Finansų ministerija su nerimu prognozuoja, kad jau 2020 metais Lietuvos pensininkų skaičius reikšmingai augs, tuo tarpu darbingo amžiaus žmonių šalyje mažės. Kas verčia jaunus žmones palikti Lietuvą? Kas paskatintų juos norėti gyventi savo šalyje?
Šiai dienai Žmogaus studijų centras skelbia šokiruojančius tyrimo rezultatus: daugiau nei 90 procentų Lietuvos jaunimo nuo 15 iki 19 metų emigruotų į išsivysčiusią Vakarų šalį, jei ten jiems būtų pasiūlytas darbas. Dar vienas šokiruojantis faktas – Lietuva pirmauja tarp Europos Sąjungos šalių 15–24 metų amžiaus vaikinų savižudybių skaičiumi. Tokie duomenys leidžia įtarti, kad nacionalinė jaunimo politikos strategija turi spragų arba yra nepakankamai įgyvendinama. Neatsižvelgdami į jaunimo problemas, rizikuojame įstumti jaunus žmones į socialinės atskirties, prastos emocinės ir psichologinės sveikatos gniaužtus. Nes vis dar ribojamos jų savirealizacijos galimybės ir darbe, ir iš viso – integravimosi į visuomenę.
Lietuvoje praėjusių metų duomenimis jaunimo nedarbo lygis vis dar dvigubai didesnis, lyginant su metais prieš krizę. Jauni žmonės, fragmentiškai dalyvaudami darbo rinkoje vienerius ar daugiau metų, praranda kvalifikaciją ir rizikuoja sukaupti mažesnį darbo stažą. Vangų jaunuolių dalyvavimą darbo rinkoje daugiausia lemia Lietuvos švietimo sistema, nenukreipta į pakankamų įgūdžių, reikalingų šiandieninei darbo rinkai, įgijimą, tad neugdomi kūrybiškumas ir kiti gebėjimai, leidžiantys prisidėti prie aukštesnės pridėtinės vertės ar inovacijų kūrimo veiklų.
Be to, turime ilgas universitetines studijas (trunka 4 metus), neugdančias praktinių įgūdžių. Studijų intensyvumas praktiškai nepalieka galimybių derinti darbą ir mokslą vienu metu, nors net 40 procentų jaunuolių Nyderlanduose, Šveicarijoje arba Danijoje sėkmingai dirba mokydamiesi. Jaunuoliams iš regionuose esančių mažesnių miestelių ir nepasiturinčių šeimų sėkmingai integruotis į darbo rinką ir visuomenę yra gerokai sunkiau. Regionai stokoja darbo vietų, o pragyvenimas ir būsto nuoma Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje tapo itin brangi dėl čia suplūstančios visos likusios Lietuvos. Piktinamės, kad jauni žmonės nori gerų algų, bet pamirštam, kad tos algos nepasiveja būsto kainų kilimo, todėl vyrai išvažiuoja uždirbti lėšų nors pirminiam būsto įsigijimo įnašui.
Jaunuoliams iš regionuose esančių mažesnių miestelių ir nepasiturinčių šeimų sėkmingai integruotis į darbo rinką ir visuomenę yra gerokai sunkiau. Regionai stokoja darbo vietų, o pragyvenimas ir būsto nuoma Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje tapo itin brangi dėl čia suplūstančios visos likusios Lietuvos. Piktinamės, kad jauni žmonės nori gerų algų, bet pamirštam, kad tos algos nepasiveja būsto kainų kilimo, todėl vyrai išvažiuoja uždirbti lėšų nors pirminiam būsto įsigijimo įnašui. Nors ir randa darbą, jauni žmonės darbo vietoje yra ,,diskriminuojami“ finansiškai dėl nepakankamos patirties, o gal ir dėl egzistuojančio nepotizmo, kada darbas ar geresnės pareigos gaunamos dėl šeimos, giminių ar pažįstamų ryšių. Giriamės dosnia lietuviška vaikų priežiūros sistema, bet niekur nedirbusios jaunos moterys, studentės neturi teisės gauti draudiminių vaiko priežiūros išmokų.
Ne tik išgirskime jaunus žmones – sudarykime sąlygas įgyvendinti jų svajones keisti pasaulį Lietuvoje.
Jauni žmonės iš Lietuvos išvažiuoja ar nori išvažiuoti ne vien dėl ribotų galimybių įsidarbinti ar mažų atlyginimų, o ir dėl to, kad yra emociškai nepatenkinti gyvenimu Lietuvoje – jie negali prisitaikyti, jaučiasi nereikalingi visuomenėje. Jaunimui svarbu yra tikslas, veiklos prasmingumas, mobilios darbo vietos, kurios labiau primintų ateitį nei praeitį. Džiaugdamiesi, kad dauguma jaunų žmonių yra išsilavinę, puikiai valdo technologijas ir sėkmingai konkuruoja, turime nepamiršti, kad netolimoje ateityje šitai kartai teks konkuruoti ir su robotais.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nuomone, Lietuvoje yra pakankamai išvystytas jaunimo politikos modelis: jaunimo politiką formuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o įgyvendina Jaunimo reikalų departamentas, savivaldybės ir kitos institucijos, bendradarbiaudamos su nevyriausybiniu sektoriumi. Todėl trukdžių išgirsti jaunimo balsą ir problemas tarsi nėra. Kita vertus, metai iš metų trūksta valdžios noro įsiklausyti ir keisti situaciją iš esmės.
Seimas šiuo metu sugrįžo prie Jaunimo politikos pagrindų įstatymo tobulinimo, atskirų darbo su jaunimu formų reglamentavimo, vedinas kilnaus tikslo – sukurti palankesnes sąlygas motyvuoti jaunimą savarankiškai apsispręsti dalyvauti įvairiose veiklose, aktyviau įsitraukti į švietimo sistemą ir darbo rinką bei norėdamas geriau užtikrinti socialinių įgūdžių ugdymą ir visapusišką jauno žmogaus tobulinimą. Šio tikslo pasiekimui planuojama daugiau lėšų skirti atvirų jaunimo centrų, erdvių finansavimui ir mobiliųjų darbo su jaunimu formų plėtojimui. Bet nemanau, kad nauja Įstatymo redakcija išspręs visas problemas.
Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į tai, kad formuojant jaunimo politiką Lietuva vadovaujasi vien tik Europos Sąjungos jaunimo strategijos tikslais, nedaug dėmesio skirdama skirtingai ekonominei, socialinei ar emocinei mūsų šalies ir kitų šalių jaunimo situacijai. Skirtingos jaunimo grupės turi skirtingus poreikius: vienoms iš jų svarbu ugdyti kūrybiškumą ir inovacinius gebėjimus per neformalią veiklą, kitiems yra aktualu pasinaudoti verslumo programomis, kurios teiktų lengvatines sąlygas jauniems žmonėms, neturintiems sukauptų finansų verslo pradžiai. Kai kuriems jauniems žmonėms būtų įdomi veikla nevyriausybinėse organizacijose, studijų mainų programos ar projektinės veiklos galimybės užsienyje.
Tuo tarpu mūsų valstybėje šiandien net 83 procentai lėšų, skirtų jaunimo politikos įgyvendinimui šalyje, nukreipti tik į nedirbantį, nesimokantį ar mokymuose nedalyvaujantį jaunimą. Šalyje mažėjant nedarbo lygiui dėl itin didelės emigracijos tokia politika nėra nei apgalvota, nei pagrįsta. Europos, taip pat ir Lietuvos, ateitis tiesiogiai priklauso nuo jaunų žmonių mąstymo ir veiksmų, ir ypač nuo to, ar yra pasitikėjimu grįstas dialogas tarp valdžios ir jaunimo. Visame demokratiniame pasaulyje galvojama, ką daryti, kokias ateities vizijas pateikti, prie kurių įgyvendinimo norėtų prisidėti jauni, drąsūs ar talentingi žmonės. Ir kaip politikams būti sąžiningiems ir empatiškiems, kad išgirstų apie realius jaunų žmonių poreikius. Pripažinkime, kad mūsų jaunimo politika stokoja ir ambicingų tikslų, ypač planuojant ir sutelkiant drauge veiklai visas institucijas, siekiančias valstybės pažangos ir jaunimo padėties pokyčių.
Jei iškeltume klausimą, ar sudarėme sąlygas tūkstantmečio kartai įgyvendinti svajones savo valstybėje, atsakymas mūsų nenudžiugintų. Jei tūkstantmečio karta randa vis mažiau priežasčių aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, turime galvoti, kaip pertvarkyti savo faktų kalimu paremtas ugdymo programas, ne mažesne vertybe laikant kūrybišką ir kritinį mąstymą, taip pat mokėjimą dirbti komandoje. Dar daugiau, yra pavojus, kad nesant ryškios ir sutelkiančios lyderystės valstybėje, jaunimas ims ciniškai vertinti mokesčius ar kitus valstybingumo pagrindus, taip pat ims nepasitikėti demokratija, tame tarpe ir rinkimais. Jauni žmonės neina balsuoti, nes rinkiminiai pažadai dažniausiai apsiriboja socialinio skurdo ir pajamų nelygybės mažinimo ar pensijų didinimo klausimais.
O juk švietimo, šeimos stiprinimo ir kitos reformos, kuomet netampa rinkiminių programų nuostatomis, nepersikelia rimtai ir į Vyriausybės darbotvarkes, todėl nusikalstamai ignoruojamos dūla ministerijų stalčiuose. Užuot sprendę ar galime pasitikėti jaunuoliais, nuo 18 metų leidžiant vartoti alkoholį, pagalvokime, kokie skubūs žingsniai gali įgalinti ir mus, ir jaunimą girdėti vieni kitus.
Siūlau sužlugdyti mūsų tūkstantmečio kartos svajonę. Svajonę – palikti Lietuvą. Ne tik išgirskime jaunus žmones – sudarykime sąlygas įgyvendinti jų svajones keisti pasaulį Lietuvoje.
Rasa Budbergytė, Seimo narė, socialdemokratė