Koronaviruso rūkas, bent laikinai, sklaidosi. Nors dar turime aktyvius židinius visame pasaulyje, Lietuvoje kreivė plokštėja ir tampa aišku, kad pirmą raundą laimėjome. Dūmams sklaidantis tampa aišku, kad tai – tik pradžia.
Nepaisant to, ar antra banga bus (pranešimai apie koronavirusu persirgusius ir neįgavusius imuniteto asmenis nenuteikia optimistiškai), ekonominis nuosmukis bus stiprus. Reikia suprasti, kad, kaip teigia Raimondas Kuodis, ekonominę krizę sukelia ne karantinas, o pati liga. Tai yra, atšaukus karantiną nereikia tikėtis, kad visi suskubs pirkti ir vartoti (nors eilių vaizdai prie kai kurių prekybos centrų ir nuteikia priešingai). Išliks baimė, neužtikrintumas ir noras kaupti pinigus. Kol kas iš visų verslui skirtų paskatos priemonių veikia tik subsidijos ir parama individualia veikla užsiimantiems asmenims (257 Eur.).
Tokios priemonės neskatina jokio optimizmo, o premjero pareiškimai: „...jeigu verslui po mėnesio pasidaro tokios išgyvenimo dilemos – ar apskritai bankrutuoti, ar toliau tęsti veiklą, tai galbūt ir su tais verslais ne viskas gerai buvo“, priverčia visus smulkius verslus ir naujai įsikūrusius nuleisti rankas.
Tad ką daryti? Aišku, kad pinigų reikia čia ir dabar. Ne tik įmonėms, bet ir gyventojams. Valstybė giriasi 5 milijardais, skirtais paramai (parama – tai paskolos ir jas grąžinti vis tiek reikės, ir dar su palūkanomis), tačiau ji visų pirma nepasiekia įmonių („Invega“ sudėjo tiek saugiklių, kad paskolų gavimas yra švelniai tariant apsunkintas), o jeigu nebus vartojimo, tai tokia parama bus pravalgyta ir po kurio laiko turėsime masinius bankrotus, kurie nusineš ir valstybės paramą.
Tad ką daryti, kad galėtume paskatinti vartojimą ir taip užkurti sulėtėjusią ekonomiką? Tam reikėtų priartinti paramą prie žmonių. Jungtinės Amerikos Valstijos ir kelios kitos šalys pasirinko universalių bazinių išmokų kelią arba vadinamuosius sraigtasparnio pinigus. Tai yra būdas, kai kiekvienam Lietuvos piliečiui į jo sąskaitą būtų pervedama tam tikra pinigų sumą, kurią jis išleisti galėtų taip, kaip nori.
Turbūt reikėtų apriboti pinigų gavimą panašiai, kaip tai daro JAV, ir tiems, kurie uždirba daugiau nei tam tikrą sumą, negautų šių išmokų. Už kiekvieną nepilnametį vaiką šeimai būtų skiriama papildomai pinigų. Tai leistų net ir tiems, kurių pajamos sumažėjo, išlaikyti savo gyvenimo būdą, vartoti reikiamas prekes ir pirkti paslaugas. Problema yra ta, kad tokios išmokos nebus ženklios arba bus vienetinės. Turint nedidelį valstybės biudžetą (kaip Lietuvos), mokėti daug tiesiog neišgalėtume. Jeigu būtų skiriama kad ir 500 eurų milijonui žmonių, gautume pusę milijardo eurų per mėnesį.
Galimas ir kitas kelias – vadinamieji vaučeriai. Šis sprendimas galbūt būtų tvaresnis nei pirmasis. Kiekvienam Lietuvos gyventojui skyrus nedidelės vertės vaučerių (pavyzdžiui, 50 eurų per mėnesį) ir leidus jais pasinaudoti mažose įmonėse, mes paskatintume būtinųjų paslaugų ir prekių pirkimą iš tų įmonių, kurios labiausiai nukentėjo nuo krizės.
Nedidelės piniginės vertės vaučeriai ir trumpas tos sumos galiojimo laikas paskatintų ne kaupti pinigus, o juos išleisti. Tai įžiebtų vartojimo kibirkštį, leistų išlaikyti darbo vietas, mokėti atlyginimus. Tokias sumas valstybė galėtų mokėti žymiai ilgiau, jeigu to prireiktų. Esamoje krizės situacijoje svarbu atkurti vartojimą ir pasitikėjimą. Pasitikėjimą savo ekonomika, ateitimi ir galimybėmis. Kaip tik tokia ilgalaikė priemonė leistų pradžioje sukurti vartojimą, o vėliau – ir pasitikėjimą, kad situacija normalizuojasi.