Kaip pasakoja senovės graikų legenda, aprašyta Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, karžygys Odisėjas, 10 metų negalėdamas su savo kariauna paimti gerai įtvirtintos Trojos tvirtovės, sumanė ją nugalėti apgaulės būdu.
Odisėjo paliepimu buvo pagamintas milžiniškas medinis arklys ir paliktas prie trojėnų tvirtovės vartų. Jame pasislėpė patys geriausi graikų kariai. Graikai su laivais išplaukė į jūrą, o jų pasiųstas šnipas (tarsi dabartinis dvigubas rusų-britų agentas S. Skripalis) įtikino trojėnus pasiimti medinį arklį kaip dovaną deivei siekiant taikos. Trojos gynėjai susigundė tariama „dovana“ ir įstūmė medžio arklį į tvirtovės vidų.
Odisėjo laivai naktį grįžo prie Trojos tvirtovės sienų ir kartu su savo kariais mediniame arklyje įveikė Troją. VIII a. pr. Kristų sukurtoje poemoje paminėta legenda apie Trojos arklį nuolat prisimenama, kai apgaulės keliu siekiama savanaudiškų savo tikslų. Europos Sąjunga, sukurta kaip demokratinių valstybių ekonominė ir politinė bendrija, siekianti užtikrinti savo šalims ekonominę gerovę ir taikų vystymąsi, jungia 28 valstybes ir 508 milijonus gyventojų.
Ji tarsi turtinga Troja, stūkso itin geroje pasaulio strateginėje vietoje, sugebėjusi septynis dešimtmečius išvengti tarpusavio karų, kurių anksčiau jai išvengti nepavykdavo. Europos Sąjunga tapo tokia stipri ir patraukli, kad jos neprieteliai dėl savanaudiškų tikslų, stambių korporacijų, verslo interesų siekia ES jei ne sugriauti, tai bent gerokai susilpninti, rasdami tam įvairių pretekstų. Europos Sąjungos konkurencinė ekonominė galia kliūva ir autokratinei Rusijai ir komunistinei Kinijai, o pastaruoju metu, valdant JAV Donaldui Trumpui, ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Visos jos ieško Trojos arklio Europos Sąjungoje ir neretai jį suranda.
Komunistinė Kinija, papirkinėja silpnesnes ES šalis savo investicijomis ir siekia kuo didesnės Europos Sąjungos šalių jūrų uostų kontrolės. Ją domina ir mūsų Klaipėda ir Pirėjaus uostas Graikijoje, laikomas ES pietų vartais į Viduržemio jūrą, ir kiti strategiškai svarbūs susisiekimo centrai vietos Europoje. Graikijos Pirėjus per dvejus metus beveik perėjo kinų kompanijos Cosko, išnuomojusiai 35 metams dalį krovinių uosto, žinion. Graikų darbininkus ten pamažu keičia kinai.
Lietuvos politikai, susigundę investicijomis, menkai suvokia Kinijos geopolitinius žaidimus ir plačiai atveria jiems duris užmerktomis akimis. Kinijos ekonominė galia tampa rimta problema Europos Sąjungai. Pamirštama, kad Kinija nėra nei demokratinė, nei žmogaus teises gerbianti, ar mūsų vertybes išpažįstanti valstybė. Jos ekspansija yra ne karinė, o ekonominė, galinti greit virsti politine. Autoritarinė Rusija, neišvengusi ES sankcijų dėl Krymo užėmimo ir karo rytų Ukrainoje, vis dėlto turi savo gerbėjų ir simpatikų tarp Europos Sąjungos šalių. Neseniai su ES pagalba išbridusi iš gilios ekonominės zonos Graikija, yra greičiau draugiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusi valstybė. Jau nekalbant apie Kiprą, tapusį rusų oligarchų išplauto kapitalo prieglobsčiu. Didžiausia ES pietų valstybė Italija, išrinkusi populistinę vyriausybę, ima ne tik dažniau kritikuoti ES centrinę valdžią, bet ir siekia ekonominių sankcijų Rusijai panaikinimo. Rusijai palanki yra neutrali kariniu požiūriu Austrija, suinteresuota, kaip ir Vokietija bei dar kelios vakarų šalys, Nord Stream 2 projekto įgyvendinimu. Nesu tikras, bet, atrodo, jog daugiau ES šalių remia šį projektą, nei jam priešinasi.
Tačiau didžiausias Trojos arklys dabartiniu laikotarpiu Europos Sąjungoje yra autokratine kryptimi žengianti V.Orbano vadovaujama Vengrija, uždarinėjanti opozicinius laikraščius, radijo stotis ir TV kanalus, kritikuojančius buvusio liberalo, o dabar aršaus nacionalisto valdžią. Viktoro Orbano valdoma Vengrija seniai vadinama Trojos arkliu Europos Sąjungoje, siekianti susilpninti šią bendriją ir išplauti jos vertybinį pamatą. Vengrijos antieuropietišką politiką aktyviai palaiko Varšuva, kuriai ES taip pat turi daug pretenzijų dėl nedemokratinės teismų reformos.
Kita vertus, Lenkija yra labiausiai proamerikietiška bent jau Rytų Europos valstybė. Tokia ji pati save laiko ir visomis išgalėmis stengiasi parodyti savo svarbą rytiniame NATO flange. Tiek skirdama du procentus savo BVP gynybai, tiek savo pastangomis pritraukti nuolatinę JAV karių dislokaciją Lenkijos teritorijoje, tiek pirkdama ginklus iš JAV, o ne iš kitų NATO ir ES šalių. Lenkija didelį dėmesį skiria trijų jūrų šalių – Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų konferencijos svarbai palaikyti ir bando vaidinti Vidurio ir Rytų Europos lyderės vaidmenį. Dvylika ES valstybių ji bando priešpastatyti Vokietijos ir Prancūzijos vadovavimui Europos Sąjungoje. Į savo pusę Lenkija siekia patraukti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Kaip rašo įtakingas lenkų dienraštis „Rzeczpospolita“ straipsnyje „Tik Pilsudskis mus dar skiria“, Lietuvos premjerui S.Skverneliui ne be Lenkijos premjero M.Morawieckio pastangų, buvo suteiktas Metų žmogaus titulas ekonominiame Krynicos forume. Anot leidinio, tarp Lietuvos ir Lenkijos jau nėra likę didesnių neišspręstų problemų. „Orlen“ naftos perdirbimo gamykla, Mažeikiuose lietuviams atstačius jų išardytus bėgius į Latviją, vėl gauna galimybę naudotis Latvijos rinka.
Tiesa, Lenkijos užsienio reikalų ministras J.Czaputowiczius lengvai papriekaištavo Lietuvai dėl lenkų mokyklų, rašybos gimtąja kalba ir dvikalbių lentelių, bet savo vizitu Vilniuje buvo patenkintas, nors prie Pilsudskio širdies ir jo motinos kapo jam teko gėles padėti vienam. Lietuvos atstovams, matyt, laikas dar nepribrendo pagerbti savo tautietį ir Lenkijos maršalą, sustabdžiusį rusų bolševikus besiveržiančius į Vakarus, bet jėga prijungusiam Vilnių prie Lenkijos. Santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos pagerėjo, pasak laikraščio, todėl, kad Lietuvai vadovauja „dešiniojo centro Vyriausybė“, kuri laikosi panašios politikos kaip ir dabartinė Lenkijos valdžia su J.Kaczynskiu ir M.Morawieckiu priešakyje. Pasak „Rzeczpospolitos“ santykiai dar labiau pagerės po prezidento rinkimų, kai pasitrauks dabartinė Lietuvos prezidentė, kuri esą buvo kliūtis formuojant gerus lenkų ir lietuvių santykius.