Juozas Nekrošius. Kultūra nėra mada ar išimtis

Juozas Nekrošius. Kultūra nėra mada ar išimtis

Tam, kad kūryboje atsispindėtų individuali jausena ar  nuoširdi menininko pozicija, reikalinga asmeninė bei kultūrinė patirtis. Juozas Nekrošius yra žurnalistas, spaudos ir kultūros darbuotojas, poetas, politinis bei visuomenės veikėjas, 1992-1996 m. LR Seimo narys, 1994–1996 m. Lietuvos kultūros ministras. Parašė keliolika poezijos knygų suaugusiems ir vaikams, dainų tekstų, libretų,  recenzijų ir straipsnių leidybos, kultūros, spaudos klausimais. Jo poezijos knygų išleista rusų, latvių, armėnų kalbomis.

Šiandien Juozas Nekrošius dalijasi savo įžvalgomis apie kultūrą. Ir kaip  pats sako,  ,,gyvąją nereglamentuojamąją, bet kūrybišką veiklą būtina  skatinti, jai padėti, tiek morališkai, tiek įstatymiškai, ją  remti, ypač, socialdemokratams...“

Kas mane labiausiai nustebino, kai aktyviau ir konkrečiau dirbau kultūroje, domėjausi kultūros esminiais, praktiniais, o tiksliau giluminiais reikalais, jos ištakomis, šaknimis?

Daug kur Europoje, konkrečiau-Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje, (gal ir kitur?) nedidelių miestelių bendruomenės turi pasitvirtinusios savo KULTŪROS KONSTITUCIJAS, visuotines kultūros sampratas, kurios prilygsta „kasdieninei  mūsų duonai“. Kultūros imitacijai bendruomenės stengiasi būti nepavaldžios, turi savo tabu, kuris neleidžia šarlatanams spekuliuoti kultūra, ją pakeisti plastmasiniais žaisliukais.

Patirtus įspūdžius pabandžiau sudėlioti į darnią visumą, kuri atspindi kultūros dvasingumą, jos gilumines slinktis.Visa tai nereikalauja investicijų, grandiozinių projektų, o žadina kiekvieno piliečio iniciatyvą, patriotizmą, taurina dvasią, skatina apsižvalgyti plačiau ir matyti toliau.

Gal šiuos samprotavimus jūs sutiksite su šypsena, bet, esu įsitikinęs, jog tai be galo paprasta, žavu ir prasminga! O gal jūs turite ir savo nuomonę?

Kultūra yra tai, kas mus iškelia virš mūsų pačių, į aukštį, panardina į gylį, kas  atgal į save sugražina.

Juozas Nekrošius

Kultūra yra teatras, literatūra, vaizduojamasis menas, teatras, muzika ir architektūra.
Kultūra yra dar daugiau.
Kultūra yra būdas, kaip mes gyvename pavieniui arba kartu su kitais.
Kultūra yra tai, kaip mes valgome, geriame ir kasdien keliaujame į darbą.

Kultūra yra tai, kaip mes palinkime vieni kitiems labos nakties, ką mes sapnuojame ir ką išgyvename, kai pabundame.

Kultūra yra tai, ką mes randame gražaus, kaip mes švenčiame šventes, kas mus  daro laimingus.
Kultūra yra stebėti mėnulio patekėjimą ir žiūrėti iš jo į Žemę tarsi į mažą žvaigždę.
Kultūra yra tai, kaip mes ginčijamės ir kaip susitaikome.
Kultūra yra tai, ką mes darome ir kam ryžtamės, kad būtume laisvi, ir kokią pripažįstame tvarką, įgalinančią gyventi kuo didžiausioje laisvėje ir pasitenkinime.
Kultūra yra tai, kaip mes suderiname savo žmogiškąją prigimtį su savo istorija ir kitomis šio pasaulio būtybėmis.

Kultūra yra apgalvojimas to, ką mes kuriame ir darome vardan savęs, vardan kitų, kas ateis po mūsų.

Juozas Nekrošius

Kultūra yra pastovumas ir vystymas to, ką gauni ir ką atiduodi savo gimtajam kraštui.
Kultūra yra kažkas ypatinga.

Kultūra yra tai, ko nedarai vienas ir tik sau.
Kultūra yra patraukli arba jaudinanti.
Kultūra daug mažiau pasireiškia nuosavybės formoje, negu socialiniuose procesuose tarp žmonių.
Kultūra išlaisvina nuo izoliacijos.
Kultūra vystosi, metant sau iššūkį.
Kultūra yra priešingybė vienmatiškumui ir gyvuoja realybės įvairovėje.
Kultūra yra antivartojimas. Ji ugdo drąsą apsisprendimui ir mūsų nuostatoms.
Kultūra yra pasipriešinimas ir išlaisvinimas.
Kultūra nėra mada ar išimtis.
Kultūra yra atjauta ir gyvenimo iš meilės žmonėms bei gamtai sudėtinė dalis.

Kultūra nėra liuksusas, o kiekvienam būtina duona kasdieninė.

Fantastiška ir poetiška! Ar ne? Gal ir mes pabandykime-ne nuo aptingusių viršūnių, ne nuo tautos vedlių, ministerijų, pasipūtusių biurokratų, o nuo pačių „pačiausių apačių”- sakykime, nuo seniūnijų, bendruomenių, nuo mokyklos, šeimos?

Suformuluokime sau savo kultūros sampratą, kultūros tezes su duona ir druska. Juk visa tai nieko nekainuoja, kaip poteriai arba amen, kaip šypsena ar geras žodis savo artimui, kaimynui, savo bendrapiliečiui.

O jeigu žvilgterėti į praktinę, realiąją kultūros situaciją? Mano nuomone, kol kas vyrauja dogmatinis kultūros valdymas (iš Kultūros olimpo!), nors, kaip pastebiu, žemutinėse grandyse, vis daugiau iniciatyvos, gražių sumanymų, naujų veiklos formų, netikėtų sprendimų. Geru žodžiu tenka paminėti miestelių ir kaimų bendruomenių veiklą, kurios  ranka rankon dirba su seniūnijomis, seniūnaičiais, kur kūrybiškai išnaudojamas bibliotekų potencialas, kultūros savanoriai, talkina  mokytojai, pakviečiami iškilūs kraštiečiai, į kultūrinę veiklą įsijungia ir parapijiečiai, susibūrę prie bažnyčių.

Neblogai pažįstu Raseinių savivaldybės Betygalos seniūniją, turiu susidaręs gerą nuomonę  apie čia veikiančias bendruomenes. Idėjų ir sumanymų joms  netrūksta. Berods, prieš metus čia labai savitai ir naujai buvo akcentuota Maironio kūryba, be kita ko, prisiminus tik vieną jo poezijos eilutę „...kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja“. Betygaliečiai jau antrą  kartą surengė Žemčiūgų šventę, pavasarį savo darželiuose sodina poeto apdainuotas gėles, o joms  pražydus, miestelio aikštėje  surengia įspūdingą meno-poezijos-dainų fiestą! Betygalos seniūnijos bendruomenėse gausu kultūros renginių – originalių, savitų, būdingų šiam kraštui. Vietos  fotografų darbų konkursai, rankdarbių parodos, eskursijos į gamtą, renkant vaistažoles, vaikų piešimo pamokos, vaidinimai vietos istorijos temomis...

Gaila, kad apie tylų, praktišką kultūrinį sąjūdį provincijoje visiškai nekalbama kultūrinėje spaudoje. Savivaldybių lygmens žmonės  beveik niekur nepasirodo. Nei spaudoje, nei televizijoje. Atrodo, lyg jie būtų nesugebantys pakalbėti apie kultūros problemas. Trūksta laiko? Minučių? Supratimo?.Už tat „etatiniai“ laidų šnekoriai viską žino, viską išmano, tik nieko konkrečiai neveikia!

Mano nuomone,  bendruomenių sąjūdžiui, stiprėjančioms seniūnijoms, seniūnaičiams, visiems  žemutiniams, rezultatyviems ir demokratiškiems savivaldos  dariniams  laikas  suteikti ŽODĮ visos respublikos mastu. Galbūt, surengti gerai paruoštą konferenciją ar suvažiavimą, įvertinti sukauptą patirtį, numatyti bendrus orientyrus, pasitarti apie įstatyminės bazės sutvarkymą.

Ir dar...

Senas rūpestis ir skaudulys yra bibliotekos. Tai dabartinės realios  kultūros  ašis. Apie ją  sukasi  visuomenės dauguma, miestų, miestelių, kaimų ir vienkiemių  gyventojai -  vidutinysis sluoksnis. Biblioteka – jiems  realus  langas į kultūrą.

Čia klausimų irgi daug: koks mažosios bibliotekos modelis? Kokios knygos lentynose? Kokia  periodika, kiek kultūrinių leidinių? Koks procentas  skaitalo, detektyvų?  Kaip  su mūsų klasika ir  naujausia literatūra?  Kaip pastebi specialistai, neišspręstas tikslinis bibliotekų aprūpinimas.  Čia reikėtų  ryžtingumo ir valios. Tam tikras procentas knygų  turi būti perkama  per  rėmimo  programas, leidybos palaikymą.  Senai brendo mintis: bibliotekos turi turėti tvarų aprūpinimą.

Tataigi, pradėjau kultūros  dvasingumu, bet neiškenčiau nepaminėjęs ir praktinių klausimų. O jų - begalės.

Žodžiu, būtina susiburti, pasikeisti  nuomonėmis, išklausyti tyliai  dirbančius  kultūros baruose ir  tarti savo žodį,  vykdyti  savo KULTŪROS KONSTITUCIJOS priesakus, kurie esmė mūsų širdyse ir mūsų protuose, mūsų kultūros istorijoje.

Close