Žaliasis traukos centras Ozas, kurio neturi kiti Lietuvos miestai, paskutinįjį rugpjūčio šeštadienį buvo tapęs poilsio ir kultūros oaze, meno kolektyvų ir atlikėjų, geranoriškai atsiliepusių į Bendruomenės šventės organizatorių kvietimą, pasirodymų platforma.
Su vaikais ir žmona į renginį užsukęs Fabijoniškėse gyvenantis Kęstutis pasakojo, kad renginys labai patiko jo vaikams, kuriems papildomo džiaugsmo suteikė Burbulų Dėdė ir animatoriai. „Pasirodo, piešimui popierius visai nebūtinas. Galima piešti ir ant veidų“,- juokėsi pašnekovas. Pasak Kęstučio šventėje jis pametė žmoną, „kuri kažkur ilgam dingo prie scenos“.
Gražūs pasikalbėjimai scenoje ir prie scenos
Geras renginių vedėjas, jaučiantis publiką ir turintis puikų humoro jausmą, yra šventės turtas. Originalūs tekstai, dramaturgija, sklandus programos išpildymas – taip galima apibūdinti renginio vedėjų Jolantos Leonavičiūtės – Grigorjevienės ir Ryčio Grigorjevo stilių, apgaubiantį dėmesiu kiekvieną ant scenos pakylos kopiantį svečią.
Šmaikščiai primindami gyvenimo tiesas apie gražią kaimynystę „ kol ligi giminių prisišauksi, gali ir badu numirti, nes giminė už mylios, o kaimynas už tvoros“, renginio vedėjai gražiai apjungė Vilniaus vicemero Gintauto Palucko, Seniūnų asociacijos prezidento Kęstučio Vilkausko, Grigiškių seniūnijos bendruomenės atstovės, Vilniaus miesto savivaldybės Bendruomenės reikalų komisijos pirmininkės Daivos Sinkuvienės, Fabijoniškių seniūno Jono Novikevičiaus, Šeškinės seniūno Svajūno Poškaus (beje, jam šventės atidarymo metu įteikta simbolinė šluota ir palinkėta iššluoti visas negeroves) sveikinimus ir kalbas.
Vienas kitą papildydami Jolanta ir Rytis nepailsdami visą dieną pasakojo, kvietė, kalbino žiūrovus, laikas nuo laiko primindami, kad „bendravimas – tai ne tik vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas, bet ir pačio gyvenimo esmė“.
Meno kolektyvai – bendruomenės bendruomenėse
Meno kolektyvai tai bendruomenės, jungiančios įvairaus amžiaus žmones, mėgstančius meną, kartu leidžiančius laisvalaikį ir ieškančius prasmės meno mėgėjų veikloje. Tą dieną gausios meno kolektyvų programos emociškai sujungė skirtingas Bendruomenės šventės žiūrovų kartas, pademonstravo žanrų įvairovę.
Kaip ir dera, koncertinių pasirodymų pynę pradėjo pinti Šeškinės „Šeškai“. Pasak kapelos dalyvių „apie mus kalbėkite arba gerai, arba nieko. Vištų nepjaunam, blogai nekvepiam“.
Vilniaus miesto senosios muzikos ir šokio teatro „Puelli Vilnenses“ pasirodymą, apjungiantį šokį, vokalą ir dramaturgiją galima pavadinti spektakliu, pavergiančiu žiūrovą ir nejučiomis nukeliantį į renesanso bei ankstyvojo baroko epochų kultūrinį bei dvasinį gyvenimą.
„Nuo to, kokį pasaulį susikursi, į kokią aplinką įsiliesi ir kokio požiūrio laikysiesi, priklauso ir tavo požiūris į problemas. Jei galvosi, kad Lietuvoje gyventi blogai, prie ko prikibti visuomet rasi. Tačiau jei suprasti, kad bet kur galima atrasti gražių dalykų, problemų nekils“,- sveikindama susirinkusiuosius sakė neregė dainininkė Vaida Butautaitė.
Šnipiškių bendruomenės centro ansamblio „Šnipiškiečiu balsai“, talentingosios Ingos Filipovič, ansamblio „Kuolinga“, Eglės Daučiūnaitės šokių mokyklos nepamirštami pasirodymai sulaukė vilniečių dėmesio ir aplodismentų.
Pasirodžius Romui Dambrauskui, iki tol laiką leidę skirtingose zonose, šventės dalyviai užtvindė pievą prieš sceną, kartu su atlikėju traukdami „Rudeninį paukštį“, ,,Princesę“ ir kitas iki skausmo žinomas dainas.
„Ilgai jūsų ieškojau. Ačiū organizatoriams, kad užrišo baltą balionėlį, žymintį šventės vietą. Jiems ir skiriu pirmąją dainą“,- prieš pradėdamas solinį koncertą geros nuotaikos neslėpė Romas Dambrauskas.
Savo ruožtu Vilniaus socialdemokratai dėkoja meno mėgėjų kolektyvams, vadovams, atlikėjams, akomponiatoriams, vedėjams,- kūrusiems, organizavusiems ir vis dar tikintiems, kad kultūra yra mūsų tautos pagrindas.
Šventėje dalyvavusius ir nedalyvavusius kviečiame paklaidžioti fotografijų galerijos takais ir susitikti su šventės herojais – dainuojančiais, šokančiais, plojančiais, skubančiais, bendraujančiais. Paprastai ir nuoširdžiai. Kaip tikri kaimynai.
