Kovo 8-ąją įprasta rimtai apsvarstyti moterų padėtį visuomenėje, išeiti į protesto akcijas, kelti reikalavimus ir pan. Tačiau išgirdau žinutę, kad lyg tyčia iki kovo 11 d. skelbiama akcija – „jokios kritikos, jokio pykčio, tik pozityvios žinios“. Pabandysiu pozityviai aptarti tuos moterų (lyčių lygybės) klausimus Lietuvoje, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ir nenukreipti prieš moteris.
Visi žinome, kad moterims labai svarbi šeima, gal net svarbesnė nei bažnyčios tarnams. O kokios šeimos nori moterys? Koks pats pirmas ir svarbiausias dalykas, kuris nekelia niekam abejonių? ŠEIMOS BE SMURTO. Ir štai prieš kovo 8 –ąją geradariai šeimos mylėtojai renka 300 000 parašų „už šeimą“, o iš tiesų, kad smurtas šeimoje klestėtų. Ne, aš neapsirikau, tas „už šeimą“ yra prieš Stambulo konvenciją.
Per 2020 m. 112 telefono numeriu pagalbos šaukėsi daugiau kaip 50 tūkstančių nukentėjusių nuo smurto šeimoje. Štai tokią šeimą nori išsaugoti tie, kurie priešinasi Stambulo konvencijos ratifikavimui, kurioje nėra nė žodžio prieš šeimą, bet yra sukaupta pažangiausių šalių patirtis kovojant su smurtu. Bet mes, moterys, dėl akcijos nekalbėti piktai, matyt, turėtume ploti katutėmis tiems geradariams „už šeimą“, juo labiau, kad 90% smurto šeimoje aukų yra moterys. Esu gerai išstudijavusi Stambulo konvenciją, todėl siūlau paskelbti moratoriumą (be jokio pykčio): kas neskaitė Stambulo konvencijos, neturi teisės kalbėti apie ją. Ir tas turi apimti ne tik nevyriausybinių organizacijų atstovus, bet ir kunigus, ir aukščiausius šalies vadovus.
Deja, dažniausiai Konvencijos ratifikavimo priešininkai nebūna skaitę Konvencijos, o atkartoja tai, ką jiems persako kiti (ir dar kiti, ir dar kiti), taip pat neskaitę. Ir kas galėtų paneigti, kad kitame sugedusio gale telefono žinutes siunčia ne didžiosios kaimynės propagandos meistrai? Beje, tikslus Stambulo konvencijos pavadinimas “Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“.
Antras dalykas, kuris rūpi moterims – vaikai. Ir ne tik vaikų apsauga nuo smurto, bet ir gimstamumas, vaikų priežiūra ir auginimas, pasidalijimas šia atsakomybe su vaikų tėvais ir panašūs kasdieniniai dalykai. Galime pasidžiaugti, kad gimstamumas Lietuvoje per viduriuką: mažesnis nei šiaurės šalyse, bet didesnis nei pietų šalyse. Žinoma, norėtume geresnio vaikų priežiūros užtikrinimo, o tas, jei vadovautumės tyrimais, galėtų paskatinti gimstamumą.
Optimistiškai nuteikia tas faktas, kad privalome į savo teisę įkorporuoti ES direktyvą, numatančią kiekvieno iš tėvų bent dviejų mėnesių neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas. Atsirado prošvaistė, kad vaikų tėvai dalinsis vaiko priežiūros rūpesčiais su motinomis, ir jų padėtis darbo rinkoje bent kiek susivienodins su vyrų. Aišku, mūsų vaiko priežiūros atostogų schema reikalauja tobulinimo, ir štai čia atsiranda pasiūlymas keisti ją taip, kad vietoj atlyginimo dalies kompensacijos, mokamos vaiko priežiūros atostogų metu, būtų mokamos visiems vienodos 300 EUR išmokos. Nesvaikit moterys, koks vyras dabar išeis tų neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų?
Moterims taip pat reikia reprodukcinių teisių. Taip, galime džiaugtis, kad mūsų padėtis, palyginus su lenkėmis, nepalyginamai geresnė – turime teisę nutraukti nėštumą. Bet kodėl žiūrime į Lenkiją? Beveik visa Europa naudoja medikamentinį nėštumo nutraukimą, ir jau gerą dešimtmetį. Kodėl mes to negalime turėti? Nes niekas nesertifikuoja reikiamų medikamentų, nenumato tokios nėštumo nutraukimo tvarkos. Lyg ir nebūtų uždrausta, bet nelegalu. Kodėl? Kodėl Lietuvos moterys, susiklosčius įvairioms nesėkmingoms aplinkybėms, negali to padaryti nechirurginiu būdu, po kurio praktiškai nebūna komplikacijų? Ogi todėl, kad vyrauja nuomonė, kad tos paleistuvės turi būti nubaustos, turi kentėti. Ir čia nerandu žodžių, kuriais galėčiau išreikšti pozityvą.
Ir dar vienas pavojus – valdžia savo mokesčių reformoje užsimojo pakeisti pajamų mokesčio vienetą iš individo į šeimą, t.y. grįžti į senus gerus laikus. Ir nesvarbu, kad visas pasaulis juda kita kryptimi. Juk svarbu, kad tas modelis skatintų moteris nedirbti ar dirbti mažiau. O kad šalies ekonomika nuo to kentėtų (ir būtų dar daug visokių neigiamų pasekmių) – taip pat nesvarbu. Svarbu, kad vyrų gyvenimas, jų nuomone, pagerėtų (bent jau trumpuoju laikotarpiu).
Iš tiesų pastaraisiais metais vis mažiau sutinkame vulgarių antifeminizmo apraiškų (dėl to taip pat džiaugiamės), bet prasidėjo žymiai rafinuotesnės atakos. Taigi be jokio pykčio kovo 8-osios proga norėčiau palinkėti moterims pasidžiaugti kai kuriais laimėjimais lyčių lygybės srityje, bet išlikti budriomis.