SEL‘as viešajame transporte yra tai, ko dažnai nepamatysi. Jei ne rinkimai, tokio malonumo, matyt, apskritai neturėtume. Akivaizdžiai kultūrinio šoko ištiktas žmogus, besiblaškantis po viešojo transporto stotelę su galimu kandidatu į miesto merus – juk įdomu, ar ne?
Arba kito galimo kandidato dosnus gestas, siūlant miestiečiams „nemokamą“ viešąjį transportą, kartu pripažįstant, jog neįsivaizduoja, kiek kelionė mieste kainuoja ir juolab niekad nėra juo važiavęs. Noriu pasakyti, kad kiekvienuose rinkimuose pasitaiko komedijos elementų. Ir savaime tai nėra labai blogai – juk demokratija, kaip kas moka, taip šoka. Bėda būtų, jei, smagiai pasijuokę, po rinkimų nakties pamatytume, jog meru turime švaistūną, mėgstantį už miesto pinigus ne darželius statyti, o avialinijas steigti. Arba verslininką iš Kėdainių devynioliktame aukšte miesto įmones ir viešuosius pirkimus draugams dalinantį.
To, žinoma, nebus, nes esu tikras, jog vilniečiai „cirko“ matė daug ir pamokas išmoko. Tačiau tai yra pirma ir paskutinė mano kritika kitų kandidatų atžvilgiu. Aš pats prašau vilniečių palaikymo, kandidatuodamas į miesto merus, todėl mano prioritetas – atskleisti, ką socialdemokratai siūlo miesto gyventojams ir kodėl tai nusipelno dėmesio ir palaikymo. Vilnius daug metų buvo liberalių politikų įtakoje ir tai neapsiėjo be pasekmių. Ugdymo kokybės skirtumai mokyklose bado akis, už privačius darželius tėvai moka milžiniškas sumas, o savivaldybės darželiuose grupės perpildytos, apie kaimynystėje išdygsiančius „stikliukus“ ar prekybos centrus žmonės sužino tuomet, kai ekskavatorius pradeda kasti pamatų duobę, o daugiabučių gyventojai palikti nelygiai kovai su dažnai už nieką pinigus lupančiais administratoriais.
Tai yra „laisvė“. Laisvė veikti silpnųjų sąskaita. Miesto valdžios sąmoningai daug metų laikėsi nuošalyje, palikdamos savo problemas spręsti patiems žmonėms arba tą atsakomybę patikėdamos rinkai. Mes siūlome kardinaliai keisti požiūrį į miesto savivaldybės misiją. Vilniumi galime didžiuotis, galime mylėti, tačiau miestas yra sėkmingas tiek, kiek sukuria ir užtikrina galimybių savo gyventojams. Pasidalinsiu keletu minčių, kuriomis kviečiu Vilniaus gyventojus diskusijai.
Kiekvienais metais stebime miesto mokyklas, rikiuojamas pagal reitingą. Nuo geriausios iki prasčiausios. Turbūt logiška, kad vieni yra geresni, o kiti prastesni? Ne, nelogiška. Galbūt tai priimtina rinkai, kur nesėkmė lemia elementarų bankrotą, tačiau civilizuotoje visuomenėje „bankrutavusių“ mokyklų būti NEGALI. Ir į geras, ir į prastas mokyklas eina mūsų vaikai. Mūsų, kaip visuomenės, pareiga užtikrinti gerą išsilavinimą VISIEMS vaikams. Savivaldybė ne tik nesprendė šios problemos daugelį metų, bet ir prisidėjo prie jos gilinimo, leisdama vaikų selekciją. Vieša paslaptis, jog tik formaliai vaikai eina į mokyklas pagal gyvenamąją vietą. Daugeliui gimnazijų yra suteikta teisė egzaminų tvarka atsirinkti vaikus iš viso miesto. Tokiu būdu mokyklos „išsigrynina“ į geras ir silpnas, o tai lemia NELYGIAS galimybes vaikams.
Mūsų tikslas – 0 vaikų, nepatekusių į savivaldybės darželį pagal savo gyvenamąją vietą.
Darželių problema vis dar egzistuoja. Galime save apgaudinėti, tačiau ją didele dalimi sprendė ne savivaldybė, o patys tėvai, priversti už privačius darželius mokėti iš savo kišenės. Padidinome priimamų vaikų skaičių į savivaldybės darželius, mechaniškai suspausdami daugiau vaikų į grupes. 100 eurų programa miestui šią kadenciją kainavo beveik 20 milijonų eurų. Ji bus sustabdyta, o lėšos nukreiptos į savivaldybės darželių steigimą miesto plėtros kryptimis.
Kiekvieną savaitę gaunu nepasitenkinimo ir pykčio kupinus laiškus dėl to, jog žmonėms nežinant po jų langais pradedamos statybos. Daug metų savivaldybės pozicija išlieka tokia pati – mes padarėme viską, ko reikalauja įstatymas, kad projektas būtų suderintas, o žmonės informuoti. Akivaizdu, jog to nepakanka. Žmonės kiekvieną dieną nevaikšto į seniūniją ir nelandžioja savivaldybės interneto puslapiuose, mėgindami atspėti, ar kažkas nesumanė prieš jų langus pastatyti prekybos centrą, kuris iki trečios ryto sunkvežimiais vežasi prekes, o septintą ryto jau pradeda darbą.
Savivaldybė privalo proaktyviai veikti, kad žmonės žinotų apie statybų planus kaimynystėje.
Daugiabučių namų gyventojai yra atsakingi ne tik už savo butus ar bendrąsias patalpas, tačiau už administratorių pasirinkimą taip pat. Tačiau, kilus ginčui dėl paslaugų kainos ar atliktų darbų kokybės, gyventojai visada atsiduria silpnesniojo pozicijoje, nes turi stoti prieš administratorių teisininkų ir advokatų būrį. Savivaldybė privalo imtis tarpininko ir gyventojų interesų gynimo vaidmens.
Vilnius yra sostinė ir, lyginant su kitais Lietuvos miestas, čia gana brangu gyventi. Kiekvienais metais džiaugiamės jaunų žmonių atvykimu studijuoti, šeimų, ieškančių darbo ir galimybių, persikėlimu į sostinę, tačiau būsto paieškos ir kainos klausimas yra paliekamos patiems žmonėms spręsti. Socialinio būsto programa miesto gyventojus skirsto į „socialinius“ ir normalius, todėl ją siūlome keisti PRIEINAMO būsto programa, kurios priemonėmis (savivaldybės būstas, kompensacija, ilgalaikė subnuoma) galėtų naudotis VISI miesto gyventojai, kurių išlaidos būstui viršytų 40 procentų jų pajamų.
Mieste gyvena įvairūs žmonės. Vieniems sekasi geriau, kiti dėl prastų sprendimų ar netinkamai susiklosčiusių aplinkybių pakliūna į skurdo spąstus. Savivaldybė padeda tokiems žmonėms per įvairias piniginių išmokų, paramos programas, tačiau dažnai ta parama yra neefektyvi, nes ant kojų atsistoti žmogui neleidžia antstolių ar kitų kreditorių spaudimas.
Siūlome savivaldybėje įsteigti „paskutinės vilties“ paskolų fondą, kuris, įvertinęs žmogaus/šeimos galimybes ir pastangas, sudarytų sąlygas pakeisti kreditorių, skolų mokėjimo terminus, sąlygas ir leistų žmogui grįžti į gyvenimą.
Kultūrą matome kaip ekosistemą, kuri geba lavinti visuomenės pasaulėjautą tik tuomet, kai tinkamai sąveikauja visos trys dalys – šeimos/bendruomenės kultūra, komercinė kultūra bei menas ir profesionalioji kultūra. Matome, jog šiuo metu aiškiausiai apibrėžta savivaldybės parama komercinei kultūrai – aiškios sutartys su didžiosiomis arenomis, apibrėžti metiniai biudžetai. Profesionalusis menas, nešiojantis garbingą Vilniaus herbą, priverstas kasmet stumdytis dėl konkursinio finansavimo. Turime tai pakeisti.
Pripažinti profesionalūs miesto kolektyvai gaus trijų metų kontraktus su aiškiu finansavimu ir veiklos užtikrinimu.
Baigus aktyvią profesinę karjerą ir pasitraukus į pensiją, žmones dažnai ištinka socialinis ir finansinis šokas. Nusistovėję ryšiai ir gyvenimo ritmas keičiasi, pajamos paprastai mažėja. Vieni sėkmingiau adaptuojasi prie gyvenimo pokyčių, kiti užsidaro ir izoliuoja save nuo aktyvių socialinių santykių. Siūlome Vilniui aktyvaus senėjimo programą, kuri savyje sutelktų trečio amžiaus universiteto, visuomenės sveikatinimo, saviveiklininkų kultūros programas. Šios programos tikslas – sudaryti senjorams sąlygas išlaikyti/suformuoti naujus socialinius ryšius, išlikti aktyviais visuomenės nariais ir tausoti sveikatą.
Kalbant apie sveikatą, dažniausia žmonių mirties priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos. Daugelio tų ligų, po teisybei, galima išvengti, jei gyvenimo cikle būtų atsisakyta rūkymo, alkoholio, cukraus, druskos vartojimo, menko fizinio aktyvumo.
Vilniui siūlome plačią sveikos gyvensenos programą „0 3 5 140 5 3 0“, kurioje susilietų edukacinės, prevencinės ir fizinio aktyvumo priemonės.
Programos kodinis pavadinimas turi prasmę ir reikšmę. Tai – sveiko Europiečio kodas*, Europos kardiologų rekomendacija.
Vilnius yra žalias miestas su aibe neužpildytų, neužimtų erdvių, kurios gali būti panaudotos ne tik namų statybai ar poilsiui, tačiau ir miesto daržininkystės projektams. Romos miesto pavyzdžiu siūlome išvystyti bendruomeninių daržų tinklą mieste. Jų valdymu ir priežiūra užsiimtų aktyvios miesto bendruomenės ir kaimynystės, o reikalingas priemones ir aplinką parūpintų savivaldybė. Šios programos tikslas – jaunimo švietimas, glaudesni bendruomenės narių santykiai, vyresnių žmonių aktyvaus senėjimo skatinimas ir šviežios, ekologiškos daržovės ant miestiečių stalo.
Žinoma, visos tos ekologiškos daržovės turės mažai prasmės, jei ir toliau taip pat intensyviai nuodysimės užterštu miesto oru. Dešimtmečius oro užterštumas reguliariai viršija normas, tačiau savivaldybės dėmesio ši problema sulaukia per mažai. Pagrindinis taršos šaltinis mieste – transportas. Savivaldybė turi svertų šiai problemai spręsti. Siūlome atnaujinti troleibusų kontaktinį tinklą, plėsti maršrutų skaičių sostinės centre. Žinau, jog atsiras teigiančių, jog troleibusų išlaikymas (kartu su kontaktiniu tinklu) yra brangesnis nei autobusų. Galbūt, bet švarus oras ir sveikata yra brangesni.
Kad jau kalbame apie transportą ir judėjimą mieste, Vilniui siūlome „Miesto be laiptų“ programą. Jos esmę pasako pavadinimas.
Pertvarkysim aplinką, naikindami laiptus ten, kur jie nėra kritiškai būtini, taip atverdami erdves žmonėms su judėjimo negalia, mamoms su vežimėliais, sunkiau vaikštantiems senjorams.
O pabaigai norėčiau paprašyti į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitaip nei įprasta. Dažnai girdžiu priekaištus dėl to, jog mūsų, socialdemokratų, iniciatyva šią kadenciją buvo gerokai padidinti atlyginimai socialiniams darbuotojams, o šeimos gydytojai taip pat „gavo“ atskirą darbo užmokesčio didinimo programą. Žinote, čia ne jiems buvo skirta, o JUMS. Norėčiau, kad miesto sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų įstaigose jus pasitiktų šypsenos, jums būtų skirta tiek laiko, kiek reikia, o paslaugos suteiktos rūpestingai ir didžiuojantis savo darbu. Žymus verslininkas Ričardas Bransonas yra pasakęs – pasirūpinkite savo darbuotojais ir jie pasirūpins jūsų klientais. Iki susitikimų!
* 0 – nerūkyti; 3 – tai 3 km. pėsčiomis arba 30 min. bet kokia vidutinio intensyvumo fizinė veikla; 5 – tiek porcijų vaisių ir daržovių kasdien; 140 – sistolinis kraujo spaudimas mažesnis nei 140 mmHg; 5 – bendra cholesterolio koncentracija kraujyje < 5 mmol/l; 3 – MTL-C „blogojo cholesterolio“ koncentracija kraujyje < 3 mmol/l; 0 – nėra antsvorio ir CD.