Gintautas Paluckas tikina, kad yra išbandęs meilę Lietuvai. Prieš 17 metų Jungtinėje Karalystėje dirbęs ir metus ne Lietuvos gyvenęs dabartinis Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas žino, kas yra gimtosios šalies ilgesys ir emigranto dalia.
„Praleidęs pusmetį tvirtai žinojau, kad Lietuva yra mano tėvynė, žinojau, kad kiekvienas berželis man yra brangus, nes tas atstumas viską hiperbolizuoja ir parodo kitomis spalvomis“, – projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė 38 metų socialdemokratų lyderis.
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Aš gimiau Panevėžyje. Tuo metu jis buvo vadinamas Lietuvos Čikaga, dėl tikrai didelio ir įspūdingo nusikalstamumo. Daugelis bijodavo net atvažiuoti į Panevėžį. Baigiau Juozo Balčikonio gimnazija ir iš Panevėžio persikėliau į Vilnių, bet mano šaknys lieka Panevėžyje. Tikrai nemačiau to miesto kaip nusikalstamumo sostinės. Aišku, džiaugiuosi, kad baigėsi tie laikai, kada visokie tulpiniai, žemaitukai ir kiti mieste turėjo nemažą įtaką.
Dabar aplankau tėvus, bet kadangi esu politikoje, tai tenka ir miesto bei kitose šventėse dalyvauti. Visai neseniai atšventėme mokyklos baigimo 20-metį. Greitai tas laikas lekia. O į Panevėžį pastaruoju metu sugrįžtu dažniau, nei prieš penkerius ar septynerius metus.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Vaikystė toks dalykas, kai nemalonius prisiminimus dažniausiai pamiršti, o tie gerieji išlieka. Pamenu vasaras kaime, kai turėdavau tris mėnesius atostogų. Gamindavausi meškeres, eidavau žvejoti, skaitydavau knygas. Tai yra mano geriausi prisiminimai. Žvejoti mėgstu ir iki šiol, bet šis įprotis ir įgūdžiai susiformavo vaikystėje kaime. Tikrai nesu pagavęs tokių trofėjinių žuvų, kad galėčiau visai Lietuvai girtis, džiaugiuosi kiekviena pagauta žuvimi. Net galiu pasakyti, kad kartais nebūtina pagauti žuvies, o reikia pabūti gamtoje su savimi, savo mintimis. Tas procesas irgi neįtikėtinai malonus. O žuvų... Na, matyt, kaip ir visi žvejai, didžiausią esu pagavęs lydeką. Tikrai tikiu, kad mano didžiausia žuvis dar ateityje.
-Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Joninės. Tai ilgiausia diena, trumpiausia naktis. Juk tos vasaros ir saulės Lietuvoje taip trūksta. Tad Joninės ir tas laukimas iki jų yra pati smagiausia šventė. Aišku, mes turime tokių pusiau lietuviškų, pusiau religinių švenčių, kaip Kalėdos, kai laukimas irgi ypač smagus. Tačiau Joninės yra išskirtinės. Tai yra tikroji vasara, o po to dienos pradeda trumpėti ir psichologiškai darosi vis sunkiau.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Nors Lietuva yra labai maža, žmonės be savo miesto ar rajono mažai jos pažįsta. Lietuva yra neįtikėtinai graži ir vis gražėja. Marijampolė, kaip miestas, rajono centras, ypatingai graži. Taip pat Šilutė, Šilalė, pajūris ir senoji vokiška architektūra. Kelias nuo Kauno iki Jurbarko, pilių visas kompleksas. Kai keliaujame su šeima, labai smagu ten pravažiuoti. Kiekviename mieste ir miestelyje randu kuo pasidžiaugti ir ką pasižiūrėti. Lietuva iš tikrųjų labai graži.
– Geriausias Lietuvos miestas yra..?
-Kiekvienas miestas yra unikalus. Gražiausias, geriausiai išvystytas turizmo prasme, manau, yra Druskininkai. Šis miestas rado savo specifiką, nors ir neturi jūros, kaip traukos objekto. Druskininkai išvengia sezoniškumo, ten visada sutiksi žmonių. Man labai patinka ir Zarasai, apsupti ežerų, nutolę nuo Lietuvos centro. Kažkada tai buvo tremties Lietuvoje vieta, nusižengusius politikus tarpukariu siųsdavo būtent į Zarasus. Lietuvoje yra tikrai unikalių ir nuostabių vietų.
-Koks jūsų mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Steponas Kairys - istorinis, mums, visiems socialdemokratams, asmuo, kuris labai daug nusipelnė Lietuvos valstybingumui. Istorinė asmenybė, inžinierius, profesorius, politikas, pasiekęs labai daug tiek profesinėje, inžinerinėje srityje, sukūręs Vilniaus ir Kauno inžinerinius vandens tiekimo tinklus, tiek ir politiškai, vadovavęs Didžiojo Vilniaus Seimo tarybai, pasirašęs Nepriklausomybės Akto originale ir t.t. Steponas Kairys yra labai svarbus ir įkvepiantis žmogus.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti?
– Įdomus klausimas. Papietauti norėčiau ne su politikais, nes su jais ir taip labai dažnai susitinkame įvairiais klausimas, o su visuomenės veikėjais, įdomiais žmonėmis. Norėčiau susitikti su Marijonu Mikutavičiumi. Jis turi labai teisingą, tvirtą poziciją socialiniais klausimais, aktualijomis. Būtų labai smagu su juo pasišnekėti ir paklausyti, kaip jis vienus ar kitus dalykus mato. Iš akademinės bendruomenės - su profesoriumi Virginijumi Šikšniu. Norėčiau pasikalbėti apie tai, kaip jis mato Lietuvos ateitį, nes jis buvo arčiausiai Nobelio premijos laimėjimo ir aš tikiu, kad tebėra. Yra ir kitų asmenų, su kuriais būtų labai įdomu papietauti, pasišnekėti, bet tai ne politikai. Jie nėra patys įdomiausi žmonės mūsų visuomenėje.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Galbūt ne mėgstamiausia, o labiausiai įkvepianti lietuviška daina - to paties M.Mikutavičiaus „Trys milijonai“. Nesvarbu, kelintą kartą girdėčiau – ar tūkstantąjį, ar dešimttūkstantąjį – kiekvieną kartą mane įkvepia. Per naktį mes užaugome, mes dideli, galingi, stiprūs. Maršo ritmu skambanti daina, manau, įkvepia visą Lietuvą. Kiek kartų buvo mėginta pakeisti šį olimpinį himną kitomis dainoms – nepavyko. Mano galva, jis pirmauja. Kalbant apie grupes, tai tos vienintelės galbūt nėra. Man nuo jaunystės labai patiko grupė BIX. Tai yra jau lyg ir išsivaikščiojusi grupė, bet man ji labai patiko ir patinka. Taip pat daugelis nustemba, bet ir Džordana Butkutė. Ji yra unikali, ji yra reiškinys ir man labai patinka jos dainų klausytis, žodžiai paprasti, galima kartu dainuoti.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Labai mėgstu vartoti, bet ne visada galiu - tai kepta duona su česnaku. Ji tikrai niekur kitur nekepama, neimportuojama. Tai daroma Lietuvoje. Bet dėl suprantamų priežasčių – tenka dažnai bendrauti, tad česnako negali privalgyti. Tačiau labai mėgstu keptą duoną su česnaku, todėl perku.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Iš tradicinių - cepelinai ir šaltibarščiai. Galiu juos valgyti bet kokia proga. Šaltibarščiai, aišku, yra sezoninis dalykas. Atėjus pavasariui, vasarai, gali tikėtis jų ant stalo. Tačiau cepelinus, kai tik galiu sau leisti, turiu galvoje, dėl juosmens apimties ir panašių dalykų, tai tikrai labai valgau. Tradiciškai, su pilnu padažus – spirgučiais, grietine.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Mūsų kalba yra labai svarbi, nors nelabai paplitusi, lyginant su kitomis kalbomis. Neseniai girdėjau tokį klausimą: „Kas jums yra lietuvybė?“ Išeiviai sako, kad Lietuva tai yra kalba ir kančia, dėl mūsų istorijos įvairiausių peripetijų, bet kalba yra labai svarbus dalykas. Apie penkis man svarbiausius ar gražiausius lietuviškus žodžius niekada negalvojau. Tačiau unikalūs žodžiai yra „ačiū“, labai svarbu išmokti jo rašybą dar mokykloje, kad po to nebūtų gėda. „Ąžuolas“, mūsų stiprybės simbolis. Ir „tauta“, kuri man, kaip politikui, labai svarbi, nes tai yra apskritai tai, dėl ko Lietuva yra. Tai yra trys žodžiai, o apie kitus du galėsiu pagalvoti, su žmona ir šeima pasitarsiu.
-Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Įvertinus visus mūsų istorinius kelius, lietuvių tauta yra išskirtinai kantri. Kantri, gebanti iškęsti įvairiausias negandas. Ta kantrybė kartais yra ir trūkumas, nes nepasitenkinimas socialinėmis aplinkybėmis, gyvenimo kokybe nevirsta protestu ar siekiu geresnio gyvenimo, o tiesiog emigracija. Bet ta kantrybė yra mūsų, matyt, skiriamasis bruožas, be kurio mes, kaip tauta, per visas šias peripetijas galėjome ir neišlikti. Ir taip pat, nepaisant to, jog kai kas tuo abejoja pastaruoju metu ir vadina lietuvius išlaikytiniais ir panašiai, mes esame nepaprastai darbštūs. Apie tai šnekame net ne mes patys. Kaip sakoma, apie save dažnai sunku šnekėti. Šneka kitos tautos, kitos šalys, kur mūsų lietuviai yra emigravę: apie tai šneka norvegai, apie tai šneka Jungtinės Karalystės žmonės, net ispanai. Lietuviai yra neįtikėtinai darbštūs. Kantrūs ir darbštūs.
– Kokia lietuviška patarlė jums patinka labiausiai?
– Turiu vieną tokį priežodį, kuri taikau ir gyvenime, ir politinėje veikloje: „Niekada nežinai, kada tau pasisekė labiausiai.“ Neišgyvenk dėl nesėkmių, per daug nesipuikuok dėl pasiekimų, nes gyvenimas margas ir nežinia, kada iš tikrųjų tau pasisekė labiausiai. Aš tuo vadovaujuosi, man šis posakis patinka ir taikau jį praktikoje.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Aš savo meilę Lietuvai esu išbandęs. Buvau beveik metams išvykęs į Jungtinę Karalystę darbuotis statybose. Tai buvo 2001 metais. Žinote, labai sunku tai paaiškinti tiems, kurie nėra patyrę sentimentų ir nostalgijos jausmo. Praleidęs pusmetį tvirtai žinojau, kad Lietuva yra mano tėvynė, žinojau, kad kiekvienas berželis man yra brangus, nes tas atstumas viską hiperbolizuoja ir parodo kitomis spalvomis. Aš Lietuvą myliu, nes esu jos dalis. Lietuva yra mano šaknys, kitos tėvynės aš neturiu. Net pasirinkimo mylėti kitą šalį aš neturiu. Lietuva yra manyje. Aš myliu Lietuvą.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai šimtmečio proga?
– Šimtmečio proga norėčiau palinkėti Lietuvai išlaikyti tą pačią kantrybę. Gyvenimas keičiasi, kartais ne taip greitai, kaip mes norėtumėme, bet ta kantrybė leis pasiekti to, ko mes visi tikimės – geresnio gyvenimo Lietuvoje, tiek sau, tiek mūsų vaikams. Lietuvai norėčiau palinkėti ir tam tikro platesnio požiūrio, nes baimė kitokių, baimė pokyčių yra būtent tai, kas dažnai sutrukdo pasiekti mūsų tikslų, trukdo veržtis į priekį. Tai platesnio akiračio, kantrybės ir viskas bus gerai.
lrytas.lt/Modestos Gaučaitės interviu/J.Stacevičiaus nuotrauka.