Šiuo metu Vyriausybė pradeda dėlioti 2022 metų biudžetą. Jo forma bus labai svarbi visiems šalies mokslininkams, dėstytojams ir studentams.
Šių metų pradžioje buvo paskelbta nerimą akademinei bendruomenei kelianti žinia – universitetai, bibliotekos ir mokslo institutai nuo balandžio turėjo netekti prieigos prie mokslinių duomenų bazių. Tai reiškia, kad norėdami kokybiškai atlikti savo tiesiogines pareigas – tirti – mokslininkai buvo priversti „piratauti“ savo tyrimams reikalingus straipsnius interneto platybėse.
Lietuva iš Europos Sąjungos (ES) lėšų nuo 2004 metų gauna tarp šeštadalio ir ketvirtadalio savo biudžeto įplaukų. Reikšminga dalis šių įplaukų naudojama padengti įvairias einamąsias išlaidas, be kurių Lietuvos įstaigos ir institucijos veikti negali.
Taip nutiko ir su išlaidomis mokslinėms duomenų bazėms – Lietuvos institucijos „supakavo“ šias išlaidas į ES lėšomis finansuojamą projektą (2014–2020 m. ES lėšomis buvo finansuojamas projektas „eMoDB.LT3: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai – trečiasis etapas“). Niekas nepasirūpino, kas nutiks ir kada šis finansavimo ciklas baigsis.
Tai yra ydingas svarbių valstybei funkcijų finansavimo modelis, nes nuolatines išlaidas Lietuva paslėpdavo ES lėšose, kurios, kaip puikiai iliustruoja šis atvejis, gali bet kada pasibaigti.
Universitetai, kolegijos ar mokslo institutai negali veikti be prieigos prie mokslinių straipsnių, duomenų rinkinių, ir tai nėra kažkas, ką galima atidėti ateičiai.
Švietimo ministerija, laikinai sumažinusi prenumeruojamų duomenų bazių skaičių, užtikrino kad iki šių metų pabaigos akademinės institucijos galėtų naudotis mokslinėmis duomenų bazėmis. Kaip ministerija teigia oficialiame atsakyme, finansinis poreikis užtikrinti prieigą prie duomenų bazių vieniems metams – 6,5 milijonai eurų.
Ministerija taip pat sieks, kad šios išlaidos taptų nuolatinėmis ir įtrauktomis į Lietuvos valstybės biudžeto sąmatą. Tai yra palaikytinas sprendimas, tačiau reikia žvelgti ir vienu žingsniu toliau.
Mokslinės duomenų bazės yra pilkojoje zonoje. Viena vertus, jas kuria, prižiūri ir palaiko stambios mokslinės leidybos kompanijos. Kita vertus, pati mokslinės produkcijos gamyba dažniausiai yra finansuojama arba iš šalies biudžeto, arba iš ES lėšų.
Taigi, mokslinę „produkciją“ – straipsnius, monografijas, duomenų rinkinius daugiausiai gamina viešasis sektorius už viešąsias lėšas. Tai yra sudėtinė dalis to, ką Mariana Mazzucato savo monografijoje vadina „verslia valstybe“, taigi valstybe, kuri kaip institucija ant savo pečių prisiima inovacijų naštą ir kainą. (Mariana Mazzucato Entrepreneurial State: Debunking Public vs. Private Sector Myths, 2013).
Didžiosios mokslinės leidybos kompanijos šiuos iš esmės nemokamai ir laisvai į viešumą teikiamus mokslinių tyrimų rezultatus siekia paversti privačia gėrybe, taigi už valstybės apmokėtus tyrimus, kuriuos nemokamai į viešumą teikia mokslininkai priversti valstybę susimokėti.
Taip sukasi užburtas ratas – mokslininkai, norėdami gauti valstybės finansavimą, priversti kelti savo prestižą privačiuose moksliniuose žurnaluose. Tuo tarpu valstybė priversta dar kartą susimokėti už prieigą prie savo pačios finansuotų mokslo darbų.
Iš to laimi tik privačios leidybos kompanijos, kurios pardavinėja mokslinę produkciją toms pačioms mokslinėms institucijoms, iš kurių ją nemokamai gavo.
Mokslo leidybos kompanijos tampa viso labo tarpininku, kuris valdo „prestižą“. Taigi mokslininkai ir jų karjeros tampa vertinami pagal tai, kiek jie surenka taškų privačios kompanijos sukurto „taškų žaidimo“ ekosistemoje.
Dėl šios priežasties, greta trumpalaikių prieigos prie mokslinių tyrimų rezultatų ir duomenų bazių, mes turime diskutuoti ir apie atviros prieigos duomenų bazių plėtrą, ir mokslo finansavimo pokyčius.
Pokyčius, kurie kreiptų paskatas mokslininkams ir mokslo institucijoms publikuoti savo tyrimų rezultatus atvirai prieinamose duomenų bazėse. Pridėkime ir tai, jog atvira prieiga yra atvira prieiga ne tik mokslo institucijoms, bet ir visiems šalies piliečiams, be to, ir verslui.
Dalį to naudingo darbo susieto su sąsajų kūrimu, viešinimu kurį šiuo metu atlieka mokslo leidybos kompanijos, visai paprastai gali atlikti viešosios institucijos
Antai Lietuva iki šiol nėra prisijungusi prie atviro publikavimo tinklo (cOAlition S), kuriame dalyvauja daugybė Europos mokslo institucijų. Dalyvavimas šiame tinkle reikštų, kad viešaisiais ištekliais finansuojami mokslo projektų rezultatai turi būti publikuoti atviros prieigos duomenų bazėse, taip ilgainiui panaikinant kaštus prieiti prie mokslinių tyrimų ir duomenų.
Ši iniciatyva jau turi pasekmes, nes net pelno siekiančių duomenų bazių valdytojai, norėdami nebūti atskirti nuo mokslinės produkcijos iš tų ES šalių kurios dalyvauja iniciatyvoje pradeda svarstyti leisti savo atviros prieigos mokslo žurnalus, taigi peržiūri veiklos modelius.
Iki 2020 metų Lietuvos mokslo taryba rėmė šalies mokslininkų pastangas publikuotis atviros prieigos mokslo leidiniuose, tačiau pasibaigus finansavimo ciklui 2020 metų spalį, tokios paramos nebeliko.
Atėjo metas ne tik spręsti trumpalaikius finansavimo iššūkius. Finansavimas yra svarbus, ir visomis išgalėmis palaikysiu tvarų mokslininkų prieigos prie naujausių tyrimų rezultatų modelį.
Tačiau verta planuoti du žingsnius į priekį ir Lietuvos mokslo ir tyrimų erdvei prisidėti prie ES iniciatyvų dėl visai visuomenei prieinamo mokslo ir jo rezultatų. Pašalinti tarpininkus. Mes, visuomenė, už mokslo tyrimus ir jų rezultatus jau sumokėjome.