Na, ar jau „užtrigerinau“ trolių armiją? Naujienų portale sostinę pavadinti raudona yra drąsu, tačiau jau galima nusimušti sukilusi spaudimą, nes šį terminą naudoju kaip aliuziją į „Raudonąją Vieną“ – miestą, kuris, daugumos ekspertų nuomone, yra geriausiai išsprendęs apgyvendinimo problemą. Miestą, kurio nekilnojamojo turto vystytojai neaiškina, kad jų statomos dėžutės vis mažėja dėl to, kad to nori rinka. Ne, žmonės nenori gyventi vis mažesnėje kvadratinėje dėžutėje, paprasčiausiai didesnės tapo per brangios.
Sausio mėnuo nekilnojamo turto rinkose dažniausiai yra sąstingio laikotarpis. Tik ne 2021 metų sausis Vilniuje. Čia turime ir naujų būsto projektų rezervacijų rekordines kainas, ir Lietuvos banko skambinimą pavojaus varpais, kad situacija vis labiau panašėja į 2008 metus (krizės šmėkla vis persekioja į valdžią ateinančius konservatorius). Raudonos lemputės žybsi, Lietuvos bankas kalba apie specialių priemonių įvedimą tik Vilniui, pradinio įnašo didinimą, laikotarpio, kuriam gali gauti paskolą, mažinimą, o ekspertai kalba apie spekuliantų atėjimą ir apie investicinį pirkimą.
Tuo tarpu valdžia apsimeta, kad problemos nėra. Įvedus specialias priemonės Vilniui, o butus supirkus urmu ir pradėjus juos nuomoti, net sandėliuko nuomos kainos pasieks vidutinį darbo užmokestį, o mes galėsime Remigijų Šimašių ir Aušrinę Armonaitę rinkti dar ketveriems metams.
Tad ką daryti, kad ateities studentams, jauniems profesionalams arba bet kuriam iš mūsų netektų rinktis tarp nuomos buto, kaip juokauja „Valstybinis tautos frontas“, perspektyviame projekte „Pasienio terasos“ (vos 5 valandos nuo Vilniaus Rotušės) ir mažyčio buto pirkimo, už kurį mokėsi iki pensijos?
Čia reiktų grįžti prie raudonosios Vienos. Vienoje pirmieji laisvi rinkimai įvyko 1919 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo miestas buvo nuniokotas ir skendo skurde, o miestiečiai gyvenimui statė nelegalias lūšnas. 1919 metais miesto valdymas buvo patikėtas Socialdemokratų partijai, kuri įsipareigojo sukurti modernią sostinę, kurioje patrauklias gyvenimo sąlygas turės kiekvienas. Miestas elektrifikavo traukinius ir juos prijungė į bendrą tramvajų tinklą, pastatė viešuosius baseinus, vonias, pirtis dirbantiems miesto gyventojams.
Tačiau didžiausias laimėjimas buvo pastatyti 64 tūkstančiai butų. 1934 metais 200 tūkstančių žmonių gyveno savivaldybės būstuose. Šis tarpukario periodas ir vadinamas „Raudonąja Viena“. Neaišku, kaip toliau miestas būtų vystęsis, jeigu 1934 metais progreso nebūtų sustabdęs Austrijos fašistų judėjimas.
Po Antrojo pasaulinio karo Vieną valdė socialistai bei socialdemokratai, kurie tęsia municipalinio būsto projektus ir šiuo metu tokiuose būstuose gyvena apie pusę milijono žmonių. Nenustebčiau, jei dalis skaitytojų dabar pradėtų kalbėti apie getus ir rajonus, kuriuose didelis nusikalstamumas, apie socialinę segregaciją.
Tačiau, kaip sako patys Vienos gyventojai, iš žmogaus adreso niekada neatspėsi jo gaunamų pajamų. Taip yra ir todėl, kad municipaliniai būstai yra visuose rajonuose, nuo senamiesčio iki priemiesčio, bei dėl pačios būstų sistemos, kai nereikalaujama išsikelti iš būsto net ir tada, kai asmens pajamos perkopia tam tikrą ribą (tačiau pajamų riba yra taikoma gaunant būstą patį pirmą kartą ir yra 45,510 eurų). Šie būstai yra modernūs, aplinkai draugiški, kai kurie turi vidinius baseinus. Statant šiuos būstus sukuriama visa infrastruktūra: darželiai, mokyklos, žaliosios zonos. Akivaizdi mūsų Perkūnkiemio priešingybė.
Mes labai mėgstame bėgti paskui traukinį, kai jis nuvažiuoja. Šiuo atveju miestų planavimas nėra išimtis. Perkūnkiemis, Misionierių sodai, Pilaitėje vienas prieš kitą statomi namai, kur kaimynai gali pasisveikinti išlindę per balkoną – tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, kad gyventojas yra paskutinėje vietoje.
Žinoma, yra ir daugiau būdų, kaip pažeminti bendruomenes, pavyzdžiui, susitikimą su bendruomene dėl tų pačių būstų statymo suderinimo organizuoti Šv. Kūčių vakarą.
Tokios valstybės kaip Vokietija, Nyderlandai ar ta pati Austrija, turi didžiulius kiekius municipalinių būstų. Jau minėta Viena iki 2022 metų planuoja pastatyti dar 7 namus ir taip municipalinių būstų kiekį padidinti iki 1000 butų. Tokiu būdu savivaldybė atgauna galimybę planuoti miestą, daryti įtaką nuomos ir nekilnojimo turto kainoms.
Tuo tarpu būstams ir jų nuomai Vilniuje vis labiau brangstant, reikalingi ilgalaikiai ir tvarūs sprendimai, kurie grąžintų iniciatyvą į miesto savivaldybės rankas. Dabartinis miesto meras turi frakciją valdančiojoje daugumoje Seime, turi partijos lyderę Vyriausybėje. Būnant tik Vilniaus meru, nuveikti darbus gali būti sunku, tačiau dabar nebegalima apsimesti, reikia veikti.
Vilnius yra Europos didmiestis, todėl turime pasimokyti iš kitų miestų gerosios patirties, o ne palikti miestiečius kylančių kainų ir spekuliantų įkaitais.
Vilnius yra Europos didmiestis, todėl turime pasimokyti iš kitų miestų gerosios patirties, o ne palikti miestiečius kylančių kainų ir spekuliantų įkaitais. Turime sukurti teisinius pagrindus municipaliniami būstui, sukurti tvarų fondą jiems vystyti. Duokime municipalitetams įrankius valdyti miestus.
Visiškai pabaigai – prieš kelis mėnesius visame lietuviškajame feisbuke nuskambėjo benamiui skirta namų arešto bausmės istorija. Ironiška, tačiau ir mums visiems prireikė karantino, kad geriau suprastume namų svarbą. Ypatingai tiems, kurie tuos namus nuomojasi. Tokių Vilniuje daugybė, nuo studentų iki jaunų šeimų ar iš kitų miestų atsikėlusių profesionalų. Ir jų tik daugės.