Visuomenė laukia tikrų reformų darbo kodekso, socialinio (nedarbo) draudimo, mokesčių, sveikatos, pensijų srityse. Ir – saugių darbo vietų regionuose. Išsprendus šias problemas remiantis solidarumo ir skaidrumo pagrindu, galima suvaldyti skurdą ir stiprinti vidurinį visuomenės sluoksnį. Visa tai gali visuomenei duoti atsikūrusi ir socialdemokratinį turinį susigrąžinti siekianti Lietuvos socialdemokratų partija. Tarpusavyje besipešiantys Broliai dvyniai – karbauskininkų „centro kairiųjų“ koalicija ir TS-LKD – šito padaryti nesugeba.
Kodėl? Kaip teisingai, tiesiai ir be užuolankų pareiškė LVŽS partijos pirmininkas R. Karbauskis – „Mes nesame kairieji“. Štai kodėl. Pensijų reforma, kurios tikslas ne pagerinti finansinę pensininkų padėtį, bet dar labiau praturtinti pensijų fondų savininkus, tai toks akivaizdus dešiniųjų politikos išpažinimo pavyzdys.
Todėl nekeista, kad Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas (LVŽS), pensijos reformos tėvas, griebėsi už galvos pamatęs, kaip jo reforma „Agrokoncerno“, t. y. S. Skvernelio vyriausybės rankose, išsigimsta tiesiog akyse.
Šie pavyzdžiai rodo, kad šios partijos politinei eklektikai nusišvilpt į gerovės valstybės kūrimo esminę sąlyga – solidarumą. Kaip kitaip suprasti opozicinės socialdemokratų frakcijos siūlymo Seimui įteisinti progresinius mokesčius atmetimą? Šitaip ir toliau įteisinami „gyvulių ūkio“ santykiai, kuriuose kažkas būtinai turės daugiau privilegijų nei kitas. Tas kitas – skurdžiausi ir viduriniai visuomenės sluoksniai. Tai patvirtina ir vaikų pinigų „reforma“, tiksliau – afera. Vietoje žadėto mokesčių mažinimo (panaikinus PNPD), jie dar labiau padidėja vaikus turinčiai šeimai.
Tas pat su TS-LKD, kuri iš principo niekuo nesiskiria nuo karbauskininkų LVŽS, nekalbant apie elementarų neišmanymą gerovės valstybės kūrime. Jų konservatyvų „gerovės valstybės“ modelį galima matyti jau šiandien: socialinė atskirtis, nesiliaujanti emigracija bado akis. Taip pat TS-LKD remia neoliberalią ekonomikos politiką, darančią turtinguosius turtingesniais, skurdžius – dar skurdesniais. Konservatorių talibų sparnas iš principo balsuoja už „religinę-dvasinę“ širinskienių politiką, pvz., įvardijančią Stambulo konvenciją kaip Sodomą ir Gomorą žemėje. Matyt, turima omenyje 3 konvencijos straipsnis apie socialinę lytį, kurį lengva kritikuoti, nesuvokiant jo turinio. Broliai dvyniai atmeta ir teisę į abortą, nors abortų draudimo simbolis Airija nubalsavo už abortų legalizavimą.
Taigi be socialdemokratų Lietuva niekada netaps gerovės valstybe. Ji paprasčiausiai liks tuo, kuo ji beviltiškai buvo ir yra: neoliberalizme įstrigusi visuomenė, kurioje skurdo ir turto atskirtis viena didžiausių Europos Sąjungoje. Keli LVŽS koalicijos numesti centai nuo turtingųjų stalo pensininkams, bedarbiams, mokytojams, skurdžiai gyvenantiems tik sukuria jų padėties gerėjimo iliuziją. O mūsų kritinė dalis visuomenės taip įniko į iliuzijų pasaulį, kad net ir sugrįžęs į politinę areną tuščiomis rankomis V. Uspaskichas vėl keliamas į padanges kaip būsimasis (nors jau buvęs ir nevykęs) gelbėtojas.
Atsinaujinanti LSDP turi ką duoti Lietuvai, bet nepopulistinė šiandienos LSDP politika daug kartų apsimetėlių socdemais apgautiems rinkėjams per daug pasitikėjimo nekelia. Aišku, kodėl. Jau visi žino, kad G. Kirkilo vyriausybė buvo priklausoma nuo „MG Baltic“, ir tai kažkaip nebestebina. Kaip ir nestebina partijos surogato sukūrimas kaip asmeninių interesų gelbėjimo būdas. Tokie fintai prie pasitikėjimo partijomis neprisideda. Todėl rinkėjams, įpratusiems prie tuščiavidurio šou, rimti bent vienos politinės partijos ketinimai traktuojami kaip NSO. Pasižiūrėsime, ar informacijos kampanija, kurią jau šį mėnesį pradeda LSDP visoje Lietuvoje, padės susigrąžinti pasitikėjimą šios partijos gebėjimu duoti tai, ko reikia mūsų visokio plauko politikierių metų metais pažadais nustekentai visuomenei.
Su LSDP atsinaujinimo 5 tikslų įgyvendinimo programa galima susipažinti čia.