Muzikos bakalaurė, filosofijos magistrė, doktorantė Vaida Baranovė išgyveno ir populiarumą, ir kūrybines pauzes. Ji surado save įkūnydama personažus vaizdo klipuose ar televizijos serialuose, kurdama muziką, poeziją, o filosofinėmis mintimis ir kiekvienam žmogui būdingomis dvejonėmis dalindamasi socialiuose tinkluose.
Nieko keisto, jog Vaida savo gyvenime mato daug neišnaudotų galimybių. Patikėjusi, kad dėl socialdemokratinių idėjų verta įsitraukti į politinę veiklą, Vaida Baranovė nusprendė žengti į politinę areną - dalyvauti rinkimuose į LR Seimą. Ji sako, kad tiesiog pavargo laukti, kol bus išgirsta ir atstovaujama.
„Esame karta, kuri žino, kaip turi atrodyti moderni Vakarų valstybė, ir yra pasirengusi pokyčiams. Jei mus ko nors išmokė Sąjūdis, tai to, kad norint pokyčių, laukti negalima. Pokyčius turime atnešti patys. Tad žingsnis po žingsnio, balsas po balso, noriu kantriai nupūsti dulkes nuo sistemos, kurios hierarchijoje mums nėra vietos ir suteikti žmonėms tai, ko jie laukia jau gerokai per ilgai – stiprią, empatišką ir kiekvieną žmogų gerbiančią valstybę“, - įsitikinusi Vaida.
- Jeigu prieš Jus atsirastų tuščias popieriaus lapas ir jame turėtumėte apibūdinti save, ką svarbiausio jame parašytumėte?
Parašyčiau, jog esu Vaida Baranovė, gimusi Kaune, 1990-aisiais. Kadangi užaugau nepasiturinčioje šeimoje, labai anksti supratau, kaip skiriasi pasauliai žmonių, kurie gimė skirtingomis aplinkybėmis ir man tai niekada neatrodė teisinga. Mano šeima dėl daugybės priežasčių negalėjo sau leisti įspūdingų kelionių, pramogų ar prabangių daiktų. Manau, kad iš dalies dėl to, labai anksti atradau meną, kuris leido paprastą kasdienybę pripildyti nepaprastų dalykų, kuriuos galėjau susikurti pati ir kuriais galėjau dalintis su kitais. Nuo vaikystės mano gyvenimas buvo pripildytas muzikos, teatro ir rašymo. Tai buvo dalykai, kurie man atvėrė duris į pasaulį, kurio iki tol nepažinojau. Pasaulį, kuriame vietą lemia ne finansinė ar socialinė padėtis, o tavo kūryba, mąstymas, idėjos, ir kuriame gali kurti neturėdamas nieko. Nuo muzikos ir teatro mokyklų, konservatorijos, kelias vedė į LMTA Kauno fakultetą (dabar VDU muzikos akademiją), kur įgijau džiazo muzikos bakalauro laipsnį, o paskui, į VU Filosofijos fakultetą, kur baigusi magistrantūros studijas, dabar esu filosofijos doktorantė. Tranzicija nuo muzikos prie filosofijos buvo labai organiška, tačiau labai sudėtinga. Bet visada tikėjau, kad sunkus darbas gali padėti pasiekti tai, kas kažkada atrodė neįmanoma ir tas tikėjimas pasiteisino. Šiuo metu esu TV aktorė, dainininkė, filosofijos doktorantė bei kandidatė į Lietuvos Respublikos Seimą, pasiryžusi padaryt viską, kas mano valioje, kad visi, kuriems likimas nesuteikė jokių privilegijų, turėtų galimybę siekti savo tikslų ir visada jausti, kad yra reikalingi, išgirsti, o prireikus pagalbos, gali jos sulaukti.
- Socialiniuose tinkluose parašėte gražią mintį apie rytojų – „turime šventai tikėti, kad jis ateis ir, kad jis bus pilnas šviesos“. Šių minčių vedina kandidatuojate į Seimą Verkių vienmandatėje apygardoje? Tikite, kad turite jėgų prisidėti prie šviesesnio Lietuvos rytojaus kūrimo? Sėkmės atveju, nuo kokių konkrečių darbų pradėtumėte?
- Taip, tikiu. Tačiau turiu ne tik jėgų. Turiu idėjų, žinių ir viziją, kurios įgyvendinimas man atrodo įmanomas ir būtinas. Politika yra komandinis darbas, tad konkrečius darbus reikia derinti su kolegomis ir konkrečių sričių ekspertais. Tačiau pirmieji tikslai, kurie, mano nuomone, nebegali laukti, yra kova su klimato kaita, atsinaujinančios energetikos tinklo plėtojimas Lietuvoje, siekiant energetinės nepriklausomybės, slaugos paslaugų sektoriaus plėtimas ir adekvati parama tiek įstaigų slaugytojams, tiek slaugantiems artimuosius bei baudžiamojo kodekso revizija, siekiant sumažinti kalinčiųjų skaičių, kovoti su recidyvizmu bei rūpintis bausmę atlikusiųjų reintegracija į visuomenę. Tai labai skirtingos sritys, bet jas visas jungia vienas tikslas - rūpintis tais, kuriuos visuomenei šiuo metu yra per nelyg lengva „nurašyti“. Rūpintis gamta, kurią per dažnai priimame, kaip savaime suprantamą dalyką, o ne kažką, ko išsaugojimas turi būti mūsų prioritetas ir, tikrąja to žodžio prasme, gyvybiškai svarbus poreikis.
- Neabejotinai esate meno pasaulio žmogus. Kaip evoliucionuoja šiandieninis kultūros laukas ir ko, Jūsų nuomone, jame trūksta menininkui?
- Šiandienos kultūros laukas yra labai platus ir įvairialypis. Mano nuomone, vis aktyviau nyksta riba tarp populiariosios ir aukštosios kultūros, ypač dėl to, kad didelė dalis kūrėjų nuolatos laviruoja tarp abiejų. Be abejo, viešoji ir erdvė vis dar pilna kritikų, kurie brėžia aiškias ir neperžengiamas ribas tarp „mes“ ir „jie“. Tokios ribos tiek meno pasaulyje, tiek ir apskritai visuomenėje, dažniausiai yra perteklinės, neproduktyvios ir neobjektyvios. Neabejoju, kad daugelis menininkų lengviau atsikvėptų, jei jiems nereikėtų nuolatos įrodinėti savo vertės tiems, kurie jų kūryba domisi tik tiek, kad įstatytų ją į vieną ar kitą dešimtuką ar priskirtų „vertinga“ arba „nevertinga“ kategorijai.
Kalbant apie tai, ko trūksta, tai menininkams labiausiai trūksta valstybės apsaugos ir paramos. Menininkai, greta buvimo kūrėjais ir/arba atlikėjais, yra ir mokesčių mokėtojai, tėvai, paskolininkai, studentai ir t.t., kurie taip pat nori jaustis saugiai ir susikurti ekonominę ir socialinę gerovę. Deja, tai padaryti daugeliui jų yra labai sunku. Dauguma menininkų yra individualios veiklos vykdytojai, kurių pajamos skirtingais mėnesiais yra labai skirtingos. Bent vienam mėnesiui netekęs įplaukų srauto, žmogus gali netekti galimybės, pavyzdžiui, gauti paskolą. Šiuo metu menininkai gyvena labai neužtikrintai bei, kaip individualios veiklos vykdytojai, yra užstrigę kažkur tarp darbuotojų ir įmonių. Tai dar viena problema, kurios būtina imtis Seime.
- Seimas priėmė Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą, dar labiau supriešinantį visuomenę. Tai reiškia, kad pliažui ir kitoms rekreacinėms pramogoms čia vietos nebus. Jeigu būtumėte Seimo nare, kaip balsuotumėte? Kaip manote, kokia turėtų būti ši išskirtinė vieta?
- Tikrai balsuočiau prieš. Tai yra siaubingai regresinis ir sovietinio mąstymo padiktuotas įstatymas. Visų pirma, tai yra savivaldybės valdžios sfera ir kompetencija. Balsuočiau prieš visus įstatymus, kuriais Seimas bandytų sulaužyti šį valdžios padalijimą. Antra, ši išskirtinė vieta turėtų būti tokia, kokios nori piliečiai. Suprantu, kad mes siekiame išsaugoti atminimą tų, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Bet turime pagalvoti, kokios laisvės buvo trokšta? Ar tokios, kur gyventojų elgesį miesto aikštėje kontroliuotų įstatymas? Nemanau. Manau, tai yra laisvė džiaugtis, laisvė pilti pliažus arba statyti čiuožyklas, laisvė vaikams lakstyti po fontanus ir žaisti ant žolės. Džiaugsmas ir pagarba istorijai vienas kito nepaneigia. Galbūt jau užtenka šiuos dalykus priešinti, nes tiesiog kuriame dirbtinę nesantaiką.
- Jūsų gyvenimas pripildytas muzikos, poezijos, aktorystės, ieškojimų. Visai nekalbate apie buities kasdienybę, lydinčią didžiąją dalį moterų. Įsivaizduokime Lietuvos moteris, kaip vieną žmogų. Koks turėtų būti šio žmogaus gyvenimas Jūsų akimis?
- Buities kasdienybė lydi visus žmones: tiek vyrus, tiek moteris. Iš vienų tiesiog buityje tikimasi daugiau, negu iš kitų, nors tikslas turėtų būti lygus darbų pasiskirstymas. Mano šeimoje, laimei, taip ir yra. Tačiau žinau, kad daugelis moterų vis dar jaučia spaudimą laikyti visus keturis namų kampus ir tai labai liūdina ir piktina. Apskritai, nemanau, kad Lietuvos moteris galima redukuoti iki vieno „moters“ įvaizdžio. Mes be galo skirtingos ir norime daugybės pačių įvairiausių dalykų. Esu tikra, kad moterys privalo galėti būti tokios, kokios nori būti. Menininkės, politikės, namų šeimininkės, verslininkės, valstybės tarnautojos, sportininkės ir t.t. Moterys vis dar susiduria su labai daug nelygybės ir spaudimo būti viskuo vienu metu. Visuomenė vis dar nepriima to, kad, pavyzdžiui, vaikelio priežiūra yra „darbas pilnu etatu“, o ne poilsis namie su vaikeliu ir, kad sėkmingas darbo ir šeimos balansas yra sunkaus darbo rezultatas, o ne kažkas, prigimties užkoduota XX chromosomoje. Dažnai susiduriame su požiūriu, jog gera mama yra normalu, geras tėtis – aštuntasis pasaulio stebuklas. Gera žmona yra normalu, geras vyras – laimėta loterija. Laikas nukelti nuo moterų pečių atsakomybę būti viskuo pasaulyje ir užtikrinti, kad tiek šeima, tiek visuomenė būtų tvirtas kiekvienos moters paramos aparatas. Taip pat, turime aktyviai skatinti moteris siekti savo tikslų ir pramušinėti stiklines lubas, ne tik neužrakinti durų, bet jas plačiai atidaryti ir pakviesti.
- Vieniems žinomumas - našta, kitiems - galimybė. Ar lieka laiko namams ir kas, Jūsų supratimu, yra namai? Ar atskleisite lango užuolaidą ir leisite skaitytojams pažvelgti į savo namus ir žmones juose?
- Žinomumas yra puiki galimybė pažinti įvairius žmones ir kažką gero įnešti į jų gyvenimus. Tuo tarpu neapmąstytas žinomumas gali sugriauti žmogų. Šlovė negali tapti prioritetu, nes yra per nelyg laikinas ir trapus dalykas. Siekiant susigrąžinti prarastą populiarumą, galima nueiti labai toli ir visiškai pamiršti, kodėl apskritai pradėjai daryti tai, kas jį atnešė. Aš stengiuosi visuomet apgalvoti, kodėl darau tai, ką darau ir išlaikyti abi kojas tvirtai ant žemės. Nepriklausomai nuo savo užimtumo, randu laiko ir energijos namams ir artimiesiems.
Na, o pro mūsų lango užuolaidas matosi paprastas, tačiau intensyvus, dinamiškas mano ir mano vyro gyvenimas. Abu esame socialdemokratai ir filosofijos doktorantai, tad namuose ginčus apie neplautus indus dažnai keičia ginčai apie tai, kas yra teisingumas ir kaip jis turi būti pasiektas. Namai man yra santykiai, ne vieta. Tai jausmas, kad esi saugus ir turi į ką atsiremti, esi išgirstas, suprastas ir priimtas toks, koks esi. Kai tai jauti, namus gali visada nešiotis su savimi, kad ir kur būtum.
Ruslanas ir Vaida Baranovai. Nuotraukos autorius Justinas Rimeikis.
- Kai būnate pervargus ir užplūsta silpnumo akimirkos, tuomet....?
- Kalbuosi su vyru, rašau arba kuriu muziką. Geras gilus pokalbis padeda pamatyti naują perspektyvą, na, o menas visuomet buvo mano užuovėja. Bet jei jau visai blogai, tiesiog paverkiu. Esu dėkinga, kad gyvenu laikais, kai mes jau išmokstame priimti, kad verkti ir būti žmogumi yra normalu ir nebūtina visko šluoti po kilimu.
- Linkėjimai Jūsų kartos žmonėms
Savo kartos žmonėms linkiu visuomet išlaikyti aistrą inovacijoms ir siekį padaryti Lietuvą pilnaverte stipria Vakarų valstybe ir viena iš Europos Sąjungos lyderių, kad nebereiktų būti, Vaido Navicko žodžiais tariant, Europos Sąjungos Bangladešu. Taip pat linkiu nuoširdžios meilės mūsų aplinkai ir planetai, sugebėjimo visuomet reflektuoti savo veiksmus ir daryti sąmoningus pasirinkimus, kurie ne kenktų planetos išlikimui, o padėtų kovoti su klimato krize. Linkiu, nepasiduoti pasyvumui ir laukimui, o visuomet aktyviai kovoti dėl to, kas teisinga ir atsiminti, kad turime pasirūpinti kiekvienu Lietuvos žmogumi, nepriklausomai nuo jo lyties, sveikatos būklės, ekonominės ar socialinės padėties, religijos ar seksualinės orientacijos. Turime tapti aktyvaus palaikymo visuomene. O norint ja tapti, kartais tereikia savęs paklausti, ką geriausio galiu padaryti dabar ir čia, su tuo, ką turiu, būdamas toks, koks esu? Atsakymų gausa nustebina, įkvepia ir įgalina. Mes visuomet esame stipresni, negu galvojame. Nepamirškime to.
Vaidos Baranovės nuotraukos autorė Indrė Milerienė.
Kalbėjosi Aldona Jeleniauskienė.