Tomas Bilevičius. Ar į Lietuvą grįš Centrinė televizija?

Tomas Bilevičius. Ar į Lietuvą grįš Centrinė televizija?

Prabėgo pirmasis žurnalistikos studijų mėnuo ir sunku nereaguoti į teorijoje išgirstas, o dabar mūsų panosėje vykstančias realijas.

Dar praėjusią savaitę žurnalistikos įvado paskaitoje dėstytojas pasakojo apie visuomeninio ir valstybinio transliuotojo skirtumus, apie stiprią ir silpną žiniasklaidą, apie jos modelius ir tendencijas. Neilgai trukus tą patį iš dėstytojo išgirdau ir stebint visuomeninį tranliuotoją, o bendrai matome kėsinimusis į visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą.

Kodėl rašau apie šiuos dalykus?

Praėjusią savaitę pasirodė LR Seimo specialiosios komisijos (kurioje liko tik valstiečių atstovai) išvados, kuriomis siūloma keisti LRT struktūrą, LRT tarybos, kuri užtikrina sklandžią LRT veiklą, delegavimo tvarką ir išdygo siūlymai steigti LRT valdybą, kuri atliktų operatyvinius transliuotojo darbus. Šiuo metu Lietuvoje veikia mechanizmas, kuomet LRT tarybos narių kadencijos nėra susijusios su LR Seimo kadencija, o tai iš esmės LRT atskiria nuo politinių jėgų. Remiantis minėtos komisijos išvadomis, LRT veikla turėtų būti susijusi su Seimo kadencija, o steigiama valdyba (kurios delegavimo mechanizmas vis dar neaiškus) užtikrintų operatyvinių klausimų sprendimą. Kitaip tariant, politinė įtaka ten, politinė įtaka šen. Visur.

Vertinant visuomeninį Lietuvos transliuotoją, svarbu pabrėžti, kad siekiame kokybės: vyrauja palyginti didelė ekonominė valstybės įtaka, egzistuoja daug valstybinio reguliavimo ir priežiūros įrankių, o savitvarkos čia – maža. Arba, kitaip tariant, per daug įrankių reguliuoti visuomeninį transliuotoją šiandien yra politinėje valioje. Komisija, jos išvados ir precedentą galinti sukurti situacija – geriausias to pavyzdys. Žinoma, norisi pažymėti, kad Skandinavijos šalyse pakoreguota ta pati sistema veikia efektyviai ir kokybiškai: subsidijavimo ir valstybės ekonominės pagalbos modelis yra panašūs, tik pačios lėšos nepriklauso nuo politinės valios ir nėra valdančiųjų kišimosi į turinį.

Aišku, LRT biudžetas yra mūsų valstybės biudžeto dalis. Bet būtent dabar galime stebėti esminį valstybės įsikišimą, kai siekiama, dangstantis transliuotojo subsidijavimu, kontroliuoti turinį. Tokiais norais dairomės į Prancūziją, Italiją ir kitas šalis, kuriose žiniasklaidos situacija panaši į dabartinį valdančiųjų siekį politizuoti LRT ir ji, žiniasklaida, ten ypatingai silpna – nukreipta į nedidelę dalį visuomenės. Matome užslėptą norą iš visuomeninio transliutojo sukurti valstybinį (Centrinę televiziją?).

Kas čia yra blogai?

Pirma, tai – pati komisija. Politikai negali atlikti tiriamojo darbo, medžiagos rinkimo ir tuo pačiu vertinimo. Juk į parlamentą politikus renkame atstovauti rinkėjams, o tyrimus paliekame tyrėjams be asmeninių/politinių interesų.

Antra, tai yra tiesioginis kišimasis į LRT darbą, o tuo pačiu ir į turinį. Tikras visuomeninis transliuotojas negali būti prikalusomas nuo politinės valios. Lėšos LRT skiriamos iš valstybės biudžeto, o 2/3 LRT tarybos sudaryta iš politikų deleguotų narių. Didžiojoje Britanijoje, kuri priklauso stipria žiniasklaida pasižyminčiam šalių blokui, nacionalinis transliuotojas finansuojamas iš abonentinio mokesčio. Tai reiškia, kad transliuotojo lėšos yra surenkamas tiesiai iš gyventojų, kurie moka abonentinį mokestį. Būtent tokiu būdu atsiranda ir visai kitokia atskaitomybė auditorijai, kai ji tiesiogiai, mokėdama mokesčius, formuoja lūkesčius ir tikisi jų patenkinimo. Lygiai čia pat atsiranda ir didesnis nepriklausomumas nuo politinės valios, nes nėra tiesioginės sąsajos tarp transliuotojo gaunamų lėšų ir valstybės.

Trečia, turime atsakyti į klausimą ir suprasti, kuo skiriasi VISUOMENINIS ir VALSTYBINIS transliuotojas. Jei siekiame turėti valstybinį transliuotoją (Centrinę televiziją), girdėsime teigiamas valdančiųjų naujienas ir atsisakysime nuomonių įvairovės, demokratijos. Siekdami tikro, kokybiško ir visų lūkesčius atliepiančio VISUOMENINIO transliuotojo, negalime leisti Seimui politizuoti LRT veiklos, stiprinti priklausomybės nuo politinės valios ir kėsintis į mums priklausančią demokratiją. Atvirkščiai, turime galvoti apie priemones, kurios leistų dar labiau mažinti LRT priklausomumą nuo politinės valios ir interesų.

Nuo nepriklausomybės pradžios svarstoma, kaip LRT atrasti aukso vidurį tarp politinių įtakų, visuomenės interesų patenkinimo ir tikrojo visuomeninio transliuotojo sukūrimo. Tam tikru momentu buvo išlindusios ir abonentinio mokesčio įvedimo idėjos, bet jos nepasiekė įstatymų leidžiamosios valdžios. Bet tai, kas Seime vyksta šiuo metu, yra netoleruotina. Netoleruotina profesiniu, demokratijos, gyventojų, Vakarų pasaulio ir kitais požiūriais. Akivaizdžius pokyčius LRT veikloje, tikiu, matome kiekvienas. Kokybiškesnis turinys, besikeičianti komanda, stiprėjanti žiniasklaida ir pats visuomeninis transliuotojas. Pokyčiai, rodos, tikrai ateina. Bet yra ta dalis pokyčių, kuri nuo LRT tiesiog nepriklauso. Ir ji yra mūsų rankose.

Tad pabaigai, norisi, kad visi suprastume: grėsmė LRT yra grėsmė Lietuvos žiniasklaidai. O ji priklauso nuo visuomenės – auditorijos – ir nuo jos poreikio būti informuotai. Neleiskime iš mūsų atimti teisės žinoti.

Close