Tomo Nikolajevo kasdienybė: vanduo, dumblas, tamsa ir povandeniniai pavojai

Tomo Nikolajevo kasdienybė: vanduo, dumblas, tamsa ir povandeniniai pavojai

Dažnai ieškome egzotiškų šalių, netikėtų potyrių, išskirtinių žmonių. Kartais nepastebėdami šalia esančio draugo, dosniai atveriančio savo pasaulio gelmes. Klausydamasis jo, supranti, kad įdomiausia yra čia, netoliese, šalia tavęs. Tomas Nikolajevas, kaip ir daugelis žmonių,  kas dieną  vyksta į darbą.  Tik jo darbo vieta  neįprasta - po vandeniu, keliolikos metrų gylyje. Tomas yra naras, narų įmonės „Vilniaus narai“ vadovas. Jo kasdienybė yra vanduo ir povandeniniai pavojai, kurių metu svarbiausia profesionaliai atlikti savo darbą, padėti žmonėms ir pačiam išlikti saugiam. ,,Reikia turėti pašaukimą šiam darbui, mėgti jį, o drąsa, ryžtas ir ištvermė - pagrindinės savybės dirbant naru“, - sako Tomas. Apie vaikystę, prabėgusią tarp narų, įsimintiniausius profesinės veiklos momentus, adrenaliną, apie tai kodėl jis šiandien laimingas, Tomas pasakojo Aldonai Jeleniauskienei.

-Apie savo darbą, pareigas ir su tuo susijusius dalykus garsiai nekalbate, nesigiriate. Vis tik, kaip atrodo įprastinė naro darbo diena?

-Povandeninius techninius darbus atliekame visoje Lietuvoje. Apžiūrime, tikriname, taisome, montuojame ir demontuojame  įmonių įrenginius, ieškome ir iškeliame įvairius nuskendusius objektus ir t.t.. Darbo diena dažniausiai prasideda ilga kelione iki vietos, kurioje reikalinga mūsų pagalba. Tenka nardyti įvairiuose vandens telkiniuose: upėse, ežeruose, vandens kanaluose ir šuliniuose, uosto akvatorijoje, sykį net golfo aikštyno teritorijoje, nes turnyro metu pilnas golfo lazdų krepšys ant ratukų nuriedėjo į vandens telkinį. Kiekvieną kartą atvykus į vietą įvertinamos darbo sąlygos, pasirenkama nardymo įranga.

Pavyzdžiui Neries ar Nemuno upėje naro įranga gali sverti apie aštuoniasdešimt kilogramų, o štai Nevėžyje - tik dvidešimt penkis. Darbai būna labai įvairūs, kiekvienas  atvejis skirtingas, todėl tik gerai susipažinę su aplinka pasirenkame darbui reikalingas priemones - plaukmenis, prožektorius, naro kaukę.

-Naro specialybė – viena sunkiausių ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ar dažni  iššūkiai Jūsų darbe?

- Iššūkiai ir pavojai  yra mūsų darbo kasdienybė, su jais susiduriame nuolat. Tamsa, šaltis, perkaitimas, klaustrofobija  ir niktofobija yra mūsų darbo dalis ir nuolatinės palydovės. Prisimenu, reikėjo apžiūrėti požeminį penkių šimtų metrų ilgio vandens kanalą.  Tokioje aplinkoje, jei kas ir atsitiktų, nėra galimybės greitai išnerti į paviršių. Žinojau, kad nardymas urvuose arba nardymas esant ypatingai blogam matomumui, gali išprovokuoti klaustrofobiją. Tačiau jos anksčiau niekada nebuvau patyręs. Viduryje požeminio kanalo mane ištiko priepuolis, širdis ėmė smarkiai plakti, mintys susijaukė,  norėjosi kuo greičiau bėgti iš gąsdinančios aplinkos. Pradėjau dusti, springti, norėjosi nusiplėšti kaukę... Patirtis paėmė viršų,  nusiraminau, atstačiau kvėpavimą ir toliau tęsiau darbą. Susidoroti su fobijomis galima tik jas perėjus ir patyrus. Visada atsimenu apie nardymo saugumą, instrukcijas, kaip  kiekvienas turime elgtis iškilus nenumatytai ar kritinei situacijai, kad baimė neperaugtų į paniką.

Visgi didžiausi pavojai narų tyko upėse – praplaukiantys įvairių dydžių rąstai, medžiai, kiti pavojingi objektai, už kurių galima užsikabinti, užkliūti. Turi būti susikoncentravęs ne tik į darbą, bet ir į aplinką. Žmonės galėtų labiau gerbti Lietuvos gamtą, po vandeniu ko tik nepamatysi – metalo liekanų, primestų senų padangų, dviračių rėmų ir kitų šiukšlių. Stengiuosi prisidėti prie gamtos švarinimo, kartu su bendraminčiais dalyvavau ežerų valymo akcijoje, valėme vieną iš labiausiai užterštų Lietuvos telkinių – Galvės ežerą Trakuose.

Nuotraukoje:Tomas Nikolajevas (pirmas iš kairės) su draugais Galvės ežero švarinimo akcijoje.

- Ar naro klaida po vandeniu gali  kainuoti gyvybę jam pačiam?

- Naras visada turi būti labai dėmesingas visoms smulkmenoms, nes mažiausias netikslumas ar mažiausia klaida gali pačiam kainuoti gyvybę. Darbe vyrams dažnai sakau: žodis  „gerai“  netinka, turi būti „viskas idealiai“. Komanda  čia yra ypač svarbi, bendradarbiais reikia ir būtina pasitikėti. Naras narui  padeda apsirengti, įranga turi būti labai patikima ir patikrinta.

Dažniausiai dirbame trise. Vienas po vandeniu, vienas atsarginis ir vienas, palaikantis ryšį su esančiu po vandeniu naru. Susikalbame naudodamiesi radijo ryšiu, bet būna situacijų, kai sutartinius signalus perduodame virve.

-Kas suintrigavo rinktis šią sunkią,  reikalaujančią didelės ištvermės profesiją? Kaip prasidėjo Jūsų kelionė į šią profesiją ir kokių asmeninių savybių reikia žmogui, kad galėtų tapti naru?

- Sovietų sąjungos laikais,  sukarintos visuomeninės DOSAAF organizacijos struktūroje, taip pat ir nepriklausomos Lietuvos laikais, mano tėtis Vilniuje vadovavo narams. Vaikystė prabėgo tarp narų, bendraujant su tėčio bendradarbiais. Ši profesija visada mane žavėjo ir traukė. Naru tapau 1999 metais, po  kariuomenės baigiau Klaipėdos narų mokyklą. Lietuvoje narus ruošia „Ugniagesių gelbėtojų mokykla“, mokytis joje gali visi norintys, tačiau yra reikalavimų sveikatai. Kad taptum geru naru, reikia tam tikrų savybių.  Turi būti drąsus, darbštus, ryžtingas, ištvermingas, geros fizinės formos.

-Ar toks darbas nekenkia sveikatai? Juk tenka dirbti ir minusinėje temperatūroje, gal ir po ledu?

- Laikytis taisyklių reikia visur. Jeigu atsipalaiduoji,  kažką darai nesilaikydamas režimo ir nustatytų taisyklių, tai aišku, kad kenkia. Mūsų darbe - taip pat.

-Kas šiame darbe jus labiausiai žavi, motyvuoja? Ką narai mato po vandeniu, ką gražaus gali pamatyti vandenyje 10 ar 20 metrų gylyje? Ar ten daug romantikos?

- Motyvuoja adrenalinas, noras tapti geresniu, nugalėti pavojus ir baimes. Lietuvos ežeruose  maždaug iki šešių metrų gylio yra augmenijos, tačiau panėrus giliau – tik dumblas. Dirbu dažniausiai dešimties  ar  dvidešimties  metrų gylyje, čia niūru ir romantika net nekvepia, spalvotų žuvyčių, spindinčių perlų ir koralų nepamatysi. Dažnai sukyla drumzlės ir purvas, tada jau nesimato net prožektorių šviesos, tenka darbus atlikti  apčiuopomis.

-Esate užkietėjęs sportininkas, žaidėte krepšinį, buvote įvardijamas kaip  svarbiausiais žaidėjais „Žalias Rytas" ekipoje. Tai pomėgis ar galimybė palaikyti gerą formą? Ar tebežaidžiate?

- Tai ir pomėgis, ir galimybė palaikyti gerą formą. Kol kas krepšinio karjeroje yra pertrauka, nes žaizdamas patyriau traumą, teko atlikti peties operaciją. Dabar geriausias mano poilsis yra knygos, domiuosi istorija,  fantastika. Daug sportuoju, važinėju dviračiu, bėgioju, dalyvavau ekstremaliose varžybose „Bebro kelias“, kur reikėjo įveikti pelkę, purvą, iš natūralių ir dirbtinių kliūčių sudarytas fizinės ištvermės reikalaujančias rungtis. Tokios varžybos grindžiamas dalyvių tarpusavio pagarba ir supratimu.

-Ar turite artimų žmonių, kurie rūpinasi, kad po darbo sugrįžęs atgautumėte  jėgas?

- Esu vedęs ir laimingas šeimoje. Šiuo metu dirbu Klaipėdoje. Mūsų uostas atsinaujina milžiniškais tempais,  natūralu, kad čia trūksta  žmogiškųjų resursų, tame tarpe ir narų. Kiekvieną savaitgalį skubu į Vilnių, kur  manęs laukia dvylikos  metų sūnus, šešiametė dukra ir žmona. Labai jų pasiilgstu. Stengiuosi nesidalinti darbine informacija, nes žmona labai išgyvena, ypatingai kai sužino apie ištikusius pavojus. Skiriu laiko šeimai,  būdami kartu atrandame kažką turiningo ir įdomaus, dažnai keliaujame.

-Esate Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus narys. Kas patinka partijos gyvenime ir ką siūlytumėte keisti?

- Manau, kad Lietuvos socialdemokratų partija šiuo metu  išgyvena sunkesnius laikus, bet aš tikiu, kad viskas bus gerai, todėl ir esu su ja. Partija keičiasi, atsinaujina, bet didžiausia, mano nuomone, problema yra  kartų komunikacija, ryšys tarp vyresnių ir jaunesnių partijos narių. Kažkas mus turi jungti.

-Dėkoju už pokalbį,  linkiu daug gražių akimirkų šeimoje, darbe, vandenyje ir po vandeniu.

 

Nuotraukos iš asmeninio T. Nikolajevo archyvo

 

Close