Vytenis Andriukaitis. Šeimos gynimo maršo dulkėms nusėdus

Vytenis Andriukaitis. Šeimos gynimo maršo dulkėms nusėdus

„Didysis šeimos gynimo maršas baigėsi...“ 2021 m. gegužės 15 d. tokiu pavadinimu prasidedantis straipsnis vienoje iš žiniasklaidos priemonių mane kiek nuvylė. Tiesa, pavadinimą sutrumpinu, nes jame atsispindi tai, dėl ko norisi kalbėti plačiau.

Mat antraštė iš karto ima jautį už ragų – nebereikia viso straipsnio skaityti. Žinia aiški: viskas nuspręsta: Vingio parke nesurengus balsavimo, priimti ir paskelbti maršo dalyvių reikalavimai, o juos vykdant pirmosios valdininkų galvos lėkti turi jau birželio mėnesį...

Gyvenu Vilniuje, Subačiaus gatvėje, kur viduramžiais gyveno budelis, to meto valdininkų galveles kapodavęs turbūt ir Rotušės aikštėje. Tad gal ši tradicija bus atgaivinta dabar, mat maršas – už tradicijas.

Tik gaila, kad maršas baigėsi, tai nuvilianti žinia. Smagu būtų, jei iki birželio mėnesio dalyviai galėtų pasikeisdami marširuoti Vilniuje, bauginti ir valdininkus, ir visus kitaip mąstančius Lietuvos piliečius drąsiais plakatais, pavyzdžiui: „Lietuvi, prikąsk liežuvį, nes gėjai valdo mus“, ar dar kitokiais, taip pat pagrūmoti naujais priešlaikiniais visų valdžių rinkimais.

O jei dar pridėtų šūkius „Lietuva – lietuviams“ arba „ Sėk, sesute, ir radastą, kad neliktų...“, sugrįžtume į smetonmečio vienybę, kur „Tautinė mintis – kelias ateitin“ Tautos vadui leido „budriai budėti“ tautos sargyboje iki pat jo gėdingo pabėgimo į užsienį.

Nekomentuosiu ir šeimos gynimo maršo reikalavimų. Jie priimti Vingio parke „vienbalsiai“, be dvejonių, redagavimo, viskas suderinta kelyje Kaunas-Vilnius mobiliaisiais telefonais automobiliuose. Reikalavimai labai įsakmūs – „nedelsiant ...atšaukti, nedelsiant ...nutraukti“. Jokių dviprasmybių.

Labai įspūdingas ir maršo dalyvių siūlomas Lietuvos Konstitucijos vieno straipsnio papildymas: „Vaikų motina yra moteris, tėvas yra vyras“. Vėl – jokių dviprasmybių, jokių konstitucinių abejonių. O juk gali kilti įvairių klausimų dėl tėvystės, pavyzdžiui, tėvas tas ar anas...

Net terminas Konstitucijos pakeitimams ir papildymams nustatytas – iki Seimo rudens sesijos pabaigos. Štai kaip reikia efektyviai pataisas priimti, jokių ten pateikimų, pertraukų, svarstymų, balsavimui būtinos Seimo narių balsų kvalifikuotos daugumos! Pasakyta, ir šventa!

Jei kokiai moteriai būtų neaišku, tai juk tradiciškai galima būtų atsakyti, cituojant mūsų literatūros klasikę: „Mauči, boba, tuoj gauni į dantis“. Vyrams taip pat viskas aišku: „Vyrai renkas, karas bus.“ Čia ne Rimvydo Valatkos primintas mums filmas „Marš, marš, tra-ta-ta“, čia bus imamasi „visų įmanomų taikių (nors galvos lėks), konstitucinių ir įstatyminių, ilgalaikių priemonių Tautos valiai įgyvendinti.“

Neatsitiktinai juk ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda sveikinimą paskelbė dieną, kai vyko Tautos valią atspindintis mitingas. Taigi, Tautos valia pastebėta ir pasveikinta.

Mitinge skambėjo: Stambulo konvencijai – ne, Partnerystės įstatymui – ne, Tautinių mažumų įstatymui – ne. Marše dalyvavę ir interneto platybėse jį komentuojantys Vitas Tomkus, Audrius Butkevičius, Rolandas Paulauskas pasilieka sau išskirtinę teisę kalbėti Visos Tautos vardu ir imtis visų įmanomų priemonių. Tikri prigimtinės šeimos idealo garantai.

Vieną trūkumą tuose reikalavimuose įžvelgiu. Autoriai apsiribojo valdžioje esančiais pareigūnais. Šie dabar turi viską atšaukti, nedelsiant keisti, skubėti taisyti, mat birželis ne už kalnų.

Bet juk ankstesnės valdžios taip pat kai ką jau padarė. 2013 m. Lietuva, kaip ir kitos šalys, pasirašė Stambulo konvenciją. Sutarties ratifikavimo procese 21 ES šalis narė ją patvirtino, o 2017 m. ir pati Europos Sąjunga ratifikavo. Priminsiu, ratifikuojama tik tuo atveju, jeigu visų šalių narių valstybių ir vyriausybių vadovai Europos Vadovų Taryboje už tai balsuoja. Europos Parlamentas taip pat. Tad kaip dabar bus su tais Lietuvos atstovais, kurie tada tose institucijose balsavo? Ar jų galvos iki birželio mėnesio pradžios irgi bus nukapotos?

Prisipažinsiu – ir aš 2017 m. Europos Komisijoje balsavau už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Tada ir aš nežinojau, kad jūs, Vitai Tomkau, Audriau Butkevičiau ir Rolandai Paulauskai, saugote Tautos mandatą ir įgaliojate visus balsuoti „prieš“. Kodėl manęs neįspėjote?

Vykdant maršo dalyvių reikalavimus dabar ir mano galva lėks. Turiu šešis anūkus, bus gaila su jais skirtis. Gal tai gali būti lengvinanti aplinkybė? Nekaltinu jūsų, kad patingėjote šį maršą anksčiau surengti, bet suprantu, nes jūs gi Tautos valią saugote, ir tai – labai sunkus darbas.

Spėju, pasigailėjimo nebus. Gal į kunigą Robertą Grigą reiks kreiptis paskutinio patepimo? Jo kalba Vingio parke buvo kupina „artimo meilės“, kad man, nusidėjėliui, net graudu pasidarė.

Greta dvasininko didysis F. Dostojevskio inkvizitorius nublanko. O kur dar kunigo Roberto istorinės žinios! Tik su Antika kunigui gal reikėjo kiek atsargiau, mat ten lytinių santykių tradicija buvo kiek kitokia. Krikščionių bendruomenėms kuriantis, net apaštalui Pauliui reikėjo savo mokinį Titą įspėti, kad Kretoje bažnyčios vyresniuosius skirtų, tik jei kas yra be priekaištų, vieną kartą vedęs. Mat tada tarp tikinčiųjų buvo ir ne vieną kartą vedusių. Atrodo, kad ir Vingio parke gal vienas kitas toks galėjo būti. Gal tradicinei ar prigimtinei šeimai tai šiuo metu ne kliūtis? Kunigas Robertas turbūt žino geriau.

Norėčiau tik priminti, kad Europos Sąjunga įkvėpimo semiasi ne iš Antikos ar krikščionybės, bet iš viso Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, iš kurio susiformavo visuotinės, o ne vadinamosios „vakarietiškos“, vertybės: pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Iš jų išauga pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.

Turbūt visi maršo Vingio parke dalyviai už tai pasisakytų irgi vienbalsiai, tačiau man taip nepasirodė. Per daug būta akmenų svaidymo. Teisingai kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo pasakęs, kad akmenys reikalingi statybai, o ne svaidymui vienam į kitą.

Deja, tolerancija kitokiai nuomonei nebuvo persmelkti nei mitingo dalyvių jausmai, nei kalbos. Gal aš nesugebėjau to deramai įžvelgti, tad iš anksto atsiprašau. Esu kaltas!

Smurto prieš moteris problema labai skaudi Lietuvoje. Visai neseniai vėl buvome sukrėsti jaunos gydytojos savižudybės. Statistika negailestinga – 55 800 smurto atvejų užregistruota per metus, 7 132 ikiteisminiai tyrimai, 8 iš 10 smurto aukų moterys. Ir smurtas daugiausia kyla nuo intymaus partnerio.

Greičiausiai maršo dalyviams tai ne tokia didelė problema, kaip pavojai, kylantys iš Konvencijos, nukreiptos prieš smurtą. Juk mūsų tautos tradicijoje galima rasti ir tokių minčių: „Mylėk bobą kaip dūšią, bet krėsk ją kaip grūšią“, „nemuša, vadinasi, nemyli“, „boba iš ratų, ratams lengviau...“

Stambulo konvencija nustato, kad tokie socialiniai stereotipai turi būti keičiami. Imsime prarasti tapatybę? Čia jau atsiveria pikti „globalistų“ ir „genderistų“ kėslai. Gal Ovidijus Vyšniauskas neišsigąs – kaip parašyta Gyčio Paškevičiaus dainoje, „tam pasauly visko būna, tam pasauly bus dar visko.“ Tik vargu, ar Ovidijus galėtų su Eltonu Džonu dabar kartu koncertuoti, mat tas iš neprigimtinės šeimos flango. Vilhelmui Čepinskiui, ko gero, irgi užklius Piotras Čaikovskis ar dar kas nors, kai jų kūrinius teks perteikti klausytojams.

Na, bet tai – tik lyriniai nukrypimai „sex“ ir „gender“ temomis, kurios Lietuvoje suplakamos į vieną žodį „lytis“, sukeliant begales nesusikalbėjimų ir nusikalbėjimų. Gerai, kad aplink Baltijos jūrą tik Lietuva iš Europos Sąjungos valstybių vis maršais žmogaus teisių problemas gina.

Latvija irgi neskuba ratifikuoti, bet dar maršų nesuorganizavo. Visos kitos, įskaitant Lenkiją, ėmė ir ratifikavo, nepasitarusios su Lietuvos Tautos valios sergėtojais. Aš irgi nepasitariau nei su kunigu Robertu, nei su tais, kurie jau birželio mėnesio pradžioje lauks lekiančių valdžios galvų. Taigi ir manoji lėks.

Pabaigai turiu vieną prašymą – noriu mirti pakelta galva. Minių maršai manęs nebaugina. Mat žmogaus teisių ir laisvių apsauga tuo ir įspūdinga, kad ji reikalauja ištvermės ir išmintingų įžvalgų.

Tad priminsiu Sąjūdžio laikų šūkį: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“.

Close