Vasario 16-osios aktas – kairiųjų autorystė

Vasario 16-osios aktas – kairiųjų autorystė

Vilniaus konferencijai išrinkus 20-ies narių Lietuvos Tarybą, aiškiai išsiskyrė keturių kairiųjų – socialdemokratų M. Biržiškos ir S. Kairio, nepartinio, bet socialdemokratams artimo S. Narutavičiaus ir socialisto liaudininko demokrato J. Vileišio – blokas. Atkreiptinas dėmesys, kad politinei kairei save taip pat ideologiškai buvo priskyrę Petras Klimas ir Jurgis Šaulys. Visgi Tarybai svarstant tam tikrus principinius klausimus, jų užimamos pozicijos nuo pagrindinės kairiųjų ketveriukės neretai išsiskirdavo.

Būdami mažuma, aukščiau minėtieji Lietuvos kairiųjų jėgų atstovai laikėsi bekompromisės pozicijos dėl visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Šiuo požiūriu jų laikysena aiškiai kontrastavo su A. Smetonos ir kitų konservatyvių veikėjų nusistatymu derinti nepriklausomybės siekį su kraštą okupavusių vokiečių reikalavimais. Didžiausių nesutarimų šaltiniu tarp Tarybos narių tapo daugumos Tarybos narių balsais priimta 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracija, pagal kurią Lietuva paskelbiama nepriklausoma valstybe, bet kartu susiejama tvirta sąjunga su Vokietijos imperija.

1918 m. sausio 26 d. Tarybą ištinka krizė, kai iš jos pasitraukia kairiųjų ketvertas, protestuodami prieš daugumos Tarybos narių valią ir toliau laikytis gruodžio 11 d. deklaracijos. Viešojoje erdvėje Tarybai patiriant kritiką dėl pernelyg didelio palankumo vokiečiams, iš Tarybos pasitraukti taip pat svarsto Aleksandras Stulginskis ir keletas kitų narių. Galiausiai vasario 15 d. pasiekiamas sutarimas su kairiaisiais „maištininkais“. Jie vėl sugrįžta, A. Smetona atsistatydina iš Tarybos pirmininko pareigų, o visa Taryba kitą dieną vienbalsiai priima Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją pagal kairiųjų pasiūlytą tekstą.

Kaip vėliau yra pažymėjęs prof. Mykolas Römeris, ši „kairiųjų secesija“ buvo „labai sveika tiek pačiai Tarybai, tiek Lietuvos Nepriklausomybės reikalui, nes kaip tik iš šios padėties turėjo gimti ir gimė svarbus ir švarus, neapsunkintas ir nesuterštas jokiais vokiečiams politiniais servitutais ir jokiais jiems ypatingais pasižadėjimais grynos ir aiškios Nepriklausomos Lietuvos Valstybės įkūrimo aktas“[9].

Kairiųjų blokas ir toliau laikėsi nuoseklios pozicijos – nepaklusti vokiečių spaudimui atšaukti vasario 16 d. aktą ir vėl Lietuvos nepriklausomybę susieti su tam tikrais ryšiais su Vokietija. Be to, kairieji Tarybos nariai primygtinai reikalavo kuo greičiau šaukti Steigiamąjį Seimą kaip vienintelę instituciją galinčią teisėtai įtvirtinti tautos valią dėl nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės.

Todėl, kai Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. priima kontroversišką sprendimą skelbti Lietuvą konstitucine monarchija, o jos valdovu Mindaugu II tituluoti Uracho hercogą Vilhelmą II-ąjį, kairiųjų Lietuvos Tarybos narių ketveriukė padarė pareiškimą, kad tuos 13 Tarybos narių, kurie balsavo už karaliaus pakvietimą, laiko nustojusiais 1917 m. Vilniaus konferencijos duotų įgaliojimų.

Be kairiųjų bloko šiam sprendimui nepritarė P. Klimas (balsavo „prieš“), susilaikė – A. Stulginskis ir Jonas Vailokaitis. Vėliau „kairiųjų ketveriukės“ santykis su kitais Tarybos nariais išsiskyrė. J. Vileišis netrukus grįžo dirbti į Tarybą, kai tuo tarpu M. Biržiška atnaujino darbą Taryboje tik 1918 m. pabaigoje, kai buvo atšauktas sprendimas dėl Vilhelmo II skelbimo Lietuvos karaliumi. S. Kairys ir S. Narutavičius toliau Tarybos veikloje nebedalyvavo.

Liutauras Gudžinskas. Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

Close