Įvairių mokslinių studijų duomenimis, vaikai, kurie stebi žiaurų elgesį su gyvūnais, dažniau patys taip elgiasi, taip pat tai gali turėti desensitizuojantį arba nujautrinantį poveikį vaiko požiūriui į smurtą apskritai – kitaip tariant, vaiko jausmai atbunka, empatijos lygis sumažėja, padidėja rizika agresyvaus, smurtinio elgesio, kurio taikiniu tampa tiek gyvūnai, tiek žmonės.
Kaip rodo serijinių ir masinių žudikų bei serijinių prievartautojų psichopatologijos tyrimai, atlikti JAV Federalinio tyrimo biuro, jų gyvenimo aprašymuose dažnai pasikartoja gyvūnų kankinimo ar kitokio žiauraus elgesio su jais faktai. Tačiau lygiai taip pat, kaip rodo moksliniai tyrimai, smurto prieš gyvūnus stebėjimas gali sumažinti vaiko psichologinį atsparumą, ypač tais atvejais, kai vaikas gyvena aplinkoje, kurioje stebi smurtą, pvz., prieš mamą. Naminiai gyvūnai, kaip rodo tyrimai, yra svarbus socialinės ir emocinės paramos šaltinis vaikams, tad stebėjimas, kaip jie mušami ar kankinami, papildomai sutraumuoja ir taip pažeistą vaiką, gali lemti, kad vaikas visai palūš ir žala jo psichikai bus kur kas sunkesnė, atitinkamai vėliau bus stipresnis destruktyvus ar autodestruktyvus elgesys. Pasak naujausių tyrimų, vaikai, kurių gyvūnėlį grasino nužudyti ar su juo žiauriai elgėsi šeimos nariai, turi beveik šešis kartus didesnę riziką turėti sunkių emocijų ir elgesio sutrikimų (McDonald, 2016).
[blockquote author=”Dovilė Šakalienė” sc_id=”sc57772555165″]Daugelį metų kovojame su abejingumu žiaurumui – ir atrodo, kad mes jau suprantame, jog valstybė stipri tiek, kiek sugeba apginti pažeidžiamiausius ir silpniausius. [/blockquote]
Lietuvoje smurtas prieš gyvūnus ne tik labai paplitęs, problema ir tai, kad į jį neretai žiūrima pro pirštus, įskaitant ir gyvūnų gerove turinčias pasirūpinti institucijas. Ikiteisminiai tyrimai dažnai net nepradedami, pradėti sustabdomi ar nutraukiami, motyvuojant duomenų trūkumu ar neįžvelgiant nusikaltimo sudėties.
Todėl analizuodami statistiką mes matome tik ledkalnio viršūnę – absoliuti dauguma atvejų lieka nesustabdyti ir nenubausti, o su žiauriai besielgiančiais asmenimis nedirbama. Policijos duomenimis per 2017 metus už žiaurų elgesį su gyvūnais pagal Baudžiamojo kodekso 310 straipsnį nuteistas 81 žmogus, o pagal Administracinių nusižengimų kodeksą atsakomybėn patrauktas 521 žmogus. Nors visuomenė tampa vis sąmoningesnė, žmonės vis dažniau atkreipia dėmesį į kankinamus ar neprižiūrimus gyvūnus, tačiau pagalbos gauti vis dar sudėtinga. Viena iš priežasčių – jau minėtas atsainus požiūris, nuostata, kad žiaurus elgesys su gyvūnais yra „nerimtas“ nusižengimas, tad neverta eikvoti valstybės resursų aiškinantis ir užkardant tokias veikas. Kita problema – teisinio reglamentavimo trūkumai.
Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kokiu atveju kokia atsakomybė taikoma – kada turi būti baudžiamoji, o kada – administracinė. Valstybės institucijos pripažįsta, kad tyrimo proceso algoritmas yra probleminis, nėra aišku, kaip tiksliai turi elgtis pareigūnas, gavęs pranešimą apie sužalotą gyvūną, nes sunku rasti veterinarą, kuris sutiktų atlikti ekspertizę, o teismo veterinarijos ekspertų išvis nėra. Dėl šio klausimo Seimo gyvūnų gerovės ir apsaugos grupėje sutarta su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba bei policija, kad iki gegužės 1 d. bus suformuota aiški pažeidimų tyrimo tvarka, kuri apibrėš, kuriuo atveju kurį kodeksą taikyti, taip pat VMVT paskelbs sąrašą veterinarų, į kuriuos galės kreiptis pareigūnai dėl sužalotų, suluošintų, nukankintų gyvūnų ekspertizės atlikimo.
Taip pat viena iš veiksmingų priemonių keičiant požiūrį į žiaurų elgesį su gyvūnais yra aiškus politinės valios pareiškimas per įstatyminės bazės koregavimą. Žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai yra labai skirtingi – turbūt kiekvienas sveiku protu suvokiame skirtumą tarp atvejo, kai šuo nušaunamas šūviu į galvą ir kai jis žiauriai nukankinamas, suprantame, kad žala visuomenei kur kas didesnė, kai toks šiurpus aktas demonstruojamas vaikams ir/arba viešinamas per socialines medijas.
Šiandien teturime visiškai minimalią, „one size fits all“ formuluotę BK 310 straipsnyje, kurią socialdemokratai siūlo sutvarkyti, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo būdą bei kitų asmenų įtraukimą. Kaip ir kitų smurtinių nusikaltimų atveju, turi būti numatytos kvalifikuojančios arba sunkinančios aplinkybės – kada asmuo kankino, luošino, nužudė gyvūną mažamečių akivaizdoje, viešino šiuos veiksmus ar viešai išreiškė teigiamą jų vertinimą, veikė asmenų grupėje arba vykdė šiuos veiksmus iš chuliganiškų paskatų. Atitinkamai, ir bausmės griežtumas turi būti diferencijuojamas pagal nusikaltimo sunkumą – siūlome esant sunkinančioms aplinkybėms bausmę iki dvejų metų laisvės atėmimo, taip pat privalomai įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Toks požiūris kur kas adekvatesnis įvertinant šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo daromą žalą visuomenei, kurią liudija daugybė ilgamečių mokslinių tyrimų, atliktų tiek akademinių, tiek teisėsaugos institucijų įvairiose šalyse. Pažvelgus į kaimynines ES šalis, matome panašius pavyzdžius – tarkime, Lenkija, Suomija, Švedija taip pat numato iki dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, o, pvz., Norvegija ir Italija – iki trejų metų, taip pat ir piniginės baudos itin žiaurių nusikaltimų prieš gyvūnus atvejais yra iki 100 000 eurų. Jungtinėse Amerikos Valstijose bausmės dydis siekia iki 5 metų, taip pat daugumoje valstijų numatytas privalomas psichologinis gydymas.
Šiandien dar nėra galimybės įtraukti tiesioginės psichologinio gydymo sankcijos į Baudžiamąjį kodeksą, nes nė viename Lietuvoje galiojančiame kodekse nėra numatyta tokia galimybė, todėl kreipsimės į Teisingumo ministeriją su prašymu sistemiškai įvertinti šios sankcijos įvedimo į visus kodeksus būtinybę. Tad kol kas BK pataisose siūlome bendresnę formuluotę – dalyvavimas elgesio pataisos programoje, kuri gali apimti ir darbą su psichologu.
Kaip rodo aukščiau minėti ir kiti tyrimai, žiaurus elgesys su gyvūnais absoliučia dauguma atvejų yra ankstyvame amžiuje patirto ar stebėto smurto pasekmė ar išraiška, todėl vienas iš būtinų poveikio elementų yra žmogaus elgesio keitimas, darbas su jo psichologinėmis problemomis kaip tolesnio smurtinio elgesio prevencija. Pernelyg dažnai mes esame linkę nubausti ir pamiršti, kad neišsprendus problemos iš esmės – ji kartosis. Kol žmogus neįveiks savo vidinių demonų – sunku tikėtis kitokio elgesio, arba tos problemos išlįs kitais būdais, pavyzdžiui, savidestrukciniais, tokiais kaip gėrimas ar kitoks svaiginimasis, santykių su artimais žmonėmis griovimas, suicidiniai ketinimai ir kt.
Mūsų visuomenė per pastaruosius metus pagaliau ėmėsi kovoti su taip išplitusia smurto kultūra, mūsų nebetenkina požiūris, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Daugelį metų kovojame su abejingumu žiaurumui – ir atrodo, kad mes jau suprantame, jog valstybė stipri tiek, kiek sugeba apginti pažeidžiamiausius ir silpniausius. Tad tikimės, kad esame pasirengę imtis konkrečių žingsnių apginti tuos, kurie negali pasiskųsti ir yra visiškai mūsų valioje – vardan jų pačių ir vardan mūsų pačių.
Dovilė Šakalienė, Seimo Laikinosios vaiko gerovės grupės vicepirmininkė, socialdemokratė
