Rasa Budbergytė. Algų neteisybė: kai vienų laimė auga, kiti – palikti už borto

Rasa Budbergytė. Algų neteisybė: kai vienų laimė auga, kiti – palikti už borto

Lietuvoje tebesitęsia ekonomikos augimas, daugėja žmonių besijaučiančių laimingais, sėkmingai susitvarkiusių karjeros ir asmeninį gyvenimą, tačiau šiame fone dar skaudžiau akis bado „paliktųjų už borto“ situacija.

Nemaža dalis mūsų gyventojų jaučia didelį apmaudą ir neteisybę, kai, gaudami per praūžusią krizę nušienautas algeles, bando sudurti galą su galu, nors gyvenimas per dešimtmetį toli nušuoliavo į priekį ir kainos gerokai išaugo, o didmiesčių „auksinis“ jaunimas nuolat žurnalų puslapiuose ar gyvenimo būdo laidose pasakoja apie įgyvendintas svajones.

Vilnius ir likusi Lietuva

Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas jau kuris laikas kviečia dirbantiesiems kelti algas, siekiant padidinti vartojimą ir paskatinti ekonomikos augimą. Deja, tik trijose ES šalyse, – Bulgarijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje, – algų augimas 2010-2017 m. buvo didesnis nei 2000-2009 m.

Lietuvoje algos privačiame sektoriuje taip pat auga kaip ant mielių, nes dėl emigracijos yra stipriai sumažėjusi darbuotojų pasiūla darbo rinkoje. Skelbiama, kad praėjusiais metais darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, augo 7 proc., o šiemet vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, augs net 11,5 proc. Pasak dideles algas uždirbančių bankų ekonomistų, tai turėtų būti sparčiausias algų augimas Lietuvoje nuo 2008 m.

Įdomiomis įžvalgomis dalijasi darbo rinkos ekspertai, pastebėdami, kad daugiausiai uždirbti gali, jeigu: gyveni Vilniuje, dirbi užsienio kapitalo įmonėje telekomunikacijų, nekilnojamo turto, draudimo, informacinių technologijų ar finansų srityse, turi aukštąjį išsilavinimą ir esi 30-40 metų amžiaus; taip pat, jei esi sukaupęs nemažai patirties, kad eitum bent jau vidutinio lygio vadovaujamas pareigas. Kaune ir Klaipėdoje algų vidurkis yra 100 eurų mažesnis nei Vilniuje, o likusioje Lietuvoje – atlyginimai kitokie.

Regionuose iki šiol galingos užsienio investicijų liūties nesulaukta, o smulkus ir vidutinis verslas, pamirštas valdžios, neišgali mokėti padoresnių algų savo darbuotojams. Regionuose net ir aukštojo mokslo diplomas negarantuoja karjeros ir teisingo atlygio, o jaunimo be patirties įsidarbinimo galimybės ribotos.

Pelnai auga sparčiau nei algos

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai kritikuoja Lietuvą už didelę algų nelygybę, teigdami, kad maži atlyginimai yra ilgalaikė problema ir pagrindinė darbo jėgos emigracijos priežastis.

Darbo apmokėjimo dydžio teisingumas vienaip ar kitaip yra susijęs ir su darbo našumu, t. y. vidutine dirbančio gyventojo per valandą sukurta šalies bendrojo vidaus produkto dalimi. Atrodytų, kad kuo našiau dirbi, tuo daugiau uždirbi.

Visgi, nors Lietuva pagal naujausią EBPO darbo našumo reitingą lenkia kaimynes Latviją, Estiją, Lenkiją, taip pat Čekiją, Vengriją, Graikiją, Portugaliją, Izraelį, Pietų Korėją, Čilę ir Meksiką, negali nei vienai iš jų prilygti algomis.

Keisai atrodo tai, kad Lietuva algomis atsilieka nuo valstybių, kurių ekonominis išsivystymas yra menkesnis. Pagrįstai kyla klausimas, kodėl valdantieji, užuot vykdę rinkimų pažadus, įgyvendina neoliberalią politiką, t. y. nesprendžia skurdžių algų klausimo ir taip prisideda prie didžiulių disbalansų rinkoje, kai pelnas ir BVP auga daugiau nei algos?

Atskirai reikėtų analizuoti ir Lietuvos viešąjį sektorių, kuris apima 3883 valstybės ir savivaldybių biudžetines ir viešąsias įstaigas ir kuriame dirba 286 tūkst. darbuotojų. Ekonomikos augimas ir didelis kvalifikuotų specialistų nutekėjimas į Vakarus privertė Lietuvos valdžią gana simboliškai pakelti algas gydytojams, mokytojams, slaugytojams. Šiek tiek buvo padidinti atlyginimai socialiniams ir kultūros darbuotojams – kad nepaskęstų skurde.

Lietuvoje ypač didelis darbo užmokesčio skirtumas tarp vadovaujamas ir žemesnes pareigas einančių darbuotojų – net 5,6 karto.

Tiek politikai, tiek ekspertai, rengiantys mokytojų streikų išprovokuotą viešojo sektoriaus darbuotojų algų finansavimo iki 2025 m. strategiją, sutaria, kad dabartinė algų skaičiavimo tvarka yra neteisinga: algos netolygios, o sistema išbalansuota.

Lietuvoje ypač didelis darbo užmokesčio skirtumas tarp vadovaujamas ir žemesnes pareigas einančių darbuotojų – net 5,6 karto, kai Vakarų Europoje šis skirtumas yra 3 kartai, o Skandinavijos šalyse – 2,5 karto.  Kaip teisingai pastebi  ekonomistas R. Lazutka, ši neteisybė gali būti ištaisyta ir be didelių strategijų.

Valdantieji rūpestį tik imituoja

Valstybės tarnyboje taip pat matome didžiulę neteisybę: praėjusiais metais algos valstybės tarnautojams augo mažiausiai. Valstybės biudžetas neleistinai menkai perskirstomas. Valdantieji, nepaisydami to, kad nuo krizės praėjo dešimt metų ir ekonomika sparčiai auga, neatstato bent jau iki krizės buvusio pareiginės algos bazinio dydžio, kuris šiandien yra beveik 6 proc. mažesnis nei 2008 m.

Vidutinis darbo užmokestis per 10 metų padidėjo tik 15,6 proc., nors infliacija per dešimtmetį augo beveik 26 proc. Rengiamoje viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo strategijoje daug kalbama apie per didelį valstybės tarnautojų skaičių, apie būtinybę efektyvinti jų veiklą, nors patys autoriai pripažįsta, kad Lietuvoje viešojo sektoriaus finansavimas daug mažesnis (ketvirtadaliu) nei ES vidurkis, skaičiuojant procentinę dalį nuo BVP.

Padidinus perskirstymą per biudžetą 3 proc., viešojo sektoriaus darbuotojų algas būtų galima padidinti 54 proc., nelaukiant 2025 m.  Akis bado ir nesubalansuoti pareiginiai koeficientai bei teisingo bazinio dydžio indeksavimo mechanizmo nebuvimas.

Užuot gerinę mokesčių surinkimą ir teisingai apmokestinę turtuolius, valdantieji imituoja rūpestį mokytojais ir ugniagesiais, kurdami ilgalaikes strategijas, tarsi būtų nepajėgūs suprasti, kad duonos kąsniui uždirbti reikia šiandien.  Ne tik regionuose, bet ir visoje Lietuvoje senjorai ir šeimos, auginančios vaikus, skursta dėl kainų augimo.

Taip pat skurstama dėl nedarbo, dėl nesaugaus, nedeklaruoto darbo. Jauni asmenys išnaudojami, pasitelkiant neapmokamas savanorystės sutartis, o labiau patyrę – iš kitų šalių atvežant pigią darbo jėgą, kai kuriamos nesąžiningos konkurencijos sąlygos, dirbant rizikingą darbą įvairiose platformose, dirbant pagal ne viso darbo laiko sutartis arba priverstinį darbą pagal individualias sutartis (kai darbdaviai, užuot sudarę darbo sutartis, priverčia darbuotojus dirbti pagal individualios veiklos pažymas (neva, perka iš jų paslaugas), ir tokiu būdu nemoka dalies mokesčių, palikdami darbuotojus be tam tikrų socialinių garantijų).

Deja, kad ir kiek bekalbėtume, bet socialinis dialogas yra nepakankamas, žmonės nėra atgavę pasitikėjimo ir įgiję pakankamai drąsos jungtis į profsąjungas ir reikalauti ne tik saugaus darbo,  socialinių garantijų, bet ir teisingo atlygio už darbą.

Close