Į gatves išėję medikai parodė tikro mūsų žmonių gyvenimo ir nuotaikų realijas. Net ir turėdami darbus žmonės nepragyvena iš mažų atlyginimų, juos slegia nuolatinis neteisybės ir kartėlio jausmas. Jauni, darbus turintys priversti masiškai emigruoti, nors išėję į protesto akcijas – aiškiai pasakė – „norim dirbti čia“.
Deja, daug žadėję valdantieji taip ir nesiryžo reformuoti mokesčių sistemos, formuodami biudžetą ciniškai suskirstė žmones į reikalingus ir ne taip reikalingus valstybei. Prokurorams ir specialiųjų tarnybų pareigūnams atseikėjo liūto kąsnius – padidinę algas keliais šimtais eurų, tuo tarpu daugybę viešojo sektoriaus darbuotojų paliko ir toliau gyventi nusivylime patrupinę jiems po kelis eurus per mėnesį. Medikai, mokslininkai, dėstytojai, mokytojai pavargę laukti kol kainos sustos kilę priversti toliau burtis į sąjūdžius, protesto akcijas, reikalauti išgyvenimui būtino atlygio. Šimtai tūkstančių žmonių tyliai ir kantriai išgyvena šią neteisybę gyvendami nuo atlyginimo iki atlyginimo.
Pagal biudžeto perskirstomo bendrojo vidaus produkto dalį vis dar atsiliekame nuo Estijos, esame tik greta Latvijos. Ekonomistai įspėja, kad nepadarytos struktūrinės reformos gali ilgainiui paversti Lietuvą pasroviui plaukiančia šalimi. Iš esmės Lietuvai reikia pertvarkyti mokesčių sistemą ir geriausia tai pradėti nuo kintančio gyventojų pajamų mokesčio, taikomo visoms pajamoms.
Taip ekonominėmis priemonėmis grąžintume solidarumo ir socialinio teisingumo jausmą mūsų visuomenei. Gaila, kad solidarumo sąvoką politikai jau diskreditavo panaudoję per krizę nurėždami biudžetiniame sektoriuje dirbančių žmonių algas. O dabar taip ir nesuranda pinigų joms atkurti. Augant ekonomikai ir turint perteklinį biudžetą vertėtų pagalvoti apie didesnį ir teisingesnį jo perdalijimą, tuo tarpu dabartinė mokesčių sistema, užuot suvaidinusi teigiamą vaidmenį mažinant pajamų nelygybę, toliau didina atskirtį, didina nedidelės grupės visuomenės narių sukauptą kapitalą, o mažai uždirbantieji priversti mokėti pačius didžiausius mokesčius.
Pasak 2016 metų statistikos, būtent mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės sumoka didžiausius mokesčius nuo gaunamų pajamų. Tuo tarpu dideles ir labai dideles pajamas uždirbantys Lietuvoje moka perpus mažesnius mokesčius – dėl įvairių lengvatų ir išimčių iškraipytos mokesčių sistemos.
Seime įregistravome įstatymo projektą, kuriuo siūlome sumažinti arba visiškai panaikinti gyventojų pajamų mokesčius mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms. Tai yra, minimalią mėnesio algą prilyginti neapmokestinamajam pajamų dydžiui. Gaunantiems iki 1500 eurų taikyti 14 procentų pajamų tarifą. Pajamoms nuo 1500 iki 2500 eurų siūlome 19 proc. tarifas. Pajamoms nuo 2500 iki 3500 eurų – 24 proc. tarifas. Pajamoms viršijančioms 3500 eurų – 29 proc. tarifas.
Siūlomas gyventojų pajamų mokestis:
MMA = NPD = 0 proc.
iki 1500 Eur – 14 proc.
nuo 1500 iki 2500 Eur – 19 proc.
nuo 2500 iki 3500 Eur – 24 proc.
nuo 3500 Eur – 29 proc.
Svarbu yra tai, kad kiekvienas tarifas būtų taikomas ne visoms pajamoms, o tik tai daliai pajamų, kuri viršija nubrėžtą ribą.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus uždirba 2000 eurų (neatskaičius mokesčių). Tai daliai pajamų iki 1500 eurų būtų taikomas 14 proc., o likusioms pajamoms nuo 1500 iki 2000 eurų būtų skaičiuojamas 19 proc. tarifas.
Dabar pajamoms taikomas 15 proc. tarifas visiems darbuotojams, kiek jie beuždirbtų. Įgyvendinus mūsų siūlymus, daugelis žmonių, gaunančių mažus ir vidutinius atlyginimus, pajustų ir mažesnių mokesčių naudą eurais. Tik maždaug per 1900 eurų gaunantis asmuo pajustų palaipsnį mokesčių didėjimą. Na, o gaunantiems dideles pajamas, siekiančias kelis ar kelias dešimtis tūkstančių per mėnesį, galima būtų prisiminti apie solidarumą ir didesnį prisidėjimą prie visuomenės ir mūsų visų gerovės.
Dar vienas svarbus dalykas yra tai, kad progresiniai gyventojų pajamų mokesčio tarifai ir neapmokestinamas pajamų dydis būtų taikomi visoms pajamoms – ir darbo užmokesčiui, ir verslo pajamoms, taip pat pajamoms iš nuomos, vertybinių popierių ar akcijų.
Valdantieji paskelbę, kad nuo šių metų mokės vaiko pinigus visiems vaikams teisingumo jausmo visuomenėje tikrai nesustiprino, kai vaikus auginantiems ir dirbantiems tėvams nustojo taikyti papildomą neapmokestinamą pajamų dydį (PNPD). Dirbantys tėvai neteko panašiai pajamų per mokesčius, kiek jiems paskirta per vaiko išmokas, dabar žmonių praminta „vaiko išmalda”, nes šių pinigų jie turi dar paprašyti.
Todėl siūlomame įstatymo projekte numatyta vaikus auginantiems tėvams šalia vaiko išmokos taikyti ir PNPD – tuo galėtų pasinaudoti ir individualia veikla besiverčiantys žmonės, kurie tokios mokesčių lengvatos anksčiau neturėjo. Šiuo atveju, solidarumas turėtų būti visų vaikus auginančių ir dirbančių tėvų atžvilgiu. Taip pat siūlome veiksmingiau naudoti mokesčių mokėtojų suneštas viešąsias lėšas, įtvirtinant nuostatą, kad PNPD būtų taikomas tik mažas, vidutines ir šiek tiek didesnes pajamas gaunančioms šeimoms.
Kalbėdama apie solidarumą ir socialinį teisingumą viliuosi, kad progresiniai mokesčiai galėtų mūsų žmones bent kiek sulaikyti kraunantis lagaminus emigracijai į užsienį.
Juk tyrėjai teigia, kad rekordinę emigraciją iš Lietuvos lemia ne vien ekonominės priežastys, bet ir netolygus ekonominės gerovės pasiskirstymas. Žmonės bėga nuo socialinės neteisybės, dėl psichologinių priežasčių, kai sąžiningai dirbdami, įgiję išsilavinimą ir gebėjimus, jie čia vis tiek priversti kapstytis ant skurdo ribos.
Deja, tuo pat metu mato Lietuvoje kvapą gniaužiančius pavyzdžius, kaip be didelių pastangų kažkam kapitalas krauna dar didesnius kapitalo kalnus, kurie tampa neliečiamais socialinio atotrūkio simboliais.