Lietuviai visuomet gyveno sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje tarp stipresnių kaimynų, todėl diskusijos apie saugumą nėra naujiena nuo karaliaus Mindaugo laikų. Tapusi NATO nare Lietuva įsiliejo į Vakarų kolektyvinio saugumo bendruomenę, tačiau baimių nė kiek nesumažėjo – taip nutiko ir dėl realių aplinkybių, ir dėl nuolatinio „vanagų“ gąsdinimo. Vis tik baimė nėra geriausias patarėjas net esant sudėtingoms aplinkybėms.
XXI amžiuje saugumas nėra vien tik investicijos į ginkluotę ir karinių pajėgų stiprinimą. Tai kur kas platesnė sąvoka, apimanti ir vidinius procesus valstybėje: kiek piliečiai pasitiki valstybės institucijomis, ar jie pakankamai tiki savo valstybe, kad krizės atveju eitų ją ginti, ar jie žino, ką tiksliai daryti, jeigu nutiktų kas nors netikėto. Visuomenės parodyta valia priešintis, neabejingumas pavojaus signalams yra vienas svarbiausių valstybės gynybos elementų, gal net svarbiausias iš visų. Tai vadinama valstybės atsparumu grėsmėms.
Kokia visuomenė gali būti vadinama atsparia grėsmėms? Izraelio Nacionalinio saugumo studijų instituto analitiko Meiro Elrano teigimu, atspari visuomenė tai tokia, kuri yra aktyvi ir kurios piliečiai yra įsitraukę į viešąjį gyvenimą, ji yra informuota apie grėsmes, tokioje visuomenėje vyrauja atvira diskusija ir glaudūs ryšiai tarp lyderių ir piliečių, vyrauja pasitikėjimas vieni kitais ir lyderiais. Grėsmėms atsparios visuomenės nariai turi jaustis ekonomiškai ir socialiai saugūs, jie turėtų jausti optimizmą dėl asmeninės ir kolektyvinės ateities, jausti bendrą tikslą, būti pasiruošę tinkamai reaguoti, jei iškiltų kokia grėsmė. Tik paskutiniu punktu minima, kad pirmosios reaguojančios institucijos ir jų nariai turi būti ypatingai profesionalūs.
Kokia situacija yra Lietuvoje? Lietuvos visuomenę sociologai apibūdina kaip individualizuotą, kur sunku susitelkti bendram veikimui. Tai puikiai iliustruoja profesinių sąjungų pasyvumas ir neaktyvi kova dėl darbo užmokesčio didinimo. Ar Lietuvoje vyrauja atvira diskusija apie grėsmes? Tiesą sakant, nelabai – pas mus greičiau vyrauja neadekvatus visuomenės gąsdinimas ir kitaip manančių demonizavimas. Mūsų šalyje žmogus gali būti apšauktas vatniku vien dėl to, kad suabejoja, jog už kiekvienos nelaimės slypi pikti kaimynai.
Ar Lietuvos piliečiai jaučiasi ekonomiškai ir socialiai saugūs? Atsakymas gana aiškus, jei net 184 tūkst. visų dirbančiųjų gauna iki 400 eurų per mėnesį, o žemiau skurdo rizikos ribos, Statistikos departamento duomenimis, gyvena penktadalis šalies gyventojų. Ar mūsų visuomenėje vyrauja pasitikėjimas lyderiais ir tarp visuomenės narių? Nors pilietinės galios indeksas 2016 m. kiek paaugo ir siekė 37 balus, bet paprastų žmonių įtaką sprendimų priėmimui visuomenės nariai įvertino 3,33 balo skalėje nuo 0 iki 10. Net 46,5 proc. respondentų manė, kad tikėtina ir labai tikėtina Lietuvoje susilaukti grasinimų, jei dalyvaujama pilietinėse akcijose, 49,7 proc. apklaustųjų manė, jog dėl to galima prarasti darbą, o 54,4 proc. teigė, kad dalyvavimas akcijose gali užtraukti viešą užsipuolimą.
Piliečiai taip pat nelabai pasitiki partijomis, Seimu, Vyriausybe, gausiai emigruoja, Lietuvoje fiksuojama viena didžiausių pajamų nelygybių visoje Europos Sąjungoje. Sunku manyti, kad esame atsparūs grėsmėms, jei nepakankamai išpildėme piliečių lūkesčius, neįgalinome jų veikti ir vienytis bendro tikslo vardan. Pabandykite įsivaizduoti kritinę situaciją Lietuvoje: didžiuosiuose šalies miestuose prasideda neaiškūs kažkieno organizuoti mitingai, kurio dalyviai pareiškia norintys Vladimiro Putino valdžios.
Mitingai nedideli, jame dalyvauja įvairiausi marginalai, bet tai vis tiek pavojaus ženklas. Ženklas apie dirvos rengimą galimai agresijai. Lietuvos valstybės institucijos pradeda pasiruošimą gynybai, pilietiški žmonės ima organizuoti akcijas už Lietuvos valstybę, kad parodytų pasauliui – marginalai neatspindi visuomenės nuotaikų.
Tačiau ar šiuo metu esame tikri, kad į tokio pobūdžio akcijas už Lietuvą sukviestume tiek žmonių, kiek dalyvavo Sąjūdžio mitinguose nepriklausomybės pradžioje? Atsakymo prognozuoti neįmanoma, bet esant sudėtingai situacijai visuomenės paramos labai reikėtų. Ją užtikrinti gali tik mūsų padaryti namų darbai.
Esame viena iš nedaugelio NATO šalių, kuri įgyvendina įsipareigojimus ir gynybos reikalams skiria sutartą 2 proc. finansavimą nuo bendrojo vidaus produkto. Tai tikrai teigiamas aspektas, todėl šiuo metu būtų pats laikas apsiriboti esamu finansavimu ir susitelkti į visuomenės atsparumo didinimą.
Norint tai padaryti reikia investuoti ne į ginkluotę ar kviesti kuo daugiau šauktinių, bet stiprinti valstybės socialinės apsaugos ir švietimo sistemas, didinti gyventojų pasitikėjimą valstybės institucijomis, parodyti, kad Lietuva rūpinasi savo piliečiais – nuo vaiko iki dirbančio žmogaus ar senelio.
Jeigu mes siekiame, kad Lietuvos piliečiai nesileistų apgaunami Rusijos propagandos, turime investuoti į lietuvišką tiriamąją žiniasklaidą, skleisti informaciją ne tik lietuvių, bet ir rusų ar lenkų kalbomis, įtraukti į informacinį lauką tautines mažumas, efektyviai kovoti su korupcija ir valstybės pinigų švaistymu, užtikrinti gerą valstybės institucijų veikimą, reformuoti švietimo sistemą, kad iš jos išeitų mąstantys žmonės.
Jei norime, kad augtų piliečių pasitikėjimas valstybe, turime užtikrinti, kad visą gyvenimą dirbusio žmogaus senatvės pensija nebūtų mažesnė nei minimalus poreikių krepšelis ir kad mokesčių sistema leistų kurti prasmingą gyvenimą Lietuvoje ir vidutinių bei mažesnių pajamų gyventojams. Deja, šiuo metu mokesčių sistema užtikrina rojų turtingiesiems, tautinių mažumų klausimas yra įšaldytas, kova su korupcija nėra patenkinamo lygmens, švietimo sistema neužtikrina pakankamo mokinių gebėjimo, o sveikatos apsauga patiria „protų nutekėjimą“, nes medikai emigruoja.
Tokiame fone negalime sau leisti investuoti vien tik į „kietąją“ gynybą ir užmiršti kitas itin svarbias sritis, nes mūsų piliečiai ir yra šalies gynyba. Ką siūlome mes, socialdemokratai? Mes gerbiame įsipareigojimus NATO ir siūlome pasiektą finansavimo lygį išlaikyti. Tai leis tinkamai apginkluoti mūsų karines pajėgas, kurios užtikrins adekvatų pasipriešinimą agresoriui karinės intervencijos atveju. Mes palaikome savanoriškos Šaulių sąjungos plėtrą, pilietiškumo ugdymą bei šaulių integravimą į šalies karinių pajėgų struktūras.
Ką siūlome mes, socialdemokratai? Mes gerbiame įsipareigojimus NATO ir siūlome pasiektą finansavimo lygį išlaikyti. Tai leis tinkamai apginkluoti mūsų karines pajėgas, kurios užtikrins adekvatų pasipriešinimą agresoriui karinės intervencijos atveju. Mes palaikome savanoriškos Šaulių sąjungos plėtrą, pilietiškumo ugdymą bei šaulių integravimą į šalies karinių pajėgų struktūras.
Tačiau šiuo metu būtų labai svarbu susitelkti į švietimo, socialinės apsaugos bei sveikatos sistemos reformavimą, pradėti mokesčių reformą, kuri mažintų pajamų nelygybę, imtis tautinių mažumų įtraukimo politikos. Tai esminiai šiandienos kovos dėl piliečių meilės savo valstybei laukai.
Lieka neatsakytas klausimas dėl visuotinės privalomosios karinės tarnybos, kuri šiandien nėra nei visuotinė, nei privaloma. Absoliučią daugumą šauktinių sąrašo vietų šiandien užpildo savanoriai, o nemaža dalis pakviestųjų dėl įvairių, įstatyme numatytų, išlygų išvengia tarnybos.
Labai svarbu suvokti ir tai, kad pasaulis ir konfliktai pasikeitė. Niekas nebeskelbia karo oficialiai ir formaliai. Niekas neatvažiuoja su vėliavomis ir pažymėtais šarvuočiais, neužima valstybinės televizijos, pašto ir nesuformuoja savo vyriausybės.
Viskas vyksta lygiai atvirkščiai – pirma stengiamasi užkariauti žmonių širdis ir protus, sukelti nepasitenkinimą savo valstybe, išryškinamos ir šimtąkart padidinamos problemos, kurių esama net labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Iš esmės karinės pajėgos į konfliktą įsitraukia paskutiniajame etape, todėl, nors jų pasirengimas turi būti kone tobulas, labai svarbūs kiti elementai – tai yra visuomenės nuostatos, vieno tikslo turėjimas.
Be to, privalomoji karinė tarnyba retai kada yra tik gynybos reikalas. Tai taip pat ir ekonomikos bei žmogaus teisių klausimas. Atliekančių tarnybą šauktinių ekonominis potencialas tam laikotarpiui yra užšaldomas, o bendraamžių (neatliekančių karinės tarnybos) profesinis pranašumas didėja.
Būtina pažymėti ir tai, kad norint įvesti tikrai visuotinį šaukimą, papildomai reiktų 400 mln. eurų prie dabar skiriamų 873 mln. eurų. O jei norėtume šaukti visus devyniolikos metų sulaukusius mokyklas baigusius vaikinus ir merginas – iš viso tektų skirti 1,5 mlrd. eurų. Ar tikrai pajamų nelygybe ir net dirbančiųjų skurdu regionuose pasižyminti Lietuva gali tai sau leisti? Teko girdėti argumentų, jog kariniuose poligonuose šauktiniai atranda meilę tėvynei bei įgyja vyriškumo. Galėčiau atsakyti, jog tai tėra gailus švietimo sistemos ir šeimos auklėjimo spragų pateisinimas.
Ar aš esu prieš privalomąją karinę tarnybą? Taip. Esu linkęs patikėti krašto gynybą profesionaliai, gerai aprūpintai Lietuvos kariuomenei, motyvuotiems, savanoriškai karinę tarnybą atliekantiems vyrams ir moterims bei mūsų NATO partneriams. Visuomenę regiu tvirtos valios, pasitikinčią savo valstybe, okupanto invazijos atveju pasiruošusią pilietiniam pasipriešinimui bei nekoloboravimui.
Turite kitą nuomonę? Džiaugiuosi. Pasikalbėkime.
Gintautas Paluckas, LSDP pirmininkas, Vilniaus vicemeras