gera dalis kritiškai mąstančių piliečių laukia  išrinkto prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos. Nes tik po jos pagaliau pamatysime tikrą  G. Nausėdos veidą, moralinį stuburą ir atsakomybę Lietuvos demokratijai. Kalbėti retoriškai apie gerovės valstybę naudojant  burtinius žodžius skambančius lyg hebrajiškus abra-ka-dabra, gali bet kas, bet kaip dirbti su „naująja“ ir „kairiąja“ koalicija praktiškai sudaryta iš dešiniųjų, kurios Vyriausybės vadovas negali  apsispręsti ar jis liks vyriausybės vadovu ar ne, pareikalaus išskirtinio prezidento principingumo bei toliaregiškumo. Jo atsakomybės ribose jis gali veikti Seimą ir ypač bei būtinai visuomenės nuomonę. Nes jai reikės aiškinti vienokį ar kitokį prezidento sprendimą. Beje, G. Nausėdos rinkėjai nėra lengvai manipuliuojami.

Akivaizdu, kad gerovės valstybės su gangrenuojančia LVŽS ir koalicijos partneriais prezidentas niekaip nepastatys, nesvarbu butaforinės, nesvarbu, neva, kairiosios koalicijos programos skirtos toliau maustyti lengvatikius.  Šiandien gi tikimasi patraukti savo pusėn būsimus rinkėjus būdu, kurį tiesmukai išsakė dar vienas  G. Nausėdos rėmėjas Kauno meras Visvaldas Matijošaitis: „Aš jau turiu  būdą, kaip savo planą įgyvendinti be apklausų ir nusipirkti gyventojų pritarimą.“

Be jokios abejonės G. Nausėdai iššūkį kelia merkantiliškai mąstantys Lietuvą valdantys veikėjai, drebantys iš baimės pelnytai pradingti iš jau seniai nustekento Lietuvos politinio elito, į kurio klubą nei vieno padoraus ir save gerbiančio piliečio su pagaliu nenuvarysi. O galėjo G. Kirkilo rango politikas nepasiduoti aklai baimei, jo supratimu, tapti niekuo ir su aukštai pakelta  galva bei galima pagarba išeiti atostogų bent jau vienai Seimo kadencijai. Tokį sprendimą priėmė  LSDP, netekusi rinkėjų pasitikėjimo 2016 metų rinkimuose. Kad sprendimas buvo pagrįstas tikra, o ne menama politine kultūra, rodo teigiami partijai rezultatai visuose trijuose rinkimuose. Tikra politinė kultūra tikroje demokratijoje reikalauja pralaimėjusio pasitraukimo į opoziciją, o ne lįsti į valdžią per užpakalines duris netekus rinkėjų pasitikėjimo.

Parodykite nors vieną darbą praradusį darbuotoją, kuriam valstybė garantuotų rentą iki gyvos galvos.

Ką mano apie tai G. Nausėda? Ar jis ir toliau atsimušinės žodžiais, esą jis negali priversti Seimo pasileisti  save, nes Seimo nariai nenori atsidurti gatvėje? Gerai bent, kad G. Nausėda jau pareiškė, kad stos piestu prieš amoralią iki gyvos galvos Seimo nario rentą. Palyginus šį Seimą su 1991 m. sausio tryliktą prie Televizijos bokšto sužeistais septyniais šimtais drąsuolių, pastariesiems tikrai ir pagrįstai derėtų suteikti rentą iki gyvos galvos. Ir parodykite nors vieną darbą praradusį darbuotoją, kuriam valstybė garantuotų rentą iki gyvos galvos?

Senieji bebrai po trisdešimties metų atostogavimo Seime ir taip nueis juokdamiesi visą kelią iki banko su prikimšta mašna. Sveiki atvykę į tikrą pasaulį, kuriame pensininkai vos suduria galą su galu ir kuriame, net ir pabuvoję aukštuose postuose veikėjai, šiandien dirba pavėžėjais to nesigėdindami. Svarbiausia sąžiningai uždirbti duonos kąsniui, o ne apgailėtinai, lyg kokiam bomžui praradus elementarų padorumą ir savigarbą, nagais ir ragais laikytis už valdžios lovio.

Lietuva laukia Prezidento kaip kokybiškos demokratijos garanto. Nesenai paklaustas, ką mano apie naująjį prezidentą vienas tik ką baigęs istorijos fakultetą studentas atsakė: „Ai, niekas nesikeis, kad tik netrukdytų“. Kai tokiu nusivylimu alsuoja pagyvenęs dar sovietmetį menantis pilietis yra viena. Bet visai kita, kai tuo nusivylimu suserga jaunas, išsilavinęs pilietis. Skaudu, net jeigu taip mąsto tik dalis jaunimo, arba net tik vienas.

Todėl ir reikalingas prezidentas stipriu moraliniu stuburu, idant neleistų politiniams lavonams perimti Lietuvos valdymo.

Close