Moterų ir vyrų atlyginimų skirtumai atspindi ne tik ekonominę ir socialinę nelygybę tarp lyčių. Mažesnes moterų pajamas neretai lemia tai, kad jos dirba du darbus, vienas kurių dažniausiai visiškai neapmokamas.
Moterys prižiūri vaikus, pasiligojusius tėvus ar neįgalius šeimos narius, todėl galimybė siekti karjeros ir didesnio uždarbio tampa teorine, realiai neįgyvendinama. Mūsų senstančioje visuomenėje tai neturi būti vien moterų problema. Jau neužtenka tik suprasti, kad moteris dažnai slegia dvigubo užimtumo našta. Valstybė privalo įgyvendinti įstatymus ir imtis kitų priemonių, kad mūsų moterys galėtų dirbti gerai apmokamą darbą, daryti karjerą, užsidirbti pensijai, o ne būtų priverstos imtis atsakomybės už vaikų ir senelių priežiūrą, o pačios skursti, ypač senatvėje.
Lietuvoje 25–34 metų amžiaus moterų darbo užmokestis yra 13,1 proc. mažesnis negu vyrų, o 35–44 metų amžiaus moterys šalyje uždirba 18,8 proc. mažiau nei vyrai. Vienišų moterų vidutinės pajamos yra net 20–30 proc. mažesnės nei vyrų. Be to, neretai vienišos moterys dar ir augina vaikus su minimalia jų tėvo pagalba ar visai be jos, todėl daugeliu atvejų jos pasmerktos ekonominiam skurdui.
Dėl vyrų ir moterų užimtumo lygio skirtumo per metus ES patiriamas 370 mlrd. eurų ekonominis nuostolis (tai negautos algos, socialinio draudimo įmokos, išmokos ir kt.). Dėl mažesnių algų, trumpesnio būtinojo darbo stažo moterys gauna mažesnes socialines išmokas ir pensijas. Lietuvoje moterys gauna 18 procentų mažesnes pensijas nei vyrai.
Dėl moterų ir vyrų algų nelygybės kalti ne vien darbdaviai. Darbo užmokesčio skirtumus nulemia ir tai, kad moterys dažnai atsisako karjeros ar kelti savo kvalifikaciją vien todėl, kad imasi prižiūrėti vaikus, pasiligojusius tėvus, neįgalius šeimos narius. Atrodo, kad taip mūsų visuomenėje įprasta – moteris velka dvigubą krūvį, dėl to mažiau uždirba ir gauna mažesnę pensiją.
Neretas vyras, ypač augintas tradicinėje patriarchalinėje aplinkoje, vengia šeimoje dalintis buities, vaikų auginimo pareigomis. Moterys dėl lyčių stereotipų, vaikų priežiūros pareigų priverstos dirbti mažiau apmokamuose darbuose, rinktis trumpesnę darbo dieną.
Socialiniuose tinkluose dalijamasi tokiu požiūriu, kad „tik ištekėjusi moteris supranta, kad su santuokos liudijimu ji įgyja ir antrą darbo knygelę“. Bet ne tik šeimose vyrai moteris palieka su mažų algų ir šeimos rūpesčiais dorotis vienas. Mūsų valstybėje vis dar nėra veiksmingai funkcionuojančios sistemos, kuri nuimtų priklausomų asmenų priežiūrą nuo moters pečių. Vaikams, ypač lopšelinio amžiaus, tebetrūksta darželių, mokyklinio amžiaus vaikų užimtumas – vėlgi dažniausiai paliekamas jų mamų rūpesčiui, ligotų, neįgalių ar seno amžiaus žmonių globa – vis dar moterų rankose. Kol kas dideliu iššūkiu išlieka galimybė įpirkti auklių, privačių darželių ar slaugių paslaugas. Lietuvoje valstybės institucijose neretai sutinkamas požiūris, jog labiau „atsiperka“ investicijos į fizinę-socialinę aplinką nei į ikimokyklinį ugdymą ir kokybišką vaikų priežiūrą. Taip brangios ar neprieinamos vaikų priežiūros paslaugos moteris įkalina namuose.
Nepakanka valstybėje ir infrastruktūros, kur nuolatinės slaugos poreikį turinčius žmones būtų galima laikinai ar nuolat apgyvendinti. Atokvėpio paslaugos praktiškai visose savivaldybėse tebėra neprieinamos, jau nekalbant apie kokybišką pagalbą į namus, lankomąją globą ir panašias paslaugas. Besisteigiančių privačių įstaigų vis dar nedaug. Dėl konkurencijos trūkumo jų paslaugos daugeliui šeimų yra per brangios. Be to, procesus smarkiai stabdo mūsų žmonių galvose įsigalėję stereotipai, tokie kaip: „niekas geriau vaiko neprižiūrės nei mama“, „senelių būstą paveldėti privaloma anūkams, bet ne kokiam nors pensionatui, o nukaršinsim ir namie“ ar panašūs.
Manau, kad senstančiai Lietuvos visuomenei teks suprasti, kad moterys-auklės ir moterys-slaugės – tai neleistina prabanga. Mūsų moterys ir yra tas rezervas, kuris galėtų sušvelninti įtampą darbo rinkoje ir prisidėti prie pajamų augimo šeimose ir šalyje.
Išplėsta vaikų, neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių priežiūros infrastruktūra sukurtų ir naujų darbo vietų. Kalbant apie tas pačias moteris – dalis jų galėtų gauti pajamas už tas pačias ir šiandien teikiamas slaugos bei globos paslaugas, jos pagaliau gautų algą, joms kauptųsi darbo stažas.
Nepaisant naujų tendencijų darbo rinkoje dėl technologinių pokyčių, dauguma darbuotojų Europoje tebedirba pagal fiksuotą grafiką. Visuomenėje galioja aršūs stereotipai, kad bus piktnaudžiaujama susitarimais dėl lanksčių darbo sąlygų. Darbo sąlygų lankstumas, įskaitant nuotolinį darbą, darbovietėse sudarant geresnes sąlygas derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą yra esminis žingsnis, kurį būtina įgyvendinti. Žmogus neturėtų atsisakyti darbo dėl to, kad tėvas ar motina patyrė insultą.
Darbdaviai turėtų suprasti, kad sudarydami sąlygas šeimos ir darbo reikalų derinimui jie gali gauti ekonominės naudos, nes tokiu atveju pakiltų darbo našumas, išaugtų darbuotojų lojalumas. Na, o tam tikrus padidėjusius kaštus įgyvendinant lankstesnį darbo grafiką ir, jei dėl to sumažėja gamyba, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms, galėtų prisiimti kompensuoti valstybė. Europos Komisijos siūlomoje iniciatyvoje dėl dirbančių tėvų ir prižiūrinčių asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros yra kalbama apie galimybes valstybėms narėms kompensuoti kaštus per tikslines intervencines priemones, kurios leistų išlaikyti įmonių konkurencingumą.
[blockquote author=”Rasa Budbergytė” sc_id=”sc135243500682″]Mūsų moterys ir yra tas rezervas, kuris galėtų sušvelninti įtampą darbo rinkoje ir prisidėti prie pajamų augimo šeimose ir šalyje[/blockquote]
Deja, nelygaus priežiūros pareigų pasidalijimo problema dėl atostogų kitiems priklausomiems giminaičiams prižiūrėti yra dar aštresnė. Sparčiai senstančioje visuomenėje turbūt reta šeima, kurios aplinkoje nėra priežiūros reikalaujančių asmenų, nes sirgdami ne viena lėtine liga jie negali patys savimi pasirūpinti. Tokių šeimų nariai tikrai žino, kad jų priežiūra yra labai sudėtinga ir tampa iššūkiu daugeliu prasmių.
Lietuvoje turime gerus įstatymus, pagal kuriuos atostogos ir išmokos yra vos ne dosnesnės nei Švedijoje ar kitose Šiaurės šalyse. Deja, lietuvės moterys, ypač studentės, neturi teisės gauti vaiko priežiūros išmokų (jos iš Sodros biudžeto mokamos tik socialiai apsidraudusioms), jei prieš tai yra niekur nedirbę. Reikia ištaisyti šią neteisybę, kad tokios išmokos būtų mokamos iš valstybės biudžeto.
Lietuvoje reikia sumažinti darbo rinkos sektoriuose ir tam tikrose profesijose esančią segregaciją (tam tikrą diskriminaciją). Moterys mažiau dirba gamyboje, inžinerijoje ir informacinių technologijų sektoriuose, kur mokami didesni atlyginimai. Švietimo sistema nuo ankstyvo amžiaus vaikų ugdymo turi skatinti mergaites vystyti visus savo gebėjimus, ugdyti skaitmeninį raštingumą ir skatinti imtis iniciatyvos bei lyderystės. Kur kas daugiau moterų galėtų ir turėtų kurti startuolius. Svarbu naikinti ir vertikaliąją segregaciją moterims (jos yra rečiau paaukštinamos tarnyboje, joms rečiau priskiriama valdymo atsakomybė), kuri ženkliai lemia vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus.
Pabaigti norėčiau optimistiškiau: Europos Centrinio banko vadovas Mario Draghi, besidžiaugdamas augančia ekonomika Europoje, pažymėjo, kad po ilgo sąstingio prasidėjusį namų ūkių pajamų augimą lėmė ir žymiai aktyvesnis moterų įsitraukimas į darbo rinką.
