27 metus Jungtinėse Valstijose gyvenęs Vaidas Navickas sako, kad į Lietuvos valstybingumo projektą jo šeima yra įdėjusi daug ir jis negali likti nuošalyje.
Vaidas į JAV išvyko 16 metų, tačiau ten būdamas, nepamiršo savo šaknų, tradicijų ir gimtosios lietuvių kalbos. Sugrįžęs į Lietuvą, Vaidas nori prisidėti prie problemų sprendimo ir tvirtai tiki, kad socialdemokratai yra ta politinė jėga, kuri modernizuos Lietuvos socialinį ekonominį modelį.
„Nenoriu leisti, kad taip sunkiai atkovota valstybė vėl išnyktų dėl nemąstančių, godumu ir panieka paprastam žmogui gyvenančių valdančiųjų vykdomos politikos“,-sako Vaidas Navickas.
Tokią jis mato savo, Lietuvos Respublikos piliečio, pareigą.
-Dirbote garsiose korporacijose, užėmėte aukštas finansų stratego ir analitiko pareigas. Įdomu sužinoti, kaip vystėsi Jūsų karjera, ar skiriasi organizacijų, kuriose dirbote kultūra, darbuotojų papročiai, bendravimas kolektyve, santykiai su darbdaviais?
-Nuo 2005 m., kai baigiau magistratūrą Jeilo universitete, dirbau verslo strategijos srityje – padėjau bendrovių ir jų padalinių vadovams vertinti ateinančių 3-5 metų iššūkius ir galimybes per strateginio planavimo procesą bei vadovavau verslo plėtros projektams (į kokias naujas rinkas eiti, kokius naujus produktus ar paslaugas kurti, kaip atsakyti į konkurentų veiksmus ir pan.). Dirbau analitinį darbą, vadovavau komandoms, derinau įvairių suinteresuotų šalių interesus.
Organizacijos kultūra, palyginus su tomis bendrovėmis, kurios dirba tik JAV rinkoje, skiriasi. Konsultavimo bendrovė Bain & Company, kurioje pradėjau verslo strategijos karjerą, turi filialus 37-iose šalyse; aš pats dalyvavau filialo Maskvoje atidaryme 2008 m. Vėliau perėjau į maisto produktų milžinę PepsiCo, kuri veikia kone visose pasaulio šalyse. Tuo tarpu paskutinės dvi bendrovės, kuriose dirbau JAV – Allstate (draudimas) ir Charles Schwab (3,7 trilijonų dolerių investicinio turto valdymas), – apsiriboja JAV rinka ir jų kultūra yra uždaresnė.
-Jūsų laisvalaikis, turbūt, buvo turiningas?
-Pastaruoju metu didžiąją dalį laisvalaikio skyriau domėjimuisi Lietuvos ekonomika ir politika, daug rašiau feisbuke šiomis temomis. Būtent taip susipažinau su Lietuvos politikais ir įsitraukiau į socialdemokratų veiklą. Dar buvau užsibrėžęs tikslą pagerinti prancūzų kalbos žinias, kurias buvau apleidęs nuo universiteto laikų. Taip pat nemažai laiko skyriau sportavimui ir buriavimui.
-Kodėl galiausiai ryžotės palikti vis tai, ką buvote susikūręs už Atlanto? Tėvynės ilgesys? Čia Jūsų šaknys?
-Sugrįžau, nes manau, kad mūsų šalies ekonominėje politikoje reikia postūmio į kairę ir aš noriu prie to postūmio prisidėti. Dėl Lietuvoje įsigalėjusios kraštutinės dešiniosios ideologijos – toli į dešinę palyginus net su Jungtinėmis Valstijomis – turime socialinį ekonominį modelį, kuris stabdo mūsų valstybės pažangą, pasmerkia daugelį Lietuvos žmonių skurdiems atlyginimams bei pensijoms ir išvaro tūkstančius Lietuvos vaikų laimės ieškoti svetur, bet yra rojus žemėje keliems procentams turtingiausiųjų. Tokia situacija ne tik neatitinka Lietuvos žmonių lūkesčių, bet ir ardo mūsų valstybės pamatus.
Mano šeima į Lietuvos valstybingumo projektą yra daug įdėjusi. Mano senelis iš tėvo pusės vadovavo partizanų rinktinei Suvalkijoje ir ten žuvo 35-erių. Mano senelis iš mamos pusės atsisakė tarnauti okupacinėje kariuomenėje ir už tai buvo ištremtas į Vorkutos lagerius. Aš nenoriu leisti, kad taip sunkiai atkovota valstybė vėl išnyktų dėl nemąstančių, godumu ir panieka paprastam žmogui gyvenančių valdančiųjų vykdomos politikos.
-Kas grįžus Vilniuje ar Lietuvoje labiausiai nustebino, sužavėjo ar papiktino?
-Per nepilnus tris Nepriklausomybės dešimtmečius esame pasiekę tikrai daug – Vilniaus pragyvenimo lygis jau net viršija ES vidurkį, miestas iš lėto atsigauna. Žinoma, regionuose padėtis sunki, o ir Vilniuje dėl didelės nelygybės tikrai ne visi gyvena kaip suomiai.
Turėjau galimybę gerus porą mėnesių padirbėti Žirmūnuose per Gintauto rinkiminę kampaniją, daug ėjau per butus, kalbėjausi su žmonėmis. Esu nusiteikęs optimistiškai. Taip, mačiau daug neatidėliotinai spręstinų problemų, ypač senyvo amžiaus žmonių skurdo. Tačiau sutikau nemažai neabejingų, pilietiškai nusiteikusių žmonių, kuriems rūpi mūsų šalies problemos, kurie nevengia diskusijų apie galimus sprendimus. Mobilizavę savo bendrapiliečius mes galime daug nuveikti.
-Ilgai gyvenantys užsienyje skundžiasi gimtosios kalbos bendravimo stoka. Jūsų graži ir sklandi lietuvių kalba. Kaip pavyko ją išsaugoti?
-Ačiū už komplimentą! Į JAV išvažiavau 16-os metų, baigęs tik 11-a klasių, tai savo lietuvių kalbos žodyną man tenka nuolat pildyti specializuotais terminais, ypač ekonomikos srityje, kur esu studijavęs tik angliškai. Po ketvirčio amžiaus sugrįžęs prie gimtosios kalbos prie kai kurių dalykų turėjau iš naujo priprasti. Pavyzdžiui, lietuviškas žodis „teisingas“ turi tiek loginę („be klaidų“, angl. correct), tiek etinę („nešališkas, pelnytas“, angl. just) prasmę. Iš pradžių man tai atrodė kaip dviejų skirtingų sąvokų suplakimas, bet pripratau. Iš dalies tai paaiškina, koks gilus lietuviams teisingumo poreikis.
Šiais laikais madinga lietuvių kalbą atmiežti nemažu žiupsniu angliškų žodžių, ko aš sąmoningai vengiu. Komiškiausia, kad taip kalbantys dažniausiai kas antroje angliškoje frazėje daro grubias klaidas.
-Domitės politika, nevengiate aštrių komentarų aukštas pareigas einantiems „liekniems, kostiumuotiems ir sušukuotiems“ politikams. Ypač daug kritikos sulaukia dabartinis finansų ministras. Kas negerai Lietuvos finansų politikoje?
-Per prezidento rinkimus iš tikrųjų kritikavau Nausėdą, nes jo retorikoje jautėsi priešprieša tarp gerovės valstybės pažado ir paramos mūsų dabartiniam socialiniam ekonominiam modeliui, pastatytam ant mažų mokesčių turtingiausiems ir skurdaus viešojo sektoriaus. Nausėda gyrė mažus pelno ir gyventojų pajamų mokesčius kaip Lietuvos konkurencingumo pagrindą bei žadėjo toliau mažinti Sodros įmokų lubas, kurios lengvina mokestinę naštą turtingiausiems. Tuo pačiu metu jis žadėjo didinti biudžeto pajamas nuo 30 iki 35 proc. BVP. Kaip jis tai pasieks? Pasigedau konkretumo; atrodė, kad Nausėda norėjo gražiai atrodyti ir visiems patikti, o ne rimtai spręsti susikaupusiais problemas.
Finansų ministro Šapokos ideologija dar akivaizdesnė: jis prisipažįsta, kad yra mažo viešojo sektoriaus fanas, nors yra valstiečių-žaliųjų, save pozicionuojančių kaip centro kairės politinę jėgą, atstovas. Trejus metus jis kalba apie būtinybę efektyvinti švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos sistemas. Jei tai jam išties taip svarbu, kodėl per tuos trejus metus jis nieko nepadarė? Šapoka nori viešąjį sektorių marinti badu, tikėdamasis, kad tai jį privers efektyvintis. Todėl turime „milijardas milijonui“ mokesčių reformą – tai milijardas, kurio neteko viešasis sektorius. Jei ateis ekonominė recesija ir biudžeto įplaukos mažės, Šapoka tai vėl naudos kaip pasiteisinimą viešojo sektoriaus finansavimą toliau mažinti, nors toks elgesys ekonominį nuosmukį tik dar labiau gilintų. Trumpai tariant, Lietuvos finansų politikoje negerai yra tai, kad ji tarnauja dešiniajai ideologijai, o ne valstybei.
-O ką daryti eiliniam piliečiui, rinkėjui? Kaip iš gausios politikų armijos atsirinkti tą kareivį, kuris negailėdamas jėgų, stos į kovą už eilinio darbo žmogaus gerovę?
-Pastebėčiau, kad tai nėra vien Lietuvos rinkėjų dilema – paskutinius keturis dešimtmečius daugumoje Vakarų valstybių vyrauja politikai, atstovaujantys turtingiausiųjų ir stambaus verslo, o ne paprastų žmonių interesams. Lietuvoje įsišaknijusi dešinioji ideologija yra originali ne savo turiniu, o savo radikalumu: „plokščias“ (o ne progresyvus) gyventojų pajamų mokestis ir subsidijos privačioms mokykloms iš valstybės biudžeto („mokinio krepšelis“) yra Amerikos dešiniųjų svajonės, kurių jiems ten nepavyko įgyvendinti. O Lietuvoje mes visa tai uoliai įgyvendinome.
Rinkdamiesi už ką balsuoti žmonės turi vertinti pasaulėžiūras: ar politikė/-as supranta, kad kokybiškas švietimas bei sveika ir socialiai saugi visuomenė yra mūsų valstybės ir jos žmonių tolesnio turtėjimo pagrindas, ar tik tauškia niekus apie konkurencingumą, inovacijas ir investicijas, grįstas mažais mokesčiais ir pigia darbo jėga? Kol balsuosime už nausėdas – gražius, sušukuotus, su mielais šuniukais, – o ne už pasaulėžiūras, tol niekas nesikeis.
-Sakote, kad grįžote padėti bendražygiams padėti spręsti laikmečio problemas. Kodėl bendražygiais pasirinkote Lietuvos socialdemokratų (LSDP) partiją?
-Dirbti su socialdemokratais nusprendžiau pernai, kai buvau pakviestas prisidėti prie 2024 m. vizijos rengimo – rašiau dokumento ekonominę dalį. Mane pritraukė socialdemokratų atsinaujinimas, noras iš tikrųjų tapti kairiąja partija.
Manau, kad socialdemokratai yra ta politinė jėga, kuri modernizuos Lietuvos socialinį ekonominį modelį ir sudarys palankias sąlygas mūsų šaliai išeiti iš mažų atlyginimų ir skurdaus viešojo sektoriaus užburto rato. Tai padarysime, jei visi aktyviai įsitrauksime į politinę veiklą. Lengva stebėti iš nuošalio ir kritikuoti, bet pokyčiai patys nepasidarys. Reikia veikti.
-2020 m. vyks rinkimai Į LR Seimą. Kokius juos prognozuojate? Kuriose barikadose būsite tuo atsakingu momentu?
-Manau visiems Lietuvos žmonėms akivaizdu, kad dabartinė šalies socialinė ekonominė politika neduoda žadėtų vaisių. Vietoj socialdemokratinės valstybės, įrašytos į mūsų Konstituciją, atsidūrėme nelygybės, atskirties ir emigracijos akligatvyje. Kitais metais rinkėjai vėl ieškos politinės jėgos, gebančios susidariusią situaciją taisyti – ieškos būtent kairiosios politinės jėgos. Be abejo būsiu kairėje barikadų pusėje ir manau, kad socialdemokratai turi realų šansą rinkimus laimėti.
Tai įvyks, jei tęsis partijos atsinaujinimas ir apsivalymas, jei apibrėšime ir efektyviai komunikuosime savo pasiūlymus Lietuvai, jei įsitrauksime į aktyvią veiklą ir stiprinsime vietines grupes ir poskyrius. Darbo bus daug, bet tikiu pergale.
-Ačiū Jums už pokalbį.
Vaido Navicko gyvenimu ir įsitikinimais domėjosi Aldona Jeleniauskienė