Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Mano pozicija vienareikšmė: didvyriškumas nepanaikina atsakomybės už dalyvavimą nusikaltime žmoniškumui. Antraip – didvyrio statusas diskredituojamas.

Šiuo atveju kalbu apie pokario partizaną Joną Noreiką. Keli šalutiniai klausimai, bet į temą: ar 1941 metais birželio sukilimo metu Lietuvoje krikščionybė buvo panaikinta? Nebuvo. Todėl ir 10 Dievo įsakymų niekas neatšaukė. Ar valantys mundurus dar pamena: „Nežudyk“, „Negeisk svetimo turto“, „Nevok“? Matyt, ne. Ar yra tiesioginių įrodymų, kad J. Noreika dalyvavo žydų žudyme? Ne. Bet yra pasakojimai, kad dalyvavo. Tai kame problema?

Problema tame, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui kaip institucijai, regis, svarbu tik atsakyti į vieną klausimą: ar J. Noreika žudė, ar ne. Tačiau Lietuva yra pasirašiusi tarptautines konvencijas, draudžiančias ir baudžiančias už genocidą, o LGGRTC puikiai tai žino. Žino, kad yra skirtingi genocido nusikaltimų laipsniai. Puikiai žino, kad Lietuvos žydų bendrapiliečių varymas į getus, jų turto plėšimas, laikymas nežmoniškomis sąlygomis, saugojimas, konvojavimas tikslu sunaikinti – visa tai traktuojama kaip nusikaltimas žmoniškumui.

Traktuojama kaip dalyvavimas genocide, dėl ko galima patekti į Hagos teismą, jeigu nespėta į Niurnbergo teismą. Šią traktuotę patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ne kartą priėmęs sprendimus panaikinti anksčiau paskirtą reabilitaciją asmeniui, kuris, pasirodo, žydus plėšė, konvojavo į darbą arba link duobių. Šioje vietoje kartoju: tiesioginių įrodymų, kad J. Noreika žudė – nėra. Tuo pat LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė neginčija, kad J. Noreika tikrai kolaboravo su naciais tam tikrą laikotarpį. Neginčija ir dokumentų, rodančių, kad J. Noreika tuo metu buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, taip pat atsakingu už Šiaulių getą. Neginčija, kad „J. Noreikos veikla negali būti vertinama vienareikšmiškai“. Taip teigiama LGGRTC 2015 metų dokumente.

Nešalutiniai klausimai tikrai į temą. Ar J. Noreika, kaip karininkas, nieko nežinojo apie 3 000 žydų, gynusių Lietuvos nepriklausomybę 1919–1923 metais? Apie žydų karių didvyriškumą? Žinojo. Ar tai jį sustabdė nuo antisemitinės knygiūkštės „Pakelk galvą, lietuvi“ rašymo? Ne. Ar jis žinojo, kad Birželio sukilimo metu, kuriame jis dalyvavo, LAF-o įsakymu buvo naikinami žydai? Taip. Ar jis pats savo valia, niekieno neįtrauktas, pasirinko kolaboruoti su nacių okupantais? Taip. Ar jis buvo Šiaulių geto komendantu? Taip. Ar jis žinojo, kad žydai gete ruošiami sunaikinimui? Taip. Ar jis pasirašinėjo svetimo turto grobimo ir išporceliavimo taisyklių aktus? Taip. Įrodymai yra. Tad kodėl šis jaunas, gražus karininkas vis dar lieka heroizmo etalonu? Kad buvo jaunas ir gražus, lyg ir nėra priežastis ginti jį nagas ir ragais. Tik ką pateikiau skaitytojui teisinę bylos pusę, kurios argumentaciją vargu bau ar kas užprotestuos.

Pateiksiu kelias mintis apie moralinę bylos pusę. Pamenate nukankintą partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą? Man jis yra aukščiausios prabos didvyris su nepriekaištinga reputacija. Tai karininkas, kurio pavyzdžiu turėtų remtis Lietuvos kariai, jaunimas, politikai. Tik kažkas labai negero vyksta su kai kuriomis Lietuvos institucijomis, mat joms jų vadovų, darbuotojų reputacija kaip ir nemotais. Sutikite, šiandien kaip ir madoje nusispjauti į reputaciją, nes tų nusispjaunančių pilni seimai, ministerijos, savivaldybės.

Ar J. Noreika yra nepriekaištingos reputacijos palyginus su A. Ramanausku-Vanagu? Toli gražu. Tai patvirtintas faktas. Tad kodėl J. Noreika vis dar herojizuojamas? Toliau. Kokiais argumentais pateisinamas J. Noreikos didvyriškumas ir ar tas didvyriškumas tiek didvyriškas, kad jis lyg stebuklinga lazdele panaikina jo nusikaltimus žmoniškumui? (Žinau, mirusieji neteisiami, bet LAT jį išteisino, nes jis nebuvo teistas už nusikaltimus žmoniškumui. Bet ši pastraipa apie moralinį vertinimą, ko įstatymai nedraudžia). Taigi, J. Noreika spjovė į nacius ir puolė jiems priešintis žlugdydamas, tikriausiai kartu su generolu Plechavičiumi, gal ir jo paragintas, nacių bandymą organizuoti lietuvių SS batalioną. Antraip nei latviai, Lietuva gali tuo didžiuotis. J. Noreika buvo suimtas, atliko bausmę Štuthofe, liko gyvas. (Daugelis ten uždarytų Lietuvos žydų ir romų neišgyveno). Po karo J. Noreika neišsigando, grįžo namo tęsti pasipriešinimą prieš komunistinius okupantus. Pagautas, (matyt, išduotas eilinio lietuvio – stukačiaus, gal Markulio?) ir nukankintas NKVD rūsyje. Visa tai tikri faktai. Bet, staiga, atsiranda J. Noreikos anūkė Silvia Foti, teigianti, kad jos senelis joks didvyris, visai atvirkščiai, jis – nacių kolaborantas, dar ir žudęs žydus. Ji teigia, kad jos senelė, J. Noreikos žmona, prieš mirtį paprašė knygos apie jį nerašyti. Galiausiai Silvia Foti, anot jos, potekstę suprato.

Yra ir daugiau keistų nutylėjimų. Klausimas: kodėl jo anūkė turėtų šmeižti didvyrį senelį? Nežinau, bet prie esamų neginčijamų dokumentų, rodančių J. Noreikos dalyvavimą Holokauste (LGGRTC direktorė, elgdamasi sąžiningai, šito neneigia), negalima nekreipti dėmesio į kalbas net artimiausių jo šeimos žmonių, nekalbant apie kitus pasakojimus. Vienu žodžiu, turime kontroversiškai vertinamą asmenybę, tiek pagrįstai kontroversišką, kad argumentas esą jis buvo tik mažas didelio nusikaltimo sraigtelis jau nebejuokingas.

Nematau jokio teisinio, jokio moralinio pagrindo traktuoti J. Noreiką vienareikšmiu didvyriu tiek, kad jo vardu vadinti mokyklas, kurių mokiniai niekaip nesupras, kuriam galui pavadinta jų mokykla vardu žmogaus, kuris prisidėjo prie jų vienmečių plėšimo, ruošimo jų sunaikinimui. Nebent jų istorijos mokytojai jiems meluos arba apgailėtinai menkins jo dalyvavimą Holokauste ne kaip auka, bet kaip jo vykdytoju. O kad vykdė nacių, fašistinių okupantų nurodymus, yra neginčijamas faktas. O jeigu būtų vykdęs ir komunistinių okupantų nurodymus, bet po to labai gailėjęsis, ar toks irgi taptų didvyriu šiandienos Lietuvoje? Nemanau.

Tad kodėl J. Noreika vis dar herojizuojamas? Galiu tik spekuliuoti: gal smulkūs politiniai, asmeniniai interesai tų, kurie turi galią, bet ne sąžinę, ne vienareikšmius moralinius principus. Gindami vieną dieną didvyrį, kitą – Holokausto vykdytoją, jie nelinki mūsų vaikams ir jų tėvams išmokti gerbti teisę ir moralinius principus. Išmokti skirti blogį nuo gėrio, skirti blogą reputaciją nuo geros, tikrus didvyrius – nuo susitepusių. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia.

Close