Vytis Ledas. Eis ginti brangiosios Tėvynės?

Vytis Ledas. Eis ginti brangiosios Tėvynės?

„Oi, neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eiks ginti brangiosios Tėvynės, kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus, lauks teismo dienos paskutinės“ – Blezdingos ansambliui pritariant dailią Naujalio dainą traukia Gytis ir Povilionienė. Imkim ir dirstelkim į netolimą praeitį: kaip Lietuvos sūnūs gynė Tėvynę, ir pamąstykime, ar gintų ją dabar? Į amžių glūdumą nebrisim: tuomet gynė  ir dar kaip gynė! Gynė karžygių būriai. Valstybė augo bei plėtėsi ir sumanių bei strategiškai mąstančių vadovų pastangomis. O kaip sekėsi mūsų kariams gintis praėjusiame amžiuje?

Prastai ginkluoti Lietuvos savanoriai (bežemiai, kuriems už pergales kovose su bermontininkais, bolševikais ir želigovskininkais buvo pažadėta atriekti menką lopinėlį žemės), nebodami grūmėsi už savo šalį ir kurių pasiaukojimo bei drąsos dėka, vien Vasario 16-osios akto vargu ar būtų pakakę,  gimė tarpukario Lietuvos valstybė.

Šioji ėmėsi kurti savąją kariuomenę, kuri, nežiūrint net šalį smarkiai paveikusios pasaulinės ekonomikos krizės, buvo puikiai aprengta ir pamaitinta, pagal galimybes apginkluota, o karininko profesija buvo tapusi prestižine ir gerai apmokama.

Deja, bet nepakako drąsos ir valios (mekenant „įsakymo juk nebuvo...“) pasipriešinti sovietinei aneksijai, o šio baikštumo pasekmės buvo tragiškos ir ilgalaikės - bailiai šalies ir kariuomenės vadovybei, naiviai besitikėjusiai išsaugoti savąsias privilegijas, likimas atsilygino su kaupu: tremtinis, kalėjimais, o dažnam – ir anapiliu. Milžiniškomis pastangomis kariuomenę maitinusiai, neretai pusbadžiu gyvenančiai tautai, kariuomenės vadų ir vadukų dvasinis kinkadrebis bei prisigerinimo sovietams iliuzija kainavo masinius trėmimus, inteligentijos naikinimą, pusšimčio metų dvasinę priespaudą, lietuviškumo ardymą, iliuzorinės ideologijos piršimą ir kitas negandas, o pačiai šaliai – išnykimą iš pasaulio politinio žemėlapio, tegul ir kai kurių valstybių niekomet nepripažintą.

Turime prisiminti ir Atgimimo laikų gynėjus-savanorius, kurie laukė priešo tuometėje Aukščiausioje Taryboje, apsiginklavę ne ką geriau, nei Tado Blindos bendražygiai, tačiau nei vienas nepalūžo ir savojo posto nepaliko – ryžosi kovoti.

Mūsų dienų Lietuva skiria krašto apsaugai didžiules lėšas, įsipareigojome siekti dviejų (kai kurių politikų planuose – pustrečio) nuošimčių/procentų nuo bendrojo šalies produkto (BVP) skyrimą šalies gynybai. Daug tai ar mažai?

Pirmiausia turėtume įvertinti, kokia dalis BVP Lietuvoje yra perskirstoma, t.y. kokią dalį sukuriamo valstybėje gėrio valdžia perskirsto - skiria visuomenės reikmėms: socialinėms, sveikatingumo, sveikatinimosi, švietimo, mokslo, kultūros ir - tame tarpe - tai pačiai gynybai.

Lietuvoje perskirstoma BVP dalis yra niekingai menka – šiek tiek daugiau nei trečdalis BVP – lyginant su socialinės gerovės valstybėmis (pvz. Skandinavijos šalimis), kuriose perskirstoma beveik pusė BVP. Antra, turėtume faktines gynybai skiriamas lėšas, berods, tai daugiau nei aštuoni šimtai milijonų lyginti su šalies biudžetu, tuomet nesunkiai paskaičiuosime, kad šiemet krašto apsaugai skirsime daugiau nei dešimtadalį - apie 11 nuošimčių/procentų biudžeto.

Pirksime už šimtus milijonų sunkiąją ginkluotę, ignoruodami daugelio mažų šalių vertinamus kompaktiškus ir lengvai pervežamus galingus ginklus, galinčius būti sunkiai įkandamu riešutėliu priešininkui partizaninio karo atveju. Vis dėlto, kokią ginkluotę bepirktume, tai šalies gynybinės galios stiprėjimas ir akivaizdus signalas priešininkui, kad nebepasikartos tarpukario „bešūvis vojažas“ į Lietuvą.

Tačiau, ar ginklas – tegul ir pats moderniausias ir galingiausias - nebus bevertis, juk pats nevažiuos ir nešaudys? Kas gi bus, jei ginklą valdys karys, kurio močiutė ar senelis gauna elgetišką pensiją, ir iš jos vos išgali įveikti išpūstas šildymo ir vaistų kainas, jei kario tėvai gauna minimalų atlyginimą, nes darbdavys nori per pusmetį sukaupti pinigų prabangiam automobiui, jei kariškio artimieji dėl neteisybės ar ubagiškų algų regionuose yra išvyti iš Lietuvos uždarbiavimui svetur?

Ar eis karys į mūšį (o jame viskas kitaip, nei pratybose),  jei jo tėvai - kultūrininkai, mokslininkai ar kiti inteligentai su viltimi laukia valdžios malonės: gal gi ji pridės biudžetininkams desėtką kitą euriukų prie algos? Ar ryšis stoti į mirtiną kovą kariūnas, jei jo artimieji yra gydytojai ar mokytojai, gaunantys nusmurgusį atlyginimą, ir jau beatsiduriantys padoraus uždarbio „užribyje? Ar nebos mirties Tėvynės gynėjas iš daugiavaikės šeimos, prisimindamas apgailėtiną ir skurdžią valstybės „paramą“- išmaldą jo šeimai, aidint kovos su gimstamumo mažėjimu trimitams?

Tikiu ir Jūs neabejokite, kad kovos. Eis į žūtbūtinę kovą ir gins mūsų Tėvynę taip, kaip ją kadaise gynė bočiai. Kad ir kaip stengtųsi demoralizuoti visuomenę vatnikai ir kremliniai troliai bei  bestuburiai nemokšos-valdininkėliai.

O atsakymas, kodėl gi eis, yra labai paprastas. Jį dar prieš keletą dešimtmečių išgrynino (šių dienų neo-inkvizitorių menkinamas bei žeminamas) didis Lietuvos sūnus, tautos dainius Justinas Marcinkevičius:
„Klausykitės gerai... Širdim klausykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant...“
Tas svaigus žodis – LIETUVA.

Close