Šis atviras laiškas pirmiausiai yra skiriamas socialdemokratų rėmėjams, kuriuos nuvylė ir kuriuos pradžiugino LSDP pirmininko G. Palucko atsisakymas pasirašyti nacionalinį susitarimą „Dėl Lietuvos gynybos politikos gairių“. Dokumentą pasirašė visi (išskyrus tvarkiečius, kurie pasikonsultavę, gal visgi prisijungs prie signatarų, ir socialdemokratus). Niekas nekalba, kad taip būtina daryti „dėl kompanijos“ ar dėl to, „ką pagalvos kiti“, tačiau jokie partiniai interesai negali būti aukščiau nacionalinių interesų. Beje, Lietuvoje niekas nedraudžia diskusijų dėl išlaidų gynybai. Diskusijos negali būti tabu – anaiptol, tokios diskusijos yra sveikintinos ir būtinos tam, kad visiems tinkamai ir argumentuotai galėtume išaiškinti, kodėl privalome didinti išlaidas Lietuvos Respublikos gynybai.
Savo veiksmais G. Paluckas parodė, kad mano kitaip. Noriu skaitytojus patikinti, kad toli gražu ne visi socialdemokratai remia šį ar kitus partijos pirmininko sprendimus. Paklausite, kodėl iki šiol tylėjome kaip įgula, vykdanti visus kapitono nurodymus. Ogi todėl, kad vylėmės, jog seniausias tradicijas Lietuvoje turinti politinė jėga, išrinkdama jauniausią vairininką, persikraus (angl. restart). Tačiau šnipštas. Jokių rezultatų, išskyrus teatrališkai iš partijos pašalintą A. Vinkų, G. Palucko planus atspėjusią ir iš LSDP pasitraukusią Kirkilo-Bernatonio patyrusią sunkiąją artileriją ir perpus („šmaukšt!“) nurėžtą LSDP reitingą. Vos nepamiršau „5 žingsnių“ atsinaujinimo programos – tik neaišku, aukštyn ar žemyn pagal ją žygiuojam. Tačiau po partijos pirmininko atsisakymo pasirašyti nacionalinį susitarimą nebekyla jokių abejonių – partijos kapitonas pasirinko bene tiesiausią LSDP sunaikinimo kursą – stačia galva į kairiąsias manifestines uolas. (Ne)tikėtai peršasi George Orwell mintis iš „1984“: „partija siekia galios išimtinai tik savo naudai. Mūsų nejaudina kitų gerovė; mus domina tik galia, absoliuti galia“.
Drįstu paironizuoti, kad lietuviškos socialdemokratijos tėvas – 1918 m. vasario 16 d. akto signataras, pirmasis Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, už žydų gelbėjimą nacių okupacijos laikais paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu – Steponas Kairys net nepatikėtų, kad kliūtis socialdemokratijai Lietuvoje yra pati LSDP, nes, pasirodo, Lietuvos suverenumo klausimas tampa antraeiliu dalyku.
Kai kurie (tikiu, kad jų yra mažuma) socialdemokratai po pastarosios pastraipos gali pasijusti nepagrįstai įskaudinti, kad jiems neva „suverenumo klausimas yra antraeilis dalykas“ dėl nepasirašyto nacionalinio susitarimo, nes taip „kovoja už Lietuvą“. Taip, tikrai taip, jums visiems (savaip) svarbi Lietuva, tačiau, jei nestiprinsim valstybės gynybinių pajėgumų, mūsų įsivaizduojamos gerovės valstybės vizija ir socialinis teisingumas liks tik miražas dykroje arba... juo pasirūpins kiti. Ir tikrai tai nebus Briuselis ar Vašingtonas. O jeigu galvojate, kad mus apsaugos 200 metų be karų gyvenančios Švedijos psichologinio atsparumo modelis, tada aš noriu jūsų paklausti, kur toji aukšta pušelė mūsų rūpintojėlių Lietuvoje, iš kurios jūs iškritote. Ar dar reikia stiprinti psichologinį visuomenės atsparumą šalyje, kurios žmonės 1991 m. sausio 13-ąją susikibę rankomis buvo neįveikiama kliūtimi okupacinės kariuomenės tankams? Sutikite, ukrainiečiams šiandien būtų neįmanoma apginti savo tėvynės plikomis rankomis.
Ach, kaip šiandien tinka G. Orwell citata iš „1984“: „žmonija renkasi tarp laisvės ir laimės, visgi daugumai laimė yra priimtinesnė“. Bet kokia ta laimė be laisvės?
Tad leiskite paklausti, ar tai socialdemokratinė laimė nesirūpinti valstybės, kurioje būtų saugu ir gera gyventi visiems Lietuvos žmonėms, ateitimi? Ne! Lietuvos suverenumo klausimas yra Nr. 1, o be jo – kitų tiesiog nėra. Jei nėra Lietuvos, nėra mūsų visų – Lietuvos žmonių. Bet jeigu jus tenkina toks scenarijus, tada nebekyla jokių klausimų, kodėl nenorite stiprinti Lietuvos saugumo.
Atleiskit, tada socialdemokratija – NE JUMS.
Tad kas dedasi mūsų kapitono galvoje? Nėra būtina papildomai skaityti J. Bernatonio patikinimų, kad socialdemokratijos padėtis Lietuvoje katastrofiška. Argi mūsų įguloje politikos audrų užgrūdinti jūrų vilkai to nemato? Bet maišto laive metu daug nekalbama, tad pasiūlymai tik du:
Pirma, kadangi ne uolos artėja į laivą, o laivas į uolas, reiškia, tikrai kažkas ne taip su kurso pasirinkimu: kapitonas privalo priimti atsakomybę, jei nesugeba laviruoti politinėse audrose. Nereikia užplaukti ant savivaldybių tarybų, europarlamento ir prezidento rinkimų seklumos tam, kad pagaliau suprastume, kad kapitonas netinkamas, ir nors akivaizdu, kad tos seklumos 2019 m. vis tiek neišvengsime, svarbu į šipulius laivo nesudaužyti 2020 m., o tai įmanoma tik vairą perėmus labiau patyrusiam (-iai), kokių socialdemokratų gretose yra daug [sic!].
Antra, didesnė tikimybė Lietuvos socialdemokratijai išlikti ir suklestėti yra tik sujungus jėgas su kita panašia kryptimi plaukiančia ir uolų įvairiais būdais bandančia išvengti įgula – socdarbiečiais. Ieškant bendrų sąlyčio taškų, negali būti asmeniškumų, kad tas ir anas taip pasakė, tą parašė, anaip pasižiūrėjo – NE, dabar visų interesas gali būti tik vienas – socialdemokratinių jėgų konsolidavimas, siekiant įgyvendinti gerovės valstybės modelį Lietuvoje. Ir kartą ir visiems laikams eliminuojant parazituojančią fiksaciją – partija – tai aš.
Jean-Claude Juncker skaitydamas šiųmetinį pranešimą apie ES padėtį pabrėžė: „united we stand taller“, kas lietuvio ausiai skambėtų kaip „stiprybė vienybėje“. Tad negali kilti abejonių, kad be stiprios socialdemokratijos Lietuvoje nebus ne tik politinio jėgų balanso, bet ir realaus nacionalinio susitarimo dėl gairių gerovės valstybei kurti.
Ir pabaigai: patriarcho užnugarį turintis konservatorių vairininkas jau pasitikrino, ar įgula juo pasitiki. To linkiu ir LSDP pirmininkui – pasitikrinti, ar socialdemokratai juo pasitiki, ar pasirinktas tinkamas kursas, ar retorika ir veiksmai atitinka socialdemokratijos idėjas ir nemenkina LSDP prestižo, ar jis yra konsoliduojantis, o gal visgi Lietuvos socialdemokratus skaldantis asmuo. Dar yra laiko perduoti vairą kitiems ir nesudaužius laivo. Aišku, atsisakyti vairo gali ne bet kas, o tik itin atsakinga, tvirtų moralinių įsitikinimų asmenybė, tikras lyderis, subrendęs politikas, kuris niekada asmeninių ambicijų nekels aukščiau politinės partijos ar nacionalinių interesų. Jei manote kitaip, tada belieka perskaityti V. Petkevičiaus knygos antraštę.
Justas Vaišnoras
LSDP Vilniaus skyriaus Algirdo grupė