Jau keturiasdešimt dienų, kai kovoje su galingu agresoriumi Ukraina įnirtingai gina savo ir mūsų laisvę. Ji ne tik atsilaikė prieš staigų Rusijos puolimą, bet sugebėjo pereiti ir į kontrpuolimą. Ukraina pasiekė įspūdingas pergales ir diplomatiniame fronte, iš esmės įstumdama Rusiją į visišką tarptautinę izoliaciją. Ukraina pasiekė ir ryškią dvasinę pergalę. Tokio solidarumo su Ukraina, kokį jai išreiškė daug pasaulio valstybių, Rusija tikrai nesitikėjo. Tai privertė Rusiją sėsti prie derybų stalo.
Taip, derybų rezultatų dar nematyti. Tikėtina, kad Rusija, prisidengusi derybomis, gali perdislokuoti savo karines pajėgas ir tęsti agresiją. Tačiau ji pareiškė atitraukianti savo pajėgas nuo Kyjivo, tuo lyg bandydama parodyti, kad yra pasiruošusi tolimesnėms nuolaidoms.
Rusijos pajėgų atsitraukimas iš Kyjivo srities netikėtai sudavė jai dar vieną skaudų smūgį. Pasaulį apskriejo vaizdai iš Bučos, Irpenio ir Gastomelio miestų, kuriuos Rusijos kariuomenė buvo užgrobusi. Vaizdai, savo žiaurumu prilygstantys tragedijoms Srebrenicoje, Ruandoje ar kitose vietose, kur buvo vykdomi sunkiausi karo nusikaltimai ir genocidas.
Jeigu iki balandžio 4 dienos pasaulis žinojo tik apie ligoninių, mokyklų, gyvenamųjų namų ir kitų civilių pastatų Ukrainoje bombardavimus, pasaulis galėjo tik numanyti, kokie galėtų būti okupanto nusikaltimai, tai dabar atsiskleidė kraupūs Rusijos karinių pajėgų įvykdyti žiaurumai prieš civilius asmenis. Bučos gatvėse ir pastatų rūsiuose pamatėme nužudytus civilius gyventojus. Dalis jų surištomis už nugaros rankomis, su kulkų kiaurymėmis jų pakaušiuose. Ant aukų kūnų - kankinimų žymės. Panašūs vaizdai ir Irpenio bei Gastomelio gatvėse. Per pasaulį nuvilnijo milžiniška pasibaisėjimo Rusijos armijos įvykdytais nusikaltimais banga. Daugelio pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovai tai įvardijo kaip karo nusikaltimą ar genocidą. Ukrainos prezidentas V. Zelenskis pakvietė tarptautinę bendriją kartu ištirti šiuos atskleistus faktus ir medžiagą pateikti Jungtinių Tautų baudžiamajam tribunolui. Europos Sąjunga tiek ir atskiros valstybės išreiškė sutikimą dalyvauti šiame tyrime.
Tik Maskvos reakcija šį kartą buvo visiškai nuvalkiota. Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas tegalėjo tik išlementi, kad tai eilinė melagiena, „feikas”. V. Putino Rusija konflikte su civilizuotu pasauliu parodė savo niekšišką veidą. Ir kaip neprisiminti Bloodymir’o Putino kalbos Lužnikų stadione kovo 18 dieną. Tada jis atlikinėjo Šėtono Volando vaidmenį, cituodamas Šventąjį Raštą apie tai, kad nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Balandžio 4 dienos vaizdai Bučos gatvėse visiškai apnuogina šio autokrato veidmainystę ir niekšybę. Jo siųsti žmogžudžiai, pasitelkę seną rusišką žodį, pasirodė tikri „galvarezai”, t. y. galvų kapotojai.
Tačiau balandžio 4-oji patvirtina Šventojo Rašto minties jėgą kitu tauriu pavyzdžiu. Lietuvis kino režisierius Mantas Kvedaravičius su filmavimo kamera rankose atidavė gyvybę Mariupolyje. Dar 2016 metais jis sukūrė dokumentinį filmą apie Mariupolį, fiksuodamas karo nuotaikomis tada gyvenusį miestą ir mėgindamas jame įžvelgti paraleles su graikų dramomis. Greičiausia ir dabar Mantas Kvedaravičius stengėsi užfiksuoti Mariupolio herojų žygdarbio graikiškąją prasmę. Gerai atsimenu legendinį filmą apie 300 spartiečių, kurie pastojo kelią milijoninei persų armijai. Šiandien Mariupolio gynėjai demonstruoja tą pačią spartietišką dvasią, išreikštą Spartos karių šūkyje: „Su skydu arba ant skydo”. Spartos kariai iš mūšio lauko pergalės atveju sugrįždavo su skydu rankose. Jeigu priešas būdavo galingesnis, žuvusius spartiečius parnešdavo ant skydų. Bet niekada be skydo, be kovos, nepasitraukus iš mūšio, neišdavus ir nepabėgus. Tai pademonstravo ir mūsų Mantas Kvedaravičius. „Okupantai nužudė lietuvių režisierių Mantą Kvedaravičių su filmavimo kamera rankose”, - tokia atskriejo žinia iš Ukrainoje esančių jo draugų. Jo kūryba ir jo gyvybės auka yra indėlis už Ukrainos laisvę. Jis vertas šūkio „Herojim slava!” ir „Slava Ukraïni!”