Primenu, kad Lietuvoje kas dešimtas žmogus turi skolų, tai beveik 300 000 gyventojų, kurie 118-kai antstolių per metus atneša maždaug 15 milijonų eurų pelno. Per metus antstoliai išieško maždaug 100 mln. eurų, iš jų 30 mln. yra antstolių pajamos, iš kurių maždaug pusė yra patiriami kaštai, o likusi dalis – gaunami atlyginimai, gerokai viršijantys Lietuvos Respublikos Prezidentės algą. Antstolių algos „į rankas“ siekia iki 40 000 eurų, vidutiniškai uždarbis yra 10 000 eurų, ir tik keli antstoliai uždirba mažiau nei 3 000 eurų.
Šiandien mes turime paradoksalią situaciją, kai valstybės deleguotą funkciją vykdantys asmenys ne tik neproporcingai pelnosi iš daugeliu atvejų skurstančių skolininkų, tačiau stokojama aiškumo ir skaidrumo, reguliuojant skolų išieškojimo kaštų dydį. Mane pasiekia daugybė skundų ir istorijų, skolininkai su manimi pasidalina antstolių vykdymo išlaidų apskaičiavimais, kurie sveiku protu sunkiai suvokiami: pavyzdžiui, 40 eurų skola, pridėjus ranką antstoliams, virsta kelių šimtų eurų skola. Dabartinė situacija, kai skolų išieškojimo kaštai išauga kelis kartus ir žmogui su menkomis pajamomis sumažėja galimybė grąžinti skolas, yra žlugdanti ir vedanti į skurdo spąstus. Vietoj to, kad žmonės dengtų skolas, jie didele dalimi dengia skolos išieškojimo kaštus.
Jėgų disbalansas nestebina – iš vienos pusės turime 300 000 paprastų žmonių, kuriuos slegia skolos, jie neturi pinigų brangiems advokatams, o iš kitos pusės – gerą šimtą puikių, stiprių teisininkų, uždirbančių 15 milijonų eurų per metus.
Dirbu šių klausimų sferoje jau kuris laikas ir žinau, kiek spaudimo iš antstolių patiria visi – nevyriausybininkai, žurnalistai, ministerijų tarnautojai – kurie imasi iniciatyvos pagaliau užbaigti laukinių Vakarų erą antstolių veikloje: nuo didžiulių atskaitymų iš atlyginimo ar pensijos, kai žmogui nelieka pragyvenimui net minimalaus vartojimo poreikių krepšelio, iki unikalios sistemos, kai už tą patį darbą paimami trys užmokesčiai, t. y. būtinosios vykdymo išlaidos, papildomos vykdymo išlaidos ir dar antstolio atlygis. Tad nors tema labai sunki – privalu apie ją diskutuoti, įsigilinti ir siūlyti efektyvius sprendimus.
Nuoširdžiai džiaugiuosi Prezidentės iniciatyva – labai nelygioje kovoje jos tvirta pozicija ir parama itin svarbi. Jau pavasarį, kai Seime taip sunkiai skynėsi kelią mano pataisos Civilinio proceso kodeksui, remiamos Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo ir šimtų kitų nevyriausybinių organizacijų (iš viso – apie 600 NVO), aiškiai pamatėme, kaip giliai įaugęs antstolių lobizmas į įstatymų leidybą ir politikos formavimą.
Tad, deja, nebuvo pritarta mano pasiūlymams, kad visas vieno žmogaus skolas administruotų vienas antstolis, taip ženkliai sumažinant administravimo kaštus ir palengvinant naštą mažoms įmonėms, kuriose daugeliu atvejų dirba skolininkai. Dėl atskaitymų dydžių pasiektas kompromisinis variantas – aš siūliau atskaityti 20 %, buvo pritarta Vyriausybės pasiūlymaui atskaityti 30 %. Tai, žinoma, palengvina situaciją, nes šiandien atskaitoma pusė minimalios algos, tačiau, atsižvelgdama į gerąją ES praktiką, kai daugelyje šalių nuo minimumo atskaitoma 10 %, ir toliau sieksiu atskaitymų sumažinimo.
Jėgų disbalansas nestebina – iš vienos pusės turime 300 000 paprastų žmonių, kuriuos slegia skolos, jie neturi pinigų brangiems advokatams, o iš kitos pusės – gerą šimtą puikių, stiprių teisininkų, uždirbančių 15 milijonų eurų per metus. Kas stebina – kad tiek metų buvo ignoruojamas faktas, jog antstoliai vykdo valstybės deleguotą funkciją. Tai nėra šiaip verslas ir dėl to stebina didžiulis pyktis ir ginčai, paviešinus antstolių uždarbius, kelis kartus viršijančius aukščiausio valstybės pareigūno – Respublikos Prezidentės algą. Per metus Lietuvoje išieškoma 100 mln. eurų, iš jų 30 mln. eurų tenka antstoliams – ar tikrai skolų administravimas turi kainuoti 30 %?
Jei vaikas išsigandęs tėvams nepasakė apie gautą 10 eurų baudą už pamirštą namuose nuolatinį bilietą, niekas neapsaugos nuo baudos padidėjimo kelis kartus, kai ji bus perduota antstoliams.
Todėl š. m. rugsėjo 6 d. spaudos konferencijoje kartu su Nacionaliniu skurdo mažinimo organizacijų tinklu ir Lietuvos vartotojų organizacijų aljansu ne tik išreiškiau paramą Teisingumo ministerijos pasiūlymui nustoti derinti įkainius su antstoliais, bet ir pasiūliau papildomą paketą priemonių: nustatyti vienodą būtinųjų išlaidų normą visoms byloms; perduoti smulkių skolų valstybės naudai išieškojimą VMI; sustabdyti bylinėjimosi išlaidų ir procesinių baudų keliavimą antstoliams; sukurti papildomų vykdymo išlaidų pagrįstumo sisteminės kontrolės mechanizmą; įsteigti telefoninę liniją, skirtą konsultuoti su antstoliais susiduriančius žmones.
Detaliau apie siūlomas priemones:
Šiuo metu antstolių būtinosios vykdymo išlaidos skiriasi iki keliasdešimt kartų, priklausomai nuo išieškomos sumos – gali siekti ir 400, ir 1000 eurų. Jos nėra nei tinkamai pagrindžiamos, nei pateisinamos. Šiuos veiksmus sieti su skolos dydžiu yra neteisinga, nes būtinosiomis vykdymo išlaidomis yra įvardijami standartiniai fiksuoti 5 antstolio veiksmai, kurie yra vienodi visose vykdomose bylose. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 48 punktą, į būtinas vykdymo išlaidas įskaitomos patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti parengimo, vykdomosios bylos užvedimo, vykdymo išlaidų apskaičiavimo, patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo parengimo, vykdomosios bylos archyvavimo, saugojimo ir sunaikinimo išlaidos. Jų savikaina yra identiška, nepriklausomai nuo išieškomos sumos, o turint omenyje tai, kad praktiškai viskas atliekama elektroninėje erdvėje, jų savikaina yra labai žema. Todėl siūlau nustatyti vienodą būtinųjų vykdymo išlaidų dydį, nepriklausomai nuo išieškomos sumos, kuris neturėtų viršyti 10 eurų.
Dar viena rimta problema, kurią reikėtų spręsti – tai mažų skolų Valstybės naudai išieškojimas. Tokio pobūdžio skolos sudaro didžiąją dalį visų skolų ir yra lengvai išieškomos, tad būtina tokio pobūdžio skolų išieškojimą perleisti valstybei, taip apsaugant žmones nuo skolos padidėjimo kelis ar keliolika kartų. Tuo labiau, kad visos tam būtinos sąlygos yra sukurtos ir išieškojimo mechanizmas puikiai veikia per VMI ir Registrų centro sistemas. Tai užtikrins galimybę smulkioms skoloms neišaugti iki absurdiškų dydžių.
Beje, kai Teisingumo ministerija mėgino užtikrinti supaprastintą išieškojimo procesą skoloms iki 100 eurų, dėl antstolių spaudimo buvo padaryta išimtis administracinėms baudoms. Įdomi išimtis, nes būtent administracinės baudos sudaro 85 % skolų iki 100 eurų. Tad, jei vaikas išsigandęs tėvams nepasakė apie gautą 10 eurų baudą už pamirštą namuose nuolatinį bilietą, niekas neapsaugos nuo baudos padidėjimo kelis kartus, kai ji bus perduota antstoliams. Akivaizdu, jog siekiant teisingumo, administracinių baudų išieškojimas gali ir turi būti administruojamas pačios valstybės.
Stebina ir bylinėjimosi išlaidų, procesinių baudų (pvz. neatvykimo į teismą) ir kriminalinių baudų tvarkymo funkcijos priskyrimas antstoliams. Šios skolos nesunkiai galėtų tapti mokėtinomis prievolėmis ir būti supaprastintai išieškomos tiesiogiai VMI. Kol kas teismai neturi sąsajos, kad galėtų perduoti informaciją apie skolininkus VMI, tačiau tokia informacijos dalinimosi sistema yra nesudėtinga, nebrangi, o, vertinant būtinybę visoms valstybės institucijoms elektronizuotis, ir neišvengiama.
Todėl planuoju parengti Teismų įstatymo pataisą, kuri įpareigotų teismus sukurti ir pildyti elektroninę platformą e-teismai sistemoje, kurioje būtų įregistruojami teismų priteisiami mokėtini mokesčiai ir kitos smulkios skolos ir perduodami supaprastintam išieškojimui VMI. VMI turėtų gauti suformuotą mokėjimo prievolę – asmens vardą, pavardę, asmens kodą ir mokėtiną sumą. Geras pavyzdys yra Vilniaus miesto savivaldybė, turinti savo vidinę el. sistemą.
Kita problema, su kuria susiduriama – išpūstos papildomos vykdymo išlaidos. Sulaukiama daug skundų, kad įtraukti papildomų išlaidų žingsniai nėra būtini ar pagrįsti. Siūloma apriboti galimybę piktnaudžiauti įkainiais ir veiksmais, kurie nėra būtini. Šiandien papildomų išlaidų pagrįstumas patikrinamas tik tais retais atvejais, kai antstolis apskundžiamas teismui. Šiuo metu Teisingumo ministerija neturi galimybės to daryti.
Tačiau, akivaizdu, kad būtinas nuolatinės priežiūros mechanizmas su aiškiais saugikliais, kontroliuojant papildomų veiksmų taikymą. Žinoma, svarbu užtikrinti, kad nebūtų konkurencijos su teismais, tačiau visgi siūlau, kad Teisingumo ministerija turėtų galimybę tikrinti išlaidų pagrįstumą ir vykdymo išlaidose neatsirastų tokie punktai kaip „antstolio surašyto dokumento nuorašo išdavimas 11 egzempliorių“.
Atsižvelgiant į žemą visuomenės teisinį raštingumą ir labai ribotas skolininkų galimybes gauti teisines konsultacijas privačiai, vienas iš itin efektyvių pagalbos metodų būtų informacinė linija, administruojama Teisingumo ministerijos, kurioje būtų konsultuojami žmonės, susidūrę su antstoliais. Viena vertus, konsultacijos prisidėtų prie šiuo metų itin netolygaus jėgų tarp antstolių ir skolininkų balanso sulyginimo, kai žmonės žinotų, kokias turi galimybes apsiginti nuo galimų antstolių klaidų (pvz., išieškojimo iš pašalpos) ar piktnaudžiavimo (pvz., būsto arešto esant 100 eurų skolai – areštuoti galima tik turtą, kurį antstolis planuoja realizuoti didelės skolos dengimui). Tuo pačiu tai būtų efektyvi priemonė, skatinanti skolininkus būti aktyviais, bendradarbiauti su antstoliu ir nesislėpti nuo skolų, nes, deja, kad ir kaip būtų baisu, „skola – ne rona, neužgis“.