Lietuvoje neliko nė vieno žmogaus, kurio nebūtų palietęs karantinas. Reikalavimas ar pareiga kuo mažiau judėti iš namų, viruso užkardymo priemonės verčia elgtis kitaip, nei įprasta. Visi turime su tuo susitaikyti, būti solidarūs ir įveikti šią problemą. Visgi, turime konstatuoti, kad nors saugomės visi, vienus karantinas palies daugiau, o kitus mažiau. Blogiausia yra tai, kad skelbiant karantiną ir taikant įvairias priemones, valdžia užribyje palieka ne tik smulkųjį verslą. Vykdydama socialiai neteisingą politiką šeimų atžvilgiu, ji kuria dar didesnę atskirtį.
Šeimų nariai, kurių vaikai lanko ikimokyklines ugdymo įstaigas, gali gauti nedarbingumo pažymėjimą ir paramą iš valstybės. Tuo tarpu tiems, kuriems vietų darželiuose neužteko ir/ar jie vaikus prižiūri savarankiškai, nedarbingumas nepriklauso. Tokia situacija kuria prielaidas atskirties didėjimui, nes vieni, būdami identiškoje situacijoje gauna finansinę paramą, o kiti ne. Vieni karantino metu gali būt ramūs, skirti geras emocijas ir dėmesį šeimai, kiti gi, kasdien prabunda su mintimi, kaip reikės pamaitinti šeimą. Vieni po karantino grįš pailsėję, skyrę pakankamai laiko savo šeimos nariams, kiti bus įklimpę į dideles skolas. Priežastys, dėl kurių susidaro tokia situacija, kuomet vieni tėvai leidžia vaikus į valstybinius, kiti į privačius, būna įvairios. Vieni patys pasirenka savo atžalas ugdyti namuose, kiti yra priversti tai daryti dėl savo finansinės padėties arba dėl vietų darželiuose stokos. Dažnai jaunos šeimos nemato ateities Lietuvoje, vis daugiau jaunų žmonių žvalgosi perspektyvų kitoje šalyje.
Tuo metu valstybė rūpinasi ne silpnesniais, o atvirkščiai, stipresniaisiais.Valdančiosios daugumos vyriausybė prisimena stambųjį verslą, operatyviai pateikia į jį orientuotą gelbėjimo planą, pirmiausiai pasirūpindama tais, kurie ir be jos pagalbos galėtų kurį laiką išgyventi. Patys silpniausi ir pažeidžiamiausi yra pamirštami visai.
Brandžioje, savo piliečiais besirūpinančioje valstybėje, to neturėtų būti. Svarbu yra tai, kad taikydama pagalbos priemones, valstybė turi galvoti apie visus, o ne išimtinai apie vieną kurią nors grupę.
Tik elgdamasi teisingai, vienodai skirdama dėmesį visiems visuomenės nariams, valstybė gali tikėtis, kad po karantino grįšime į aktyvų gyvenimą stipresni, labiau pasitikintys savo valstybe.