Žana Andrejeva. Kas pasirūpins skurstančiais?

Žana Andrejeva. Kas pasirūpins skurstančiais?

Praėjo dar viena karantino savaitė, sukėlusi įvairių minčių ir įžvalgų. Pagalvojau, kad įtikėję ekonominiu pakilimu, gerėjančiu gyvenimu, nematome to, ką vis labiau apnuogina karantinas – socialinę nelygybę ir  skurdą. Jo nepastebėti jau nebeįmanoma. Štai, pavyzdžiui. Daugeliui žmonių yra įprasta pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Sėsdami vieną dieną prie stalo imkime ir pagalvokime, ar tikrai visos šeimos gali leisti sau  nors kartą per dieną karštą maistą?

Porą  kartų  per savaitę perku maistą. Pastebiu, kad vis dažniau perkami nukainuoti produktai, ypač mėsa, sūris, pienas. Televizija transliuoja reportažus apie vis blogėjančią socialinę situaciją, iš ekranų į mus žvelgia tautiečiai, kurių skurdi pensija arba menkos pajamos neleidžia galvoti apie maistą, kurį mes valgome kasdien.

Važiuodama į darbą pravažiuoju Liepkalnio gatvėje esančią „Labdaros valgyklą“. Kiekvieną dieną eilė prie šios valgyklos vis ilgesnė,  o tokio tipo valgyklų Lietuvoje yra ne viena… Galima manyti, kad tokių įstaigų lankytojų tik daugės, taigi, mes negalime užmarštyje palikti tokių organizacijų, privalome pasirūpinti, kad jos gautų tinkamą valstybės ir žmonių dėmesį, o prireikus būtų įgalios pasirūpinti tais, kuriems šios pagalbos gali prireikti.

Vyriausybė koncentruojasi į medicinos aprūpinimą ir bent jau į teorinius bandymus gelbėti ekonomiką. Pilietinės iniciatyvos yra daugiausiai nukreiptos į medicinos įstaigas ir pagalbą užtikrinant viešąją tvarką pandemijos metu. Skurdžiau gyvenantys žmonės, labdaros organizacijos lieka užmarštyje, o jų problemos tarsi neegzistuoja. Kodėl? Sunku pasakyti, tačiau gal todėl, kad jie negali taip dažnai lindėti socialiniuose tinkluose, kurti „patreonų“ ir viešai gėdinti juos ignoruojančių politikų su taip vadinamų influencerių pagalba?

Akivaizdu, kad po pandemijos atšliauš dar viena krizė - ekonominė. Bedarbių, taip pat susiduriančių su ekonominiais sunkumais žmonių kiekis augs, nes nėra prielaidų manyti, kad smulkusis verslas gali atsigauti per pusmetį (tiek maksimaliai yra mokamos bedarbio pašalpos) ar greičiau.  Jeigu ir įvyktų stebuklas, ekonomika atsigautų labai greitai, grįžimas į darbo vietas užtruks, nes iškamuoti finansinių problemų darbdaviai bus atsargūs priimdami papildomus darbuotojus.

Galiausiai, turime atsižvelgti dar ir į tai, kad pati darbo rinka po šios pandemijos smarkiai keisis. Žmonės išmoko naudotis nuotolinėmis paslaugomis, vis labiau įsigalės elektroniniai sprendimai, o parduotuvėse dirbančiuosius dar greičiau keis savitarnos kasos.

Valstybė turi parengti planą, kuriame numatytų aiškų ir pakankamą finansavimą  socialines problemas sprendžiančioms organizacijoms.Turi būti steigiamos ar skatinamos steigtis naujos labdaros organizacijos, kurios teiktų pagalbą bėdos ištiktiems žmonėms. Privalu galvoti ne tik apie pakankamą pagalbos teikimą, bet ir apmąstyti būdus, kuriais būtų galima teikti pagalbą taip, kad nenukentėtų žmonių orumas.

Pirmiausia, svarbu numatyti sklandų pagalbos formos užpildymą ir šviesti, kad pagalbos prašymas nėra jokia gėda. Antra,  svarbu pasirūpinti, kad ir taip didelį emocinį krūvį dėl skurdo išgyvenantis žmogus, neturėtų stovėti eilėse gatvėse, kur visi pravažiuojantis gali matyti jo skurdą ir bėdą.

Turime žinoti, kad visuomenė yra tiek stipri, kiek stipri jos silpniausia grandis. Nei mes, nei valstybė negali ignoruoti į bėdą patekusių žmonių.

Skurstantys žmonės negali likti nematomi ir užmiršti, todėl jau dabar valstybė turi didinti finansavimą šioms įstaigoms, skatinti ir remti pilietines iniciatyvas.

Close