Vaidas Navickas. Astravas – paminklas Lietuvos užsienio politikos nekompetencijai

Vaidas Navickas. Astravas – paminklas Lietuvos užsienio politikos nekompetencijai

Artėjant Astravo atomazgai – branduolinio kuro pakrovimui ir reaktoriaus paleidimui, – Lietuvos užsienio politikos karaliai ir Briuselio postų troškusios karalienės atrodo nuogi it Vilniaus pašonėje styrantys Astravo aušinimo bokštai. Po dešimtmečio badymosi pirštais, kaltinimų Tėvynės išdavyste ir politinių taškų rinkimo, mūsų užsienio politikos elito nekompetencija baigia virsti radioaktyviu kūnu. Jei Astravas iš tiesų buvo svarbiausias jų prioritetas, pasiektas rezultatas yra katastrofiškas.

Sudalyvaukime paskutiniame lietuviško Astravo politinio teatro veiksme, sėkmės palinkėdami „Sąjūdžiui prieš Astravo AE“. Šis sąjūdis yra analogiškas sąjūdžiui prieš Titaniko nuskendimą, suorganizuotam laivui atsitrenkus į aisbergą. Jo kryptis aiški: dugnas. Tačiau leisiu sąjūdžio aktyvistui, buvusiam Lietuvos ambasadoriui Jungtinėse Valstijose Žygimantui Pavilioniui mane maloniai nustebinti: čia puikus jo diplomatinių gebėjimų ir profesinio tinklo išbandymas, kai reikia išspręsti problemą, o ne vien nusifotografuoti su užsieniečiais. Matysime, kokią grąžą mokesčių mokėtojui atneša penkeri metai ambasadoriaus išlaikymo Vašingtone. Kol kas nekokią: spalio mėnesį atvykęs JAV energijos sekretorius Rickas Perry'is neparėmė Lietuvos pozicijos ir net siūlėsi Astravui tiekti branduolinį kurą. Ponui Pavilioniui derėtų pasistiebti. Nebent pasaulio pabaiga ateitų prieš paleidžiant reaktorių, mums teks srėbti košę, kurios mums privirė tokie Lietuvos užsienio politikos asai. Nuo ko pradėti?

 Prioritetas – sinchronizacija su Vakarais

Pamatinis valstybės tikslas privalo būti nacionalinis saugumas. Šokiruoja, kad per trisdešimt Nepriklausomybės metų mes nesugebėjome atsijungti nuo Rusijos elektros tinklų (BRELL žiedo). Esame NATO valstybė, kuriai Putinas gali išjungti šviesą. Klausimą, kokios nekompetencijos, korupcijos ar užsienio valstybės įtakos lizdas turi būti Lietuvos energetikos ministerija, kad per trisdešimt metų šis valstybės saugumui svarbus projektas nebuvo atliktas, paliksiu mieliems skaitytojams. Mus pasodinti ant pigios Astravo elektros adatos galbūt yra vienas iš Kremliaus tikslų, siekiant, kad ir toliau neatsijungtume nuo Rusijos tinklų. To negalime leisti: atsijungti privalome. Prieš metus pasirašyti sinchronizacijos susitarimai numato, kad po atsijungimo prekyba su trečiosiomis šalimis nebegalės būti vykdoma. Juos turime gerbti ir skandalingai vėluojančios sinchronizacijos su Vakarais neatidėlioti.

Ar pirksime Astravo elektrą?

Kol esame prijungti prie Rusijos tinklų, klausimas apie Astravo elektros pirkimą yra kvailas, bet dažnai užduodamas, nes skaldo visuomenę. Kvailas, nes, Lietuvai perkant elektrą iš BRELL žiedo, siekis nepirkti Astravo elektros yra tolygus siekiui, semiant vandenį iš Baltijos jūros, nesemti vandens, atitekėjusio Nemunu. Astravo elektrai nesvarbu, ar ji mus pasieks tiesiogiai, ar per Latviją, ar per kitur. Kol semiame iš BRELL žiedo, semiame viską, kas į jį suplaukia. Tiesiogiai ar netiesiogiai, neatsiskyrę nuo BRELL Astravo elektrą pirksime, nesvarbu, ar po rinkimų bus konservatorių, socialdemokratų ar valstiečių dauguma.

Po sinchronizacijos su Vakarais Astravo elektros importą draus egzistuojantys susitarimai. Reikės ne tik svarių ekonominių, bet ir nacionalinio saugumo argumentų bei mūsų sinchronizacijos partnerių sutikimo, jei šią tvarką norėsime keisti. Mažiausiai aptariamas yra geopolitinis šio sprendimo dėmuo.

Baltarusija ir geopolitika

 Jau minėtas JAV energijos sekretoriaus siūlymas tiekti branduolinį kurą Astravui yra platesnio mūsų pagrindinio saugumo garanto įsitraukimo Baltarusijoje dalis, kur JAV siekia užtikrinti energetinį saugumą ir padėti atsilaikyti prieš Rusijos spaudimą. JAV turbūt mato Astravą kaip Baltarusijos ekonominės nepriklausomybės nuo Rusijos dalį ir todėl atsisakė kištis į dvišales Lietuvos ir Baltarusijos derybas šiuo klausimu. Vasarį viešėdamas Minske JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo pareiškė, kad JAV nori padėti Baltarusijai susikurti suverenią valstybę ir pasiūlė tiekti nebrangią naftą; šį mėnesį amerikietiška nafta per Klaipėdą jau pasiekė Baltarusiją. Jungtinių Valstijų darbotvarkė Baltarusijoje gana aiški: suvereni Baltarusija praplėstų Suvalkų koridorių.

Jei Lietuvoje būtų užsienio politikos elitas, kuris mokėtų ne tik fotografuotis, galėtume be isterijos diskutuoti, ar mūsų siekis neleisti Astravui atsirasti nesikerta su mūsų pagrindinio saugumo garanto planais regione. Galėtume diskutuoti, kaip mes galime prisidėti prie JAV siekio išsaugoti Baltarusijos suverenitetą, kad ne Astravo bokštai, o Putino vakarinė siena neatsirastų Vilniaus pašonėje.

Ekonominė girnapusė ant Baltarusijos kaklo

Iškart po VAE referendumo paskelbimo laikraštis Financial Times publikavo interviu su „General Electric“ vadovu Jeffu Immeltu (iš šios įmonės padalinio „GE Hitachi“ norėjome pirkti VAE reaktorių), kur jis pripažino, jog branduolinė energija yra tokia brangi palyginus su kitomis energijos formomis, kad yra tapusi labai sunkiai pateisinama. Jau 2012 m. gamtinės dujos ir vėjas buvo pigesnės alternatyvos. „Tiesiog sunku pateisinti branduolinę energetiką, labai sunku,“ reziumavo GE vadovas. Nepaisydamas ekonominės logikos, pagal geriausias brežnevinės planinės ekonomikos tradicijas Lukašenka nusprendė leistis į Astravo avantiūrą. Problematiška jam bus ne tik atiduoti „Rosatom“ paskolą. Kai reaktorius bus paleistas ir taps radioaktyvus, jį uždaryti ir išmontuoti kainuos papildomus milijardus — galime remtis savo patirtimi su Ignalinos AE. Baltarusija tuos milijardus turės sukaupti, Astravą pelningai eksploatuodama. Būtent šis faktas daro atominę energetiką finansiškai neapsakomai rizikinga: statydamas atominę elektrinę lažiniesi, kad per keturis jos eksploatavimo dešimtmečius neatsiras pigesnių elektros energijos šaltinių ir sugebėsi sukaupti uždarymo fondą. Tačiau jau 2012 m. buvo pigesnių alternatyvų.

Užmaudamas Astravo girnapusę ant Baltarusijos kaklo, Lukašenka susilpnino savo šalies strateginę poziciją. Dirbkime su Jungtinėmis Valstijomis, kad šią situaciją išnaudotume Lietuvos valstybiniam interesui. Tačiau tam reikia strateginio mąstymo ir politinės valios — dalykų, kurie Lietuvos politiniam elitui yra svetimi. Bent jau kol kas matau tik nekompetenciją ir jai užglaistyti skirtą isteriją.

Close