Per kelis artimiausius dešimtmečius mūsų valstybės raidą nulems du dalykai.
Pirmasis jų yra šiuo metu vykstanti klimato krizė. Kaip žinia, Lietuva yra viena labiausiai klimato kaitos paveiktų Europos valstybių. Ir nors miestiečiai dar gali sakyti, kad klimato kaita yra klastingas kairiųjų ir Gretos Thunberg sąmokslas, išties daugelio žmonių darbe ji yra kasdienio darbo fonas. Keli pavyzdžiai iš miškininkystės: žiemoms darantis vis šiltesnėmis, mūsų taip mylimi spygliuočių medynai greičiausiai nyks, o mes vis labiau tapsime lapuočių miškų zona. Jau šiandien Lietuvoje miškininkai kalba apie bukų medynus artimoje ateityje.
Kaip žinia, Lietuvoje jau išnykusiomis, arba ant išnykimo ribos laikomos tokios dar visai neseniai įprastos medžių rūšys, kaip paprastasis uosis, paprastasis skroblas, kalninė guoba, Paprastasis skirpstas. Visos šios rūšys yra kietieji lapuočiai; jos neatlaikė jas naikinančių grybinių ligų. Nors tiesioginių mokslinių įrodymų, jog tai klimato kaitos poveikis, dar stinga, tačiau tokios prielaidos atrodo gana logiškos.
Kyla klausimų, ar keičiantis klimatui Lietuvoje, išliks ir kiti kietieji lapuočiai, pavyzdžiui, ąžuolai. Tikėtina kad šias rūšis gali išstumti šiltesnių klimato zonų rūšys, kaip, tarkim, jau minėtas paprastasis bukas. Tad klimato kaita ne tik neabejotina, bet jau dabar apibrėžianti mūsų gyvenimus. Europos Sąjungai artimiausią dešimtmetį imantis vis ryžtingesnių sprendimų, kova su klimato kaita taps ne tik miškininkų ar ūkininkų, bet ir politikų kasdienio darbo dalimi.
Antrasis faktas yra tai, kad ekonominis augimas Lietuvoje taip ir nepavirto visos visuomenės gerove. Mūsų verslo sektorius tarpusavyje ir Europoje konkuruoja mažomis algomis, mažais mokesčiais ir dideliu leidžiamu taršos kiekiu, o absoliuti dauguma privataus sektoriaus kuria žemą pridėtinę vertę. Dėl to bet kokios kalbos apie algų ar mokesčių kėlimą pasitinkamos kaip verslo žlugdymas. Esame paradoksalioje situacijoje, kai geresnis darbuotojų gyvenimas yra jų darbdavių verslo žlugdymas.
Dešimtmečius laikome valstybę ant bado dietos, skundžiamės prastėjančia žmogiškąjį kapitalą ir visuomenės gerovę kuriančių viešųjų institucijų (ypač švietimo) kokybe, bet toliau dalijame mokestines lengvatas ir stringame vidutinių pajamų spąstuose.
Dešimtmečius laikome valstybę ant bado dietos, skundžiamės prastėjančia žmogiškąjį kapitalą ir visuomenės gerovę kuriančių viešųjų institucijų (ypač švietimo) kokybe, bet toliau dalijame mokestines lengvatas ir stringame vidutinių pajamų spąstuose.
Panašiai su mokesčiais: dešimtmečius laikome valstybę ant bado dietos, skundžiamės prastėjančia žmogiškąjį kapitalą ir visuomenės gerovę kuriančių viešųjų institucijų (ypač švietimo) kokybe, bet toliau dalijame mokestines lengvatas ir stringame vidutinių pajamų spąstuose. Žinoma, faktą, kad situacija yra tokia, atradome ne mes. Jau bene dešimtmetį visos vyriausybės nepaliaudamos kalba apie investicijų pritraukimą kaip bene svarbiausią prioritetą. Visgi, visos šios pastangos ir investicinių fondų kūrimai apčiuopiamų rezultatų kol kas nedavė: neinvestuodami į viešąjį sektorių buvome ir išliekame žemos pridėtinės vertės kūrėjai, besivaikantys pigiausio darbininko, kuris dabar atvyksta iš Ukrainos, ir pigiausios mokestinės aplinkos. Svarbiausia, pabrėžiame, yra tai, kad kova dėl investicijų neduoda norimo rezultato, nes apie pačias investicijas mes mąstome aukštyn kojom.
Mes manome, kad investicijų stinga, nes nėra pinigų, todėl kuriame fondus, kurie turėtų pinigus dalinti. Iš tiesų, problema yra ne pinigų, o idėjų stygius. Jei tavo verslo idėja nerado investuotojų privačiame sektoriuje, reikia ne gręžtis pašalpos į valstybę, bet apmąstyti, kad, galbūt, tavo idėja nėra tokia jau gera.
Įdomiausia, kad dvi iki šiol aptartos problemos yra atsakymai viena kitai. Tam, kad kovotume su klimato kaita, mums reikia milžiniškų privačių ir valstybinių investicijų, kurios gali sukurti gerai apmokamas darbo vietas visoje Lietuvoje, ir taip paskatinti ir kitus verslus kelti atlyginimus. Kita vertus, stingant idėjų, į kurias galima investuoti, žaliasis kursas gali tapti tvarių investicijų lauku, kuriame įveiklintume mūsų pinigus. Kad visa tai neliktų neapibrėžtomis kalbomis, pateiksime bene svarbiausius žaliojo kurso pavyzdžius. Pirmiausia, žalioji energetika. Baltijos jūros vėjo jėgainių parkas ir kiti ambicingi žaliosios energetikos projektai yra vienintelis realus kelias į mūsų taip išsvajotą energetinę nepriklausomybę. Visgi, pačių jėgainių nepakanka. Lietuvai reiks plėtoti ir energijos pasaugojimo technologijas ir infrastruktūrą. Vien ši žaliojo kurso dalis sukurtų daugybę gerai apmokamų darbo vietų energetikams, statybininkams, geodezininkams ir kitiems darbininkams.
Transporto sektoriuje būtina ne tik pereiti prie elektrifikuoto transporto, skatinti vaikščiojimą ir keliones dviračiais, bet ir rimtai imtis tarpmiestinio transporto. Ypač atkreipiant dėmesį į traukinių transportą, kuris yra kur kas draugiškesnis, nei automobilinių kelių. Būtina spartinti geležinkelių ruožų elektrifikaciją, didinti geležinkelių transporto patrauklumą. Reikia atkreipti dėmesį ir į transporto srautų sureguliavimą, siekiant, kad keleivių vežimo iš esmės tuo pačiu maršrutu nedubliuotų kelios transporto rūšys. Ekologiškų ūkių skatinimas ir tolesnė plėtotė ne tik mažiau alintų žemę, bet kartu minimalizuotų iškastiniam kurui imlių trąšų išgavimą ir naudojimą. Ši plėtotė turėtų būti tokio masto, kad ir kituose sektoriuose leistų pereiti nuo naftos produktų prie natūralių kanapės, lino ir t. t. pluoštų. Trumpųjų maisto grandinių plėtotė, kaip ir platesnis siekis padaryti ekologiškas daržoves, grūdų gaminius ir vaisius įperkamais, o, galop, žmonių mitybos pagrindu, vietoje stipriai apdirbtų mėsos gaminių, pagrįstai leistų tikėtis ženkliai pagerinti visuomenės sveikatingumo rodiklius.
Apart neabejotinos moralinės diabetu, širdies ir kraujagyslių bei žarnyno ligomis sergančiųjų mažėjimo vertės, tai sutaupytų daug pinigų mūsų sveikatos apsaugos sistemoje. Summa summarum, visa tai ne tik įveiklintų dideles investicijas, bet, kaip ir visais lig šiol minėtais atvejais, didintų darbo vietų regionuose skaičių ir patrauklumą. Jei prie trumpųjų maisto grandinių plėtotės dirbs trys žmonės, vienas Vilkaviškyje, vienas Vilniuje ir vienas Klaipėdoje – nieko nebus. Netęsiant kitų pavyzdžių, kurie kurtų gerai apmokamas darbo vietas visoje Lietuvoje, ypač svarbu paminėti, kad žalioji politika galėtų prisidėti ir prie mokslo finansavimo problemų sprendimo. Juk visoms šioms pertvarkoms, o ypač iššūkiams, kurie mūsų laukia ateityje, įveikti, būtinas aukščiausios kokybės, gerai finansuojamas mokslas.
Žaliojo kurso programoje turėtų būti investicijos ne tik į žaliąsias inovacijas, bet ir į visus gamtos ir inžinerinius mokslus, matematiką. Kartu galėtume tikėtis mažesnio doktorantų nutekėjimo į užsienį, nes šiems atsirastų daugiau galimybių įsidarbinti Lietuvos universitetuose ir mokslo centruose.
Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Pagrindinė mūsų mintis yra ta, kad perėjimas prie žaliosios ekonomikos ne tik stabdytų klimato krizę, bet sukurtų daug gerai apmokamų darbo vietų ir patemptų į viršų visą mūsų ekonominę sistemą, skatindamas investuoti į didesnės pridėtinės vertės kūrimą ir kituose ekonomikos sektoriuose ir ne tik didžiuosiuose miestuose. Ir šitaip dvi didžiules problemas išspręstume vienu ypu.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatai į LR Seimą: Algirdas Pieniuta, Vaida Baranovė, Vaidas Navickas.