Nelaukime iš valdžios malonių, eikime ir darykime. Interviu su Rene Jakubėnaite

Nelaukime iš valdžios malonių, eikime ir darykime. Interviu su Rene Jakubėnaite

Su Rene Jakubėnaite bendrauti lengva. Kalbantis apie gyvenimą, Renė  mintimis persikelia  į vaikystę, o gražius paveikslus vis keičia prisiminimais apie kultūros lauką, per kurį ėjo visą savo sąmoningą gyvenimą. O tas laukas - dažnai akmenuotas, duobėtas, ne visada išpuoselėtas, bet prisėtas savirealizacijos, vaizdų,  potyrių, įdomių žmonių ir gražaus bendravimo.

Renės pilna visur. Ją galima pamatyti teatre, po spektaklio besišnekučiuojančią su aktoriais, renginiuose, Dainų šventėse. Atrodo, dar taip neseniai ir pačios šokta Ansamblių vakare... Filologės, choreografės kompetencijos ir ilgametė  darbo sostinės savivaldybės administracijoje patirtis, leido Renei pažinti kultūros pasaulį, o ir ne tik jį, iš praktinės pusės.

 „Meilė kultūrai, menui, literatūrai atėjo kartu su  genais, nieko su savimi negaliu padaryti“, - juokiasi Renė,  noriai įsileisdama į savo jausmų ir minčių pasaulį.

O tame pasaulyje visko yra daug. Poreikis madai, atėjęs  ne iš žurnalų, o iš gimtųjų namų. Reiklumas sau. Noras žinoti žmonių lūkesčius, jiems padėti. Ne tik senjorams, visiems silpnesniems.

Apie žymųjį senelio brolį, išvertusį į anglų kalbą K. Donelaičio „Metus“, tėvelio siūtus moteriškus paltus, atrinktus vežti į tarptautines parodas ir daugelį įdomių dalykų šnekučiuojamės  su kultūros ir švietimo veikėja, visuomenininke, vilniete Rene Jakubėnaite.

– Ar ir vaikystėje  jautėte potraukį organizuoti, burti ir jungti? Koks buvo Jūsų karjeros kelias?

Nuo pat vaikystės buvau organizatorė. Būriau kiemo, klasės vaikus, organizavau žaidimus, kiemo šventes. Iš ankstyvos vaikystės menu, kad mano mama buvo taip pat labai aktyvi. Giminėje be jos nepraėjo vestuvės, jubiliejai, šventės. Tėvelis, atvirkščiai, labai santūrus, išlaikytas, buvo giminės „teisėjas“, spręsdami ginčus patarimo į jį kreipdavosi visi kaimynai. Abu -  puikūs siuvėjai, tada dizaineriais niekas nevadino, bet jie, manau,  tokio statuso verti. Tėvelio siūtus moteriškus paltus net Vilniaus modelių namai atrinkdavo vežti į tarptautines parodas. Mamytės siūtas suknutes  miesto moterys labai gyrė, geru žodžiu prisimena dar ir  dabar.

Nuotraukoje:  Renė Jakubėnaitė su tėveliais.

Meilė kultūrai, menui, literatūrai persidavė, atėjo ir iš mamos dėdės, mano senelio brolio Nado Rastenio, gyvenusio JAV. Jis buvo ne tik teisininkas, advokatas, bet ir žinomas poetas, vertėjas, Miko ir Kipro Petrauskų pusbrolis.  Senelio brolis pirmasis išvertė į anglų kalbą K. Donelaičio „Metus“, A. Baranausko „Anykščių šilelį“, V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir kt. Už pacifistinę poeziją anglų kalba buvo nominuotas 1967 m. Nobelio Taikos premijai. Kvietė mane gyventi ir studijuoti Amerikoje. Deja, tuomet apie tai net pasvajoti negalėjau. Laukdavau laiškų iš užjūrio, godžiai juos skaitydavau, nuolatinius patarimus pritaikydavau savo darbe.

Vilniaus miesto savivaldybėje atsiradau neatsitiktinai. Kai 1994 m. buvo paskelbtas viešas konkursas Kultūros skyriaus vedėjo pareigoms užimti, buvau ilgalaikėje stažuotėje Vokietijoje. Taigi, turėjau galimybę Vokietijos savivaldos veiklos pagrindais parengti konkursinę programą. Ir laimėjau. Nors esu baigusi Vilniaus universitetą, visada troškau daugiau žinių ir naujovių. Ieškojau galimybių, stažavausi ne tik kultūros, bet ir savivaldybių darbo organizavimo bei vadybos klausimais Danijoje, Švedijoje, ilgalaikiuose kursuose Suomijoje, kultūros paveldo klausimais Graikijoje, Italijoje, dalyvavau socialiniuose ir kultūros projektuose Norvegijoje, Austrijoje ir kt.

– Jus gerai pažįstantys žmonės nesistebi, kad  kandidatuojate į  Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Esate  drąsi, energinga ir iniciatyvi vilnietė. Įsivaizduokime, kad rinkėjai įvertino Jūsų aktyvumą. Kokie bus pirmieji darbai?

Visus savo veiksmus savivaldybėje derinsiu su vilniečiais, miesto bendruomenėmis, atskirų ūkio sričių visuomeniniais komitetais ir komisijomis. Daugelį žmonių lūkesčius jau žinau, kadangi nuolat esu su žmonėmis, bendrauju, aktyviai dalyvauju sostinės  gyvenime.

Matau daug opių problemų.  Jau dabar reikia  suteikti galimybę mokytis nuo 1 iki 12 klasės arčiau namų; seniūnijoms suteikti daugiau teisių ir savarankiškumo, kad dalis paslaugų, reikalingų vilniečiams, taip pat būtų arčiau namų. Iš karto reiktų peržiūrėti ir seniūnijų finansavimą, joms skiriamus biudžetus.

Jau seniai vilniečiai pageidauja įkurti Vilniuje daugiau dienos centrų vaikams ir žmonėms su negalia, daugiau nemokamas paslaugas teikiančių Globos ir slaugos namų. Ateities planuose-Vilniaus Bendruomenių namai, kur savo laisvalaikį turiningai galėtų praleisti kiekvienas vilnietis, nuo mažiausio iki vyriausio.

Sutinku, kad miesto gyventojai nusipelnė nemokamo visuomeninio transporto. Tačiau prie to eiti siūlyčiau palaipsniui, nuo 2020 m. nemokamai visuomeniniu transportu galėtų naudotis sulaukę 75 ir daugiau metų, nuo 2021 metų - sulaukusieji 70-ies metų, o nuo 2022 metų galima būtų  svarstyti galimybę visiems vilniečiams važiuoti nemokamai.

Jau 2019 m. inicijuočiau  miesto atskirties mažinimo programos sukūrimą, ją tvirtintumėme savivaldybės Taryboje. Joje būtų numatytas nemokamų stovyklų, būrelių, popamokinės veiklos klubų finansavimas. Pašalpų sistemą,  manau, reikia  keisti realaus užimtumo darbingo amžiaus žmonėms programa.

Nutolusiuose nuo miesto centro mikrorajonuose kultūrinis gyvenimas nėra tolygus, galimybės dalyvauti kultūros ir kūrybinėje veikloje nėra vienodos. Iš karto inicijuočiau  kultūros ir sporto projektų rėmimo nuostatų papildymus, suteikiančius  vilniečiams socialiai teisingesnes galimybes dalyvauti kultūros veiksme.

– Esate iš kultūros ir meno pasaulio.  Nuolat bendraujate su kultūrininkais, žinote jų lūkesčius. Ar neapėmė gėdos jausmas  pernai įsiliejus į kultūros ir meno darbuotojų mitingą  prie Kudirkos paminklo? Įgiję universitetinius išsilavinimus, turintys begalę iniciatyvų, telkiantys gausias bendruomenes skaitymui,  kultūringam laisvalaikiui, turi maldauti adekvataus atlygio už darbą?!

Visuomet esu su žmonėmis. Dalyvauju renginiuose, parodose, žinau kultūros žmonių padėtį iš vidaus, esu susipažinusi su jų problemomis. Viešojo sektoriaus: kultūrininkų, švietimiečių, socialinės sferos darbuotojų atlyginimai nėra adekvatūs. Apsisprendusi kandidatuoti į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, organizavau ne vieną susitikimą su žmonėmis, iš pirmų lūpų išgirdau ne tik problemas, bet ir siūlymus, kaip jas Vilniuje spręsti. Žmonės turi pasiūlymų, valdžia turi juos išgirsti. Jų siūlymai yra realūs, paremti ne vienos dienos svarstymais. Visada buvau ir esu su žmonėmis, man nėra svetimas  įsiliejimas į mitingus ir akcijas. Bet finansinės problemos yra ne tik savivaldybės klausimas. Jei šių dalykų nesiima spręsti centrinė valdžia, žmonių lūkesčiai realizuojami aikštėse ir mitinguose.

– Žymūs ekonomistai ginčijasi, kas yra skurdas ir  kokia yra skurdo kartelė. O gal sostinėje  nėra žmonių, kurių socialiniai ištekliai yra nepakankami, nėra išstumtųjų  iš visuomenės?

Ekonomistai ginčijasi, o žmonės kažkaip ir toliau gyvena...Jautriausiai reaguoja į nepriteklių, augančias prekių, o ypač paslaugų kainas pensininkai ir negaunantys darbo vyresnio amžiaus žmonės. Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makaravičienė iš visų tribūnų apie tai jau  ne vienerius metus kalba, pateikia konkrečius skaičius, kiek žmonių yra žemiau skurdo ribos, kiek jų badauja, kiek neišgali susimokėti už būstą ir pan. Dalyvavau ne viename tokiame susitikime su žmonėmis. Galiu konstatuoti, kad šiems žmonėms,  be finansinio pagerėjimo, labai trūksta ir dėmesio, nuoširdaus pokalbio, susitikimų.  Juos erzina ekonomistų ginčai, kai nepateikiami problemų sprendimo receptai.

Klausėte, kokie pirmieji darbai? Vienas svarbiausių mano darbų būtų įsteigti Vilniečių forumą, kuriam priklausytų visi įvairaus amžiaus vilniečiai, norintys ir turintys pasiūlymų. Forumas veiktų klubo pagrindais, jame įvairiomis temomis diskutuotų vilniečiai su ekonomikos, finansų, politikos, sveikatos apsaugos ir kitų sferų specialistais. Forumo dėka galėtume sujungti socialines ir kultūros problemas, kartu ieškotume jų išsprendimo galimybių. Vilniaus miesto tarybai teiktume Forume iškeltus siūlymus.

Kita jautri žmonių grupė yra jaunimas. Jie savo problemas dažniausiai sprendžia emigruodami. Darbo vietų Vilniuje yra. Tačiau jaunų žmonių netenkina darbo užmokestis, o dar labiau -  valdžios požiūris. Manau, kad jaunimas turėtų energingiau, svariau ir kvalifikuočiau pateikti jiems kylančių problemų sprendimus. Jaunimas yra išsilavinęs, apsiskaitęs, plačių pažiūrų, dauguma jų susipažinę su kitomis šalimis. Manyčiau, kad jie turėtų būti drąsesni ir nelaukti malonės iš valdžios, o tiesiog eiti, ieškoti, siūlyti.

– Vėl pakalbėkime apie  Jūsų  mylimiausią sritį – kultūrą. Ar ketinate daugiau dėmesio skirti aukštajai kultūrai, ar populiariajai? Ką Vilniuje siūlytumėte keisti, kad  Vilnius būtų pilnas kultūros, tolygiai pasiekiamos visiems?

Apie kultūrą galima būtų kalbėti be galo daug ir ilgai. Tačiau iš mūsų kalbos naudos būtų mažai (juokiasi). Kultūra yra be galo plati sritis, daugialypė, daugialaipsnė. Kultūra yra visas mūsų gyvenimas, kalba, švietimas, tarpusavio santykiai, elgesys, apranga. O kur dar visos kultūros veiklos dalys – teatras, kinas, dailė, muzika, knygos, literatūra ir leidyba... Pirmiausia, neturime pamiršti savo šaknų. Vienas pagrindinių savivaldos tikslų kultūros srityje – etninės veiklos plėtojimas bei meno mėgėjų veiklai palankesnių sąlygų sudarymas. Taip pat atsakingesnis požiūris ir  dėmesys kultūros paveldui. Didžiuojamės Vilniaus senamiesčiu, kuris yra pasaulio paveldo sąraše UNESCO. Tačiau jį įvairiausiais būdais patys bjaurojame, naikiname. Savivaldybės dėmesys ir griežti reikalavimai čia privalomi. Nežiūrint atskirų pastatų ar objektų priklausomybės. O jeigu pažiūrėsime į viešuosius užrašus Lietuvos sostinėje, tai paaiškės, kad ir šioje vietoje  problemų Vilniuje be galo daug.  O tiksliau atsakant į Jūsų pateiktą klausimą, galiu tvirtai pasakyti, kad visos kultūros: elitinė, tradicinė mėgėjiškoji, visų čia gyvenančių tautų kultūra turi teisę gyvuoti, turi teisę pretenduoti į miesto biudžeto lėšas, turi sulaukti centrinės ir vietos valdžių dėmesio. Turime nepamiršti, kad Vilnius nėra eilinė savivaldybė. Tai – Lietuvos sostinė. Jos kultūra ir problemos turi rūpėti visai Lietuvai.

– Jūsų gyvenimo ritmą, regis, palaiko partinis gyvenimas. Lietuvos socialdemokratų partijai priklausote jau beveik 20 metų,  pasiekėte partinės karjeros. Esate renkama į Vilniaus miesto skyriaus ir centrinę tarybas,  užimate partijos Kultūros komiteto pirmininkės pareigas,  bendraminčiai Jus išrinko vadovauti  Naujamiesčio poskyriui. Ar manote, kad su partija galima daugiau nuveikti žmonių labui? Kuo skiriasi socialdemokratai nuo kitų partijų, jeigu jau šią partiją pasiinkote?

Socialdemokratų partija yra seniausia ir gausiausia partija Lietuvoje. Joje visada buvo žmonių, kurie mane žavėjo savo požiūriu į gyvenimo vertybes. Vienas tokių – Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys. Jau senokai esu susipažinusi su jo gyvenimu ir veikla. Manau, kad didžiausias jo nuopelnas yra ne tik Nepriklausomybės akto teksto sukūrimas, bet ir savivaldos sistemos Lietuvoje kūrimas. Esu darbo grupėje, kuri svarsto St. Kairio atminties įamžinimo galimybes. Tą padaryti jau reikėjo seniai.

Nuotraukoje: St. Kairio atminties įamžinimo grupė

Kokios temos Jus domina šiuo metu? Pasidalinkite savo laisvalaikiu, na, labai jau smalsu, atverkite nors mažytę asmeninio gyvenimo kertelę. Kam šiandien plaka Renės Jakubėnaitės širdis?

Laisvalaikį užima kultūros renginiai, dalyvavimas įvairiuose projektuose, parodose. Labai myliu teatrą. Pagal galimybes lankausi visuose spektakliuose. Mano hobis – kelionės ir vairavimas.  Mielai keliauju po Lietuvą, dažniausiai pati vairuodama. Taip galima daugiau pamatyti, juo labiau, atrasti dar nematytų vietų, susipažinti su pačių mažiausių kaimų ir miestelių žmonėmis. Man visada įdomu kalbėtis su žmonėmis. Klausydama jų, gaunu pati labai daug. Įdomu keliauti ir po užsienio šalis. Daugelyje jų buvau kaip turistė, teko būti ir įvairiuose festivaliuose  su šokių kolektyvais, kultūros delegacijomis. Daug laiko skiriu savo gimtosios Ignalinos kraštiečių klubo veiklai. Kraštiečiai man patikėjo klubo prezidentės pareigas. Negaliu jų nuvilti, todėl nemažą dalį laisvalaikio skiriu ir šiai veiklai. 

2019 m., Vilnius. Kalbėjosi Aldona Jeleniauskienė.

Neatlygintina politinė reklama

Close