Arkadijus Vinokuras. Kuo mažesni mokesčiai, bet noriu gyventi kaip Švedijoje!

Arkadijus Vinokuras. Kuo mažesni mokesčiai, bet noriu gyventi kaip Švedijoje!

Laikas dvidešimt aštuntais Lietuvos nepriklausomybės metais pripažinti: laukinis kapitalizmas visiškai sujaukė tūlo lietuvio smegeninę. Nori kuo mažiau mokėti į bendrą katilą, bet tuojau, keikdami tokią nesolidarią Lietuvą, mauna tiesiai į tą prakeiktą „socialistinę“ Skandinaviją. Pavymui pasipūtėliškai tyčiojantis iš tų „skandinaviškų liberastų“. Bet vien tik Švedijoje jau gyvena apie 13 000, o Norvegijoje apie 40 000 lietuvių, mokančių mokesčius, nuo kurių jie paspringtų čia, Lietuvoje. Žmonės teisinasi, esą jeigu gautų didesnį atlyginimą, tai ir mokėti daugiau būtų galima, bet ne. Tai aiškiai rodo šešėlinės ekonomikos dydis – apie 25 procentai. Kodėl vis dar 25 procentai gyventojų sutinka gauti algą vokeliuose, kodėl vengia mokėti mokesčius? (Spinter, 2017). Juk akivaizdu, kad gaunant nešešėlinę algą ir nevengiant mokesčių atsirastų daugiau lėšų bendrame k ...

Gintautas Paluckas. Kaip mes siūlome apginti Lietuvą

Gintautas Paluckas. Kaip mes siūlome apginti Lietuvą

Lietuviai visuomet gyveno sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje tarp stipresnių kaimynų, todėl diskusijos apie saugumą nėra naujiena nuo karaliaus Mindaugo laikų. Tapusi NATO nare Lietuva įsiliejo į Vakarų kolektyvinio saugumo bendruomenę, tačiau baimių nė kiek nesumažėjo – taip nutiko ir dėl realių aplinkybių, ir dėl nuolatinio „vanagų“ gąsdinimo. Vis tik baimė nėra geriausias patarėjas net esant sudėtingoms aplinkybėms. XXI amžiuje saugumas nėra vien tik investicijos į ginkluotę ir karinių pajėgų stiprinimą. Tai kur kas platesnė sąvoka, apimanti ir vidinius procesus valstybėje: kiek piliečiai pasitiki valstybės institucijomis, ar jie pakankamai tiki savo valstybe, kad krizės atveju eitų ją ginti, ar jie žino, ką tiksliai daryti, jeigu nutiktų kas nors netikėto. Visuomenės parodyta valia priešintis, neabejingumas pavojaus signalams yra vienas svarbiausių valstybės ...

Monika Čiuldytė-Kačerginskienė. Alisa reformų šalyje

Monika Čiuldytė-Kačerginskienė. Alisa reformų šalyje

Reforma – galima sakyti, mėgstamiausias ir dažniausiai kartojamas Lietuvos politikų žodis. Pas mus jis kažkoks mistinis ir stebuklingas, ypatingas, nes naudojamas kaip pateisinimas politinei egzistencijai. Atrodo, jeigu atėjai į valdžią – trūks plyš turi įgyvendinti kokią nors reformą, nekeliant sau tokių nereikšmingų klausimų, kaip antai, ar tokia reforma išties yra reikalinga, ar ji – kokybiška, ar geriausias pasirinkimas iš visų galimų. Iš tiesų, po žodžiu „reforma“ gali slėptis tiek daug, bet su dideliu apgailestavimu tenka pripažinti, kad Lietuvoje visada slepiasi niekingai mažai arba stipriai nelogiški dalykai. Reformos, reformos ir dar kartą reformos. Sveikatos apsaugos sistemos reforma, mokesčių reforma, viešojo sektoriaus reforma, švietimo sistemos reforma – metai iš metų vien tik reformos, bet kaip velkamės Europos Sąjungos uodegoje, taip velkamės. A ...

Vilija Blinkevičiūtė. Tarptautinių šeimų bylose – vis stipresnis vaikų balsas

Vilija Blinkevičiūtė. Tarptautinių šeimų bylose – vis stipresnis vaikų balsas

Tėvas, Italijos pilietis, gyveno su šeima Lietuvoje, bet vieną dieną išsivežė sūnų į savo tėvynę, vaiko motinai nežinant. Arba atvirkščiai. Mama, Lietuvos Respublikos pilietė, išsivežė savo vaiką iš Italijos, vaiko tėvui nežinant, jam nesutinkant. Tarptautinėje teisėje tokie įvykiai turi savo grėsmingai skambantį terminą – vaikų pagrobimai, o savavališkai į užsienį vaikus išsivežę tėvai oficialiai vadinami pagrobėjais. Ir šiandien Lietuvoje, dažnai – ir viešoje erdvėje, vyksta skirtingą pilietybę turinčių tėvų dramos dėl vaikų, dėl jų priežiūros ir galimybės su jais matytis. Skyrybų su užsienio piliečiais ir vaikų dalybų istorijos – skaudžios, kartais lydimos psichologinio ir fizinio smurto. Pasekmės – ne tik ašaros, nežinia dėl vaiko ateities, bet ir gana ilgai trunkančios, brangios tarptautinės bylos. Pagaliau, sunkiai išmatuojamos vaikų patirtos traumos. Ši ...

Kartais sakoma, kad politika yra kaip pašaukimas – esą neįmanoma išmokti politikos: žmogus arba gimsta politiku, arba ne. Ši tezė ginčytina, bet galima susidaryti įspūdį, kad pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ją paneigė: politiku jis tikriausiai nebuvo gimęs, bet daug patyrė, mokėsi ir 1993 m. prezidento rinkimuose sulaukė 1 211 070 rinkėjų palaikymo. Nė vienas vėlesnis prezidentas nėra sulaukęs tokio didelio rinkėjų palaikymo. Net ir šiais laikais apie trečdalis Lietuvos gyventojų A. Brazausko veiklą vertina geriausiai iš visų prezidentų: tai įrodė prieš kelerius metus atlikta apklausa. Knygą „Epochų virsmo sūkuriuose. Algirdo Brazausko politinė biografija“ apie A. Brazauską parašę, bet visuomenei jos dar nepristatę, istorikai dr. Saulius Grybkauskas ir doc. dr. Mindaugas Tamošaitis pasakoja sudėtingą A. Brazausko virsmą ...

D. Šakalienė: valstybė, vietoje pagalbos, iš moters atima vaikus dėl skurdo

D. Šakalienė: valstybė, vietoje pagalbos, iš moters atima vaikus dėl skurdo

Socialdemokratė Dovilė Šakalienė Seime surengtoje spaudos konferencijoje pristatė trisdešimtmetės moters istoriją, kai vaikystėje apleista ir elgetavusi Algimanta vietoje pagalbos iš valstybės institucijų sulaukė bausmės – vienas po kito iš jos buvo atimti trys iš keturių vaikų. „Tai vieno žmogaus istorija, kuri yra kaip lakmuso popierėlis, parodantis, kaip mūsų valstybėje neveikia pagalbos žmogui sistema,“ – sakė Seimo narė, papasakojusi, kaip Lietuvoje gimusi, užaugusi ir gyvenanti Algimantė turėjo Kazachstano pilietybę vien todėl, kad motina buvo trumpai ištekėjusi už kazacho. Vėliau ji papuolė į situaciją, kai žmogus be pagalbos išsikapstyti negali. Neturėdama dokumentų, negalėjo gauti nei pajamų, nei būsto. Todėl neteko ir vaikų. „Pagal Jungtinių Tautų konvenciją draudžiama vaikus atiminėti dėl skurdo. O ši istorija iliustruoja, kad Lietuvoje nutinka būte ...

Close