Dovilė Šakalienė: negaliu likti abejinga žinodama apie skriaudžiamą gyvą būtybę

Dovilė Šakalienė: negaliu likti abejinga žinodama apie skriaudžiamą gyvą būtybę

Su Dovile bet kuri diena būtų graži. Laužanti stereotipus kovotoja už žmogaus teises, pasiryžusi pereiti ugnį ir vandenį. Tuo pat metu atvira, paprasta ir nuoširdi. Taip galima apibūdinti Seimo narę Dovilę Šakalienę. Tardamasi dėl interviu pagalvojau, ar reikia šią politikę dar kartą pristatinėti? Dovilę dažnai girdime kalbančią iš Seimo tribūnos, matome televizijos eteryje, nuomonę ji drąsiai reiškia socialiniuose tinkluose. Neslepia ir savo gyvenimo detalių.

Ką naujo apie ją dar galime išgirsti? Koks galėtų būti mūsų interviu leitmotyvas? Žmogus, žmogiškumas, teisybė - raktažodžiai, kuriuos pašnekesyje kartoja Dovilė. Šiame interviu ji svetingai atidaro savo sielos duris, atskleisdama savo įsitikinimus, vertybes, jautriausius ir sunkiausius gyvenimo momentus. Pasakoja apie brangiausius žmones, iššūkius, meilę ir pavydą, paprastą moterišką laimę.

- Pakeliaukime laiku į vaikystę. Kokias vertybes puoselėjo Jūsų tėvai, ko labiausiai pasiilgstate iš to gyvenimo?

- Prisiminus tuos laikus, kyla dvejopi, sumišę jausmai. Prisimenu šilumą ir meilę, neapsakomo skanumo senelės keptas bandeles, kotlečiukus, smagius užsiėmimus su seneliu. Jis buvo mano geriausias draugas, viską darydavom kartu – ir suoliuką kaldavom, ir dažydavom, ir į parduotuvę eidavom, visur „mudu abudu“. Buvau be galo išsiblaškiusi, nuolat kažką pamesdavau, senelis traukdavo mane iš visokių bėdų – ieškodavom kartu mokykloje pamesto rašiklio ar  sportinės aprangos. Mamai nesakydavo, nupirkdavo naują, nors kaip politinis kalinys ir tremtinys už paprastus darbus gaudavo menkutę algą.

Būtent jis mane išmokė suprasti žodžius „reikia“ ir ,,noriu“.Pareiga, darbas, atsakomybė buvo pamatinės vertybės šeimoje. Mane užaugino gydytoja dirbanti mama ir seneliai (mamos tėvai). Tėčio neturėjau, su geriančiu ir smurtaujančiu sutuoktiniu mama nusprendė išsiskirti.

Mano vaikystės prisiminimai siejasi su tremtimi, sovietine okupacija, žiauria neteisybe, aplinka,  kurioje žmonės bijojo būti savimi, o parodomasis, dvigubas gyvenimas buvo norma. Nei darželyje, nei mokykloje nebuvo galima kalbėti apie tai, kas man buvo brangu: kokius patiekalus gaminame Kūčių vakarienei, kaip laužiame plotkelę, meldžiamės, senelio viltį pamatyti laisvą Lietuvą. Nuo mažens žinojau, kad „stribas“ yra blogas žmogus, bet tik po Baltijos kelio sužinojau ir pilnai supratau, ką stribai padarė mano šeimai.

Kai atgavome Nepriklausomybę, man buvo vienuolika metų. Negaliu perteikti, kaip džiaugėsi mano šeima. Po viso to žeminimo, kai nuteistus ir ištremtus už rezistencinę veiklą vadindavo banditais, ūkininkus – buožėmis, taip džiaugėmės laisve, kad  net kvėpuoti, atrodo, tapo lengviau.

- Jums netrūksta drąsos ir ryžto. Dėl savo įsitikinimų ir vertybių kovojate, kaip liūtė. Ar drįstumėte save pavadinti stipria moterimi?

- Būti sąžininga ir ginti tiesą, vėlgi, išmokė senelis (nuotraukoje: Dovilės gyvenimo herojus - politinis tremtinys ir kalinys senelis Pranciškus). Prisimenu, vienu metu jis dirbo mėsos kombinate sargu. Tais laikais visko trūko, daugeliui atrodė normalu ir įprasta parsinešti namo pavogtos dešros. Tik ne mano seneliui. Kokia bebūtų valstybė, sąžinė yra tik tavo, už savo elgesį atsakai prieš sąžinę, kartodavo man. Dabar dažnai pagalvoju, kad tokie žmonės yra nepatogūs, galbūt, nepatogi ir aš. Bet jeigu žinai, kad elgiesi sąžiningai, teisingai, gali atlaikyti šmeižtą, melą, sąmokslo teorijas. Ar sunku? Taip, kartais labai sunku. Tokiais momentais sau primenu, kad tai ne apie mane, tai apie silpnesnius, kurie negali patys savęs apginti, apie tuos, kurie kenčia smurtą ir jų kančia nėra lengvesnė dėl to, kad kažkas neigia tą smurtą.

- Tie, kurie Jus pažįsta sako, kad turite daug gerumo. Esate linkusi padėti silpnesniam, aktyviai kovojate už lygias vaikų teises, prieš moterų smurtą. Socialinio teisingumo ieškojimas yra paveldėta  savybė?

- Visada tokia buvau. Pinigus ledams atiduodavau sutiktai senutei, nes man atrodė, kad jai sunku, namo tempdavau benamius gyvūnėlius, gindavau neteisybę patyrusį, net jei pati nukentėdavau. Ir dabar tas pats. Negaliu likti abejinga matydama ar žinodama apie skriaudžiamą gyvą būtybę. Mūsų visuomenė labai nesaugi. Jei palygintume ją su žmogumi,  tai esame nerimo sutrikimą ir potrauminio streso sindromą dėl ilgalaikio smurto kenčiantis žmogus. Sovietinė sistema iškreipė teisingumą, įteisino smurtą, kaip įprastinę priemonę susidoroti su kitaip mąstančiais. Žmonių represavimas, žalojimas, žudymas buvo norma. Mano senelio pirmoji žmona mirė taigoje, senelė dėl bado sirgo labai sunkiomis ligomis, jos sesuo po tardymų ir kankinimų niekada nebegalėjo susilaukti vaikų. Mano patirtys yra gyvos. Mačiau, kaip smurtas persmelkia asmeninius žmonių santykius. Kaip smurtas prieš moterį, vaiką,  silpnesnį toks dažnas, kad net populiaru sakyti „muša, vadinasi myli“.

Smurtas neužgrūdina, jis žaloja psichiką ir fizinę sveikatą, mušamų vaikų vidutinė gyvenimo trukmė 10-15 metų trumpesnė, imuninė sistema ženkliai silpnesnė, rizika sirgti onkologinėmis ligomis kur kas didesnė, jau nekalbant apie prastesnius akademinius pasiekimus, žemesnį kūrybiškumo lygį, dažnesnes depresijas, savižudybes, save žalojantį elgesį. Mano pačios moksliniai tyrimai patvirtino, kad pasauliniai duomenys atitinka ir Lietuvos realijas – koreliacija tarp ankstyvosios trauminės smurtinės patirties ir vėlesnio smurto, tiek prieš artimuosius, tiek prieš atsitiktinius žmones yra labai stipri. Todėl matydama, kad dirbdama nevyriausybiniame sektoriuje ar žiniasklaidoje, negaliu pasiekti sisteminių, politikos pokyčių, tapau Seimo nare.

 Dovilė surado namus 9 benamiams gyvūnėliams, dar 3 priglaudė pati. Foto iniciatyva neBrisius.lt

- Keturis metus atidavėte tarnystei Lietuvos Respublikos Seime. Ar pavyko realizuoti savo siekius ir svajones, su kuriais į jį atėjote?

- Džiaugiuosi, kad pavyko priimti pataisas dėl visų rūšių smurto prieš vaikus draudimo, po to - ir naująjį vaiko teisių apsaugos įstatymą. Dabar jau niekas nebedrįsta pasakoti, kaip „smūgiu reikia vaiką sugrąžinti į realybę“ ar aiškinti, kaip smurtas padaro iš vaiko žmogų. Vaikų nužudymų skaičius ženkliai krito. 2018-ieji buvo pirmi metai Lietuvos istorijoje, kai šeimose nebuvo nužudytas nė vienas vaikas. Iš šeimų paimama maždaug tūkstančiu vaikų per metus mažiau, nei iki reformos, nes daug daugiau šeimų gauna paslaugų ir pagalbos.

Visgi dar daug nepadaryta, o ir klaidų, įgyvendindama šį įstatymą, Vyriausybė padarė nemažai. Visuotinė visuomenės informavimo ir švietimo kampanija – neįvykdyta, iki šiol daugybė žmonių tiki socialinių tinklų grupėse skleidžiamomis nesąmonėmis apie parduodamus „baltus ir gražius“ vaikus, apie tariamus masinius vaikų atėmimus. Nors iš tiesų naujasis įstatymas pirmąsyk įtvirtino valstybės prievolę imtis visų reikalingų priemonių padėti šeimai pasirūpinti vaikais pačiai. Anksčiau šeima tiesiog buvo formaliai „stebimų šeimų sąrašuose“, šeimai degraduojant ir krentant į užribį vienas po kito paimami sužaloti vaikai. Maža to, pirmąsyk įtvirtintas draudimas paimti vaikus iš šeimos dėl skurdo, ir nustatyta prievolė suteikti šeimai pagalbą, kai šeima dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti būtinųjų vaiko poreikių. Deja, darbuotojų atranka ir apmokymas pradiniuose etapuose buvo vykdyti aplaidžiai, matėme konfliktų ir krizių valdymo žinių spragas. Nepaisant mano ir nevyriausybininkų pastangų, vis dar nėra suderintos nuostatos ir veiksmai esant smurto prieš moterį ir smurto prieš vaiką atvejams tuo pačiu metu.

Nebaigti antstolių reformos darbai, nesutvarkyta smurto prieš moteris prevencija ir pakankamos pagalbos apimtys, pagalba ir paslaugos žmonėms su negalia, prieinamos sveikatos paslaugos, teisingesnė socialinės paramos sistema, įstatymų pataisos dėl žiauraus elgesio su gyvūnais – tad ne, dar ne visi tikslai pasiekti.

Atvykstantiems į Seimą moksleiviams Dovilė dažnai rengia Seimo posėdžių imitacijas, kartu diskutuoja apie įstatymų leidybą.

- Kaip manote, kas svarbiausia šiuolaikinei moteriai - išvaizda, protas, pažintys, komunikabilumas?

- Visiems, vyrams ir moterims vienodai, svarbu protas ir gebėjimas bendrauti. Nesu naivi, suprantu, kad daug lemia pirmas įspūdis, ypač, moterims. Tvarkinga apranga, pagarba aplinkai ir žmonėms, su kuriais susitinki, yra svarbu. Tačiau mane nervina tie dvigubi standartai, moteris iki išsekimo privedantis spaudimas „būti susitvarkiusiai“. Kai ji dirba po dvylika valandų, vežioja vaikus po būrelius, verda, kepa, skalbia, lygina, kada jai galvoti apie manikiūrą? Man rodos, šiuolaikinei moteriai svarbiausia sugebėti pasakyti „STOP“ užsuktam ratui ir pačiai nuspręsti, kas jai svarbu, kam ji nori skirti laiko ir kas leidžia jai gerai jaustis.

- Sunku rasti žmogų, nė karto nepatyrusį neteisybės. Būna kad jaučiatės nepelnytai nuskriausta, įskaudinta?

- Žmonės mėgsta kartoti, kad pasaulis nėra teisingas. Mano supratimu, pasaulis yra toks, kokį mes jį kuriame. Man nepriimtinas pasiteisinimas – „visi taip daro“, skaudu, kai matau neteisybę, melą, šmeižtą. Skaudžiausia mano patirtis - tas kelių populistų sukurstytas skandalas dėl vaikų teisių reformos, kai buvau vadinama prekybos vaikais mafijos galva. Tūkstančiai žmonių tapo sąmokslo teorijų aukomis, o dalis – patys aktyviai kurstė neapykantą. Klausiau savęs, kaip gali būti, kad darai gerą, teisingą, sąžiningą darbą, o esi kaltinama nebūtais dalykais?  Tie patys žmonės, kurie po vaikų šulinyje ar Matuko istorijų, garsiai šaukė, kad reikia efektyvios vaiko teisių apsaugos, apsisukę rėkė, kad tarnybos kišasi į šeimų gyvenimą.

Tas laikotarpis man ir mano šeimai kainavo daug sveikatos. Reikėjo ištverti grasinimus, fotomontažus su taikiniu ant mano veido, priklijuotą nacistinę uniformą, baisią neapykantą. Juk jei dar prieš penkerius metus apklausos rodė, kad daugiau nei pusė tėvų buvo linkę naudoti smurtą kaip vaikų „auklėjimo“ priemonę, tai tie žmonės juk niekur nedingo. Be abejo, kad jie pasijuto nesaugiai, o trūkstant informacijos – visuomet gimsta sąmokslo teorijos. Tas suvokimas, kodėl jie taip elgiasi, galiausiai ir padėjo išgyventi. Realiai mes visi tapome jautrią reformą neatsakingai gyvendinusių žmonių aukomis. Deja, valdantieji užuot taisę tikrąsias klaidas, pasinaudojo galimybe suvesti politines sąskaitas, kai kurie net mėgino paversti tą baimių ir neapykantos kurstymą politine kampanija. Bet melo kojos trumpos, sąmoningų žmonių visgi yra daugiau, ir smurtas prieš vaiką nebėra toleruojamas.

- Kaip pavyksta suderinti, ypač dabar, kai prasidėjo rinkimų maratonas, buitį, šeimos rūpesčius? Ar tarėtės šeimoje dėl kandidatavimo į Seimo narius Senamiesčio apygardoje?

- Ilgai mąsčiau ar tęsti darbą politikoje. Visi nori, kad į politiką ateitų protingi, išsilavinę, sąžiningi, jaunesni žmonės. Bet kas nutinka, kai pasiryžti tą daryti ? Automatiškai esi vertinamas neigiamai, geriausiu atveju, įtariai, tarsi būtum užkietėjęs recidyvistas, kuris kažkodėl vaikšto laisvėje. Esame labiausiai parlamentu ir politinėmis partijomis nepasitikintys visoje ES, tačiau tuo pat metu daugybė protingų, mąstančių žmonių tingi domėtis tais, už kuriuos balsuoja ir dažnai išvis neina balsuoti. Kaip galime tikėtis, kad vis daugiau politikų bus tokie, kuriais verta pasitikėti, kurie tikrai sunkiai dirbs, gins viešąjį interesą, remsis mokslo duomenimis ir gerosiomis praktikomis, jei pasiryžimas dirbti politikoje iškart kerta per reputaciją? Netgi esi kaltinamas, kad atėjai užsidirbti, nors Lietuvos parlamentarų algos vienos mažiausių ES? Esu atkakli, darbšti, pasirinkau šį darbą dėl kitų dalykų. Nepaisant mėtomų akmenų, žinau, kad darau teisingus darbus. Mano šeima ir draugai manimi pasitiki. Jie sako, kad turiu tęsti pradėtus darbus, mėginsiu tai daryti.

- Kaip manote, ar įmanoma šeimoje lygiavertė partnerystė, ar vienas turi būti lyderis? Koks Jūsų darnaus gyvenimo receptas?

- Šeima yra komanda, kurioje lyderystė kinta priklausomai nuo situacijos, pagal gebėjimus ir galimybes. Manau, kad laimingi jaučiamės tada, kai galime būti savimi, kai esame gerbiami, mylimi ir reikalingi. Šeimoje esame pasidalinę atsakomybėmis, žinoma, atsižvelgiant į aplinkybes. Kai sirgau onkologine liga, mano vyras laikė keturis namų kampus, išmoko skaniai gaminti maistą. Gaila, kad jo tuometiniai vadovai neparodė atjautos ir jis dėl to nukentėjo darbe. Bet viskas gyvenime anksčiau ar vėliau išsilygina, neabejoju, kad karma yra. Savo vyrą gerbiu ir myliu, nes jo širdis teisingoje vietoje, jam šeima yra svarbiausia. Iš savo vyro, geriausio draugo ir mylimojo, per tuos du dešimtmečius kartu labai daug išmokau, be jo nebūčiau tuo, kuo esu dabar, jis mano įkvėpėjas ir atrama. Mūsų darnos receptas yra paprastas vienas dėl kito padarytume bet ką. Mano darbui tampant vis viešesniu, abu suprantame, koks tai iššūkis, esame sutarę ir saugome vaikus, globotinius nuo viešumo.

Ką tik susituokę, prieš 22 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

- Gyvename vartotojų visuomenėje, mus iš visų pusių supa vaizdų ir informacijos perteklius. Ar yra vieta, kuri Jus nuramina, įkvepia, patinka joje tyliai pabūti?

- Turiu labai gerą klausą, užtat pavargstu nuo miesto triukšmo, tad geriausias poilsis man Druskininkuose, tyloje, pušyne. Dievinu vandenį, mėgstu jūrą, galiu valandų valandas klajoti pajūriu, bristi pakraščiu tolyn, kur visai nėra žmonių, tik aš ir vyras, tarsi būtume likę du paskutiniai žmonės šiame pasaulyje.

- Mėgstate puoštis, keisti šukuosenas. Kaip apibūdintumėte savo stilių ir ar svarbi žmonių nuomonė apie Jūsų išvaizdą?

- O, būtinai pasakysiu mamai, kad mane pagyrėte, ji labai elegantiška moteris ir visą gyvenimą bando mane išmokyti gražiai rengtis. Iki šiol man vis dar ką nors pasiuva ar nuperka. Kartais juokauju, kad gimusi Kaune ir užaugusi Panevėžyje negaliu nemėgti patogaus sportinio stiliaus. Džiaugiuosi, kad sportinis kostiumas tapo madinga tendencija, man patinka minkšti patogūs audiniai ir judesių nevaržantys drabužiai. Laisvalaikiu rengiuosi taip, kad man būtų patogu. Prieš karantiną įsigijau lietuvių dizainerės REdraw rožinį džemperį su Vyčiu ir net nuėjau į Seimą (juokiasi).

Plaukai, šukuosenos yra mano eksperimentų laukas. Anksčiau, kas keletą metų keisdavau plaukų spalvą ir kirpimą. Kai susirgau vėžiu buvo neaišku, ar plaukai išliks, todėl su savo kirpėja nusprendėm išbandyti viską, ką norim. Buvau ir dainininkės Pink stiliumi nusikirpusi, per metus laiko keturis kartus pakeičiau plaukų spalvą. Paskui paaiškėjo, kad radioaktyvaus gydymo kursai pakeitė plaukus, nesilaikė dažai, tai jau nuo pernai metų ir nebekeičiu tos spalvos. Paskui, po žandikaulio sąnario operacijos buvo komplikacijų, negalėjau šukuotis ir normaliai džiovinti plaukų, dėl to buvau garbanota ir pasišiaušusi. Į tai žiūriu filosofiškai, nes tai atveria naujas galimybes (juokiasi)

- Kokią Dovilę matėte prieš 30 metų ir kokią matote dabar? Ko sau palinkėtumėte?

- Prieš trisdešimt metų buvau užsisvajojęs vaikas, paskendusi knygose ir fantazijų pasaulyje. Mokslai ir be didelių pastangų sekėsi puikiai, bet įsivaizduojat vaikų reakcijas, kliūdavo man nemažai, todėl labai norėjau būti tokia, kaip visi. Ilgai jaučiausi nedrąsiai dėl savo gebėjimų, jausdavausi kalta, kad aš sugebu, o kiti ne. Bet viskas pasikeitė,  nebėra to sovietinio niveliavimo, reikalavimo neišsišokti ir būti kaip visi, pradėjome vertinti talentus ir protingus žmones, ėmėme suvokti kiek daug pridėtinės vertės duoda gebėjimas pamatyti pasaulį kitaip, kūrybiškumas, kitoniškumas. Jei galėčiau, padrąsinčiau tuometinę save, pasakyčiau,  tai, ką  jau dvidešimt metų sako mano vyras – viskas bus gerai, nebijok siekti savo svajonių, tu tikrai viską gali.

Dabartinei sau linkiu tik vieno. Išmokti daugiau laiko skirti šeimai, draugams ir sau pačiai, nes kad ir kaip mylėčiau savo darbą, kažkur turi būti ir gyvenimas.

- Ačiū už pokalbį.

Bendravo Aldona Jeleniauskienė

Close