Berniukai dažnai svajoja būti policininkais, lakūnais ar gaisrininkais, bet tik nedaugeliui vaikystės svajonės tampa tikrove. Vilnietis Remigijus Baniulis nuo mažų dienų svajojo būti panašus savo į tėtį – tapti ugniagesiu gelbėtoju. Link svajonės Remigijus ėjo kryptingai ir nesiblaškydamas. Baigęs vidurinę mokyklą, klausimų, kur toliau mokytis, nekėlė. Įstojo į Sankt Peterburgo Priešgaisrinę techninę mokyklą, vėliau, jau dirbdamas Lietuvos Priešgaisrinės apsaugos valdyboje, baigė Maskvos priešgaisrinės saugos inžinierinį institutą. Ilgą laiką įvairias pareigas ėjo Lietuvos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente. 2006 metais, laimėjęs atranką, pradėjo dirbti atsakingose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pareigose. 2016 metų pabaigoje statutinio pareigūno karjera baigėsi. Tačiau ir šiandien Remigijus išgyvena dėl ugniagesių gelbėtojų reikalų, jaudinasi dėl savo buvusių kolegų. Atsargos generolas nesijaučia nereikalingas ir nusivylęs. Patirtį, kurią sukaupė sąžiningai ir dorai tarnaudamas valstybei Remigijus Baniulis nusprendė panaudoti politikoje. Šiandien jis yra Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus narys, kandidatuoja savivaldos rinkimuose. Remigijus sako, kad išliko poreikis kurti ar tobulinti sistemas, kurios leistų žmonėms jaustis saugiems, veikliems ir laisviems.
-„Vidaus reikalų ministerijai pavaldaus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovas Remigijus Baniulis išeina į pensiją“, – tokius pranešimus prieš kelis metus transliavo žiniasklaida. Ar buvo lengva 52 metų vyriškiui, kupinam idėjų ir jėgų, palikti postą? Tokia statutinio pareigūno dalia?
– Taip, tokia dalia, bet kartu tai yra ir privilegija. Kai esi dar pakankamai jaunas, o jau gali pretenduoti į pareigūno pensiją. Kita vertus, kai užimamoms pareigoms yra nustatyta kadencija, tokia „privilegija“ anksčiau ar vėliau yra privaloma pasinaudoti. Aš pasitraukiau, kai iki antros ir paskutinės mano kadencijos pabaigos buvo likę dar septyni mėnesiai. S. Skvernelį ministro poste pakeitus T. Žilinskui, apsisprendžiau, kad atėjo laikas jaunesniems vadovams ne tik VRM, bet ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente. Einant departamento direktoriaus pareigas teko dirbti net su septyniais VRM ministrais. Kiekvienas jų turėjo savo vizijas, strategijas ir politines ambicijas. Vyraujant tokiai nuomonių įvairovei, išlaikyti nuoseklią tarnybos vystymosi raidą nebuvo lengva. Be to, nuolat jaučiau, kad mūsų tarnybos S. Skvernelis nemėgo. Gal jį graužė pavydas dėl ilgalaikių aukštų pasitikėjimo ugniagesiais reitingų? O gal dėl to, kad jam dirbant Vidaus reikalų ministru, pasitikėjimo tarnybomis sukurti nepavyko? Būtent šis laikotarpis man sukelia pačius nemaloniausius prisiminimus, primena nuolatinį nuovargį, stresą ir įtampą tarnyboje. Šiandien nesigailiu nė akimirkos, kad pasitraukiau. Gaila tik, kad tarnyba dabar alinama kvailomis, nepamatuotomis reformomis. Atleidžiami profesionalai, juos keičiant lojaliais, bet toli gražu ne pačiais kompetentingiausiais žmonėmis.
-Ugnies stichija intrigavo nuo mažų dienų, norėjote rimtos ir atsakingos profesijos? O gal potraukį profesijai paveldėjote?
– Didžiavausi ir didžiuojuosi, kad esu iš ilgametės Baniulių šeimos ugniagesių „dinastijos“. Tėtis, dėdė, pusbroliai buvo ugniagesiai. Sovietiniais laikais mano tėtis Mečislovas Baniulis ilgus metus vadovavo Lietuvos ugniagesiams. Civilizuotose pasaulio šalyse yra didelė garbė pasirinkti tėvų profesiją. Šeimų indėlis į valstybės gerovę, patirties perdavimas iš kartos į kartą yra labai vertinamas.
Apmaudu, kad mūsų visuomenėje į tai žiūrima kitaip, vadinama nepotizmu arba ,,šeimynine ranga“, aršiai su tuo kovojama. Be to, ugniagesio profesija žavi dar ir todėl, kad esu komandos žmogus. Man patinka komandinio sporto rūšys, komandinis darbas. Ugniagesio darbas – ypač komandinis, o dar ir pavojingomis sąlygomis. Be draugo peties čia niekaip.
-Kokia buvo tėvų, draugų, artimųjų reakcija į šios profesijos pasirinkimą?
– Suprasdama šios profesijos pavojingumą, mama verkė. Sakė, kad dar jaunystėje pakankamai prisiuostė dūmų, kai tėtis grįždavo iš gaisrų gesinimų. Tada mokiausi Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje, sustiprintos matematikos klasėje. Bene pirmieji šalyje šioje mokykloje pradėjome mokytis taikomosios matematikos. Mama tikėjosi, kad pasuksiu tiksliųjų mokslų keliu. Taip neatsitiko. Matyt, nugalėjo tėčio genai.
-Jūsų profesija reikalavo nuolatinės fizinės ir protinės ištvermės, psichologinio tvirtumo. Šios savybės iš niekur neatsiranda. Papasakokite apie savo dienos režimą tada, kai ėjote atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjo departamento vadovo pareigas.
-Rytas prasidėdavo 5.30 val., po to krosas, mankšta, puodelis stiprios kavos. 7.30val. – spaudos apžvalga, paros įvykių analizė, darbas. 16.30 val.- darbo pabaiga, sportas, namai. Tačiau formali darbo pabaiga nereiškė faktinės darbo pabaigos. Gaisrai, avarijos vyksta ne tik darbo valandomis. O didžiausios nelaimės, kaip taisyklė, vyksta po darbo, vėlų penktadienio vakarą, ar šeštadienį. Buvome susitarę, kad PAGD direktorius apie stambius, rezonansinius įvykius bus informuojamas ir dieną, ir naktį. Taigi, mano, kaip vadovo darbas neturėjo laiko ribų.
– Koks apimdavo jausmas, kai Jums pranešdavo, kad pvz. kuri nors gelbėjimo operacija buvo sėkminga?
– Nebuvo minutės, kad suabejočiau ugniagesių reikalingumu. Tačiau stipriausi jausmai ir prisiminimai yra susiję su žmonių gelbėjimu. Džiaugsmas ir palengvėjimas, kai išgelbėta gyvybė, didžiausi išgyvenimai, kai nespėjama to padaryti. Supratimas, kad gyvybė yra neįkainojama vertybė, o žmonių gelbėjimas yra pamatinis dalykas, skatino plėsti pagalbos žmonėms spektrą. Nuo 1994 metų ugniagesiai pradėjo ne tik gesinti gaisrus, bet vykdyti ir kitus gelbėjimo darbus. Mokiausi ir tęsiau savo pirmtakų J. Kraujelio, K. Zulono pradėtus darbus. Šiandien ugniagesiai ne tik gesina, bet ir gelbsti: dirba autoįvykiuose, vandenyje, aukštyje, likviduoja chemines avarijas ir t.t. Pridėkime dar nuo 2005 metų prisimtą lyderystę civilinės saugos srityje, dalyvavimą tarptautinės pagalbos operacijose. Ugniagesiai gelbėtojai – pagrindinė atrama žmonėms nelaimėje.
Su bendražygiais. Iš kairės į dešinę: Vytas Senaitis, Kazys Zulonas, Remigijus Baniulis ir Edmundas Uldikis.
-Jūsų karjeros kelias-įspūdingas. Ar buvo silpnumo akimirkų, kai sudvejodavote savo pasirinkimu ir norėdavote viską mesti?
– Viską mesti norėjosi ne kartą. Tokios mintys dažniausiai aplankydavo susidūrus su neteisybe. Tačiau iš principo savo pasirinkimu niekada neabejojau, nes gyvenau darbu, žinojau, ką ir kaip reikia daryti, kad tarnyba stiprėtų.
-Didžiausias iššūkis, kurį teko įveikti savo darbe?
– Tai nebuvo gaisro gesinimas ar žmonių gelbėjimo operacija. Vienas didžiausių iššūkių mano tarnyboje buvo Bendrojo pagalbos centro kūrimas. Apie būtinybę įvesti vienodą visoje Europoje skubios pagalbos telefono numerį pradėta kalbėti seniai. Su numerio 112 veikimo užtikrinimu susijusios nuostatos, visuotinis pasipriešinimas, įvairių grupių interesai, politinės intrigos, užsakomieji straipsniai žiniasklaidoje pareikalavo nemažai energijos ir savitvardos. Kartu su komanda nuėjome nelengvą kelią. Šiandien sistema veikia. Žinoma, ne taip, kaip norėjosi, ne taip, kaip tikėjomės, bet ji veikia. Nudžiugau sužinojęs, kad Vyriausybės projekcijos iki 2020 metų planuose numatoma į BPC integruoti medicinos pagalbą ir policiją.
– Ar teko pačiam gesinti gaisrą?
– Taip, teko. Dar studijų metais gesinau gaisrus Sankt Peterburge chemijos pramonėje, vėliau laivus Klaipėdoje, geležinkelyje, Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje. Daug metų vadovavau pavasarinių potvynių Šilutėje ir Pagėgiuose operacijoms, didžiausių miško gaisrų Kuršių nerijoje gesinimui.
Pirmojoje oficialioje gelbėjimo misijoje Lenkijoje. 1997 m.
-Esate apdovanotas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, Vyčio Kryžiaus ordino medaliu, kitais garbingais apdovanojimais. Ką jie Jums reiškia?
– Reiškia ne tik mano darbo įvertinimą, bet ir pasididžiavimą valstybės tarnyba, nes šiuos ir kitus apdovanojimus visuomet priimdavau kaip aukštą mano ir visų ugniagesių darbo įvertinimą.
2006 m. Su Premjeru A. M. Brazausku. Vyriausybėje pagerbti ugniagesiai už drąsą gesinant gaisrą Kuršių nerijoje.
-Pasakykite bent tris argumentus, kodėl vertėjo gyventi tokį gyvenimą, kokį pasirinkote Jūs?
– Darbų prasmingumas, žmonių pasitikėjimas ir išmoktos gyvenimo pamokos. Kai rinkausi šią profesiją, ji nebuvo prestižinė, visuomenės pasitikėjimas ugniagesiais buvo labai žemas. Vyravo stereotipai „miegaliai“, „girtuokliai“, „kiauros žarnos‘, „visuomet be vandens“. Kasdieniu savo darbu mes tą požiūrį pakeitėme. Jau dešimt metų ugniagesiais visuomenė pasitiki. Galiu drąsiai sakyti, kada tame yra mano ir visos mano komandos darbo rezultatas. Taigi vertėjo dirbti ir gyventi taip, kaip dirbau ir gyvenau.
Neslėpsiu, ne visos išmoktos gyvenimo pamokos malonios. Pasitraukęs iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pareigų, supratau, kas yra draugystė, tikri ir netikri draugai. Taip pat supratau, kad viešieji ryšiai yra stiprus dalykas, kad „kūrybingai“ manipuliuojant informacija, pasitelkiant politikus bei suinteresuotus „specialistus“, deja, nelabai išmanančius temą, galima gerokai suteršti bet kurio žmogaus reputaciją. Netgi sunkiausiomis gyvenimo minutėmis nepalūžau, atlaikiau dabartinių „profesionalų“ atakas, turėjau ir turiu savo vertybes bei įsitikinimus. Tai, ką patyriau, vertinu kaip gyvenimišką patirtį. Kartais pajuokauju, kad mano gyvenimas tampa vis reikšmingesnis, nes esu svarbus labai svarbiems asmenims.
–Visuomenės pasitikėjimas ugniagesiais šiandien pasiekė neregėtas aukštumas. Tačiau į ugnį tiesiogine to žodžio prasme einantys pareigūnai tai daro už minimalų darbo užmokestį, o dažnai nudėvėtomis uniformomis. Esate socialdemokratų kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Kokių priemonių sostinės valdžia turėtų imtis, kad sostinės ugniagesių gyvenimas pagerėtų?
Vilniaus miesto ugniagesių gerovė, deja, priklauso ne nuo savivaldybės, o nuo valstybės institucijų ir politinių sprendimų. Tačiau sostinės valdžia gali, o gal net ir privalo, surasti būdų kaip padėti ugniagesiams greičiau ir kokybiškiau atlikti savo pareigą. Bendrai viešajam saugumui Vilniaus miesto savivaldybė skiria nemažai dėmesio, tačiau konkrečiai priešgaisrinei apsaugai jo trūksta. Pirma: norėčiau atkreipti dėmesį į rimtą problemą-gaisrinių trūkumą sostinėje. Gaisro gesinimo sėkmė didele dalimi priklauso nuo to, ar greitai atvyksta ugniagesiai. Akivaizdu, kad saugiau gyventi tuose miesto rajonuose, kur netoliese yra įsikūrusi gaisrinė komanda. Tačiau ne į visus miesto rajonus ugniagesiai gali atvažiuoti per priešgaisrinės saugos užtikrinimo standarte nustatytą ne ilgesnį kaip 8 minučių laiką. Pilaitės, Verkių, Grigiškių, Salininkų pasiekti per 8 minutes yra neįmanoma, todėl rengiant teritorijų planavimo dokumentus būtina į tai atsižvelgti ir projektuoti sklypus bent jau nedidelėms gaisrinėms. Antra: savivaldybė dažnai prisideda prie Vilniaus policijos įrangos atnaujinimo projektų. Ugniagesiams gi padeda pripuolamai ir dažniausiai nereikšmingai, nors miesto priešgaisrinės saugos gerinimo projektai ir jų įgyvendinimas turėtų būti abipusiai naudinga tradicija, juolab, kad priešgaisrinė sauga tai valstybės perduota savivaldybėms funkcija. Man nesuprantama, kodėl sostinės vadovai neskatina ugniagesių savanorių veiklos mieste, kai tuo pat metu ugniagesių profsąjungos, žiniasklaida skelbia, kad ugniagesių trūksta, sunku suformuoti pilnaverčius ekipažus ir kt. Savanoriai galėtų prisidėti ir padėti, be to savanoriai ugniagesiai galėtų dalyvauti prevencinėse, edukacinėse programose. Galiausiai, savanorystė tai bendruomenes vienijantis ir saugesnį gyvenimą skatinantis faktorius.
-Ar su Jūsų išėjimu į pensiją, ilgametė Baniulių šeimos ugniagesių dinastija baigėsi?
Taip jau susiklostė, kad Baniulių ugniagesyboje drąstiškai mažėja. Tačiau mūsų vis dar esama. Su žmona Renata užauginome tris sūnus. Evaldas ir Martynas jau savarankiški. Vyriausiasis Evaldas su žmona Gintare ir sūnumi Danieliu gyvena Prancūzijoje. Beje, Gintarės tėtis taip pat ilgus metus dirbo priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, buvo vienas iš Klaipėdos miesto tarnybos vadovų. Vidurinysis sūnus Martynas – puikus optimizavimo paieškų sistemos (OPS) specialistas, tačiau ir jis ne vienerius metus valgė ugniagesio gelbėtojo duoną. Deja, finansiniai motyvai paskatino jį pasitraukti iš tarnybos. Jaunėlis Dominykas dvyliktokas. Netrukus jam teks apsispręsti, kuriuo keliu eiti toliau.
Mano žmona – buvusi vidaus tarnybos pareigūnė. Ilgus metus Ugniagesių gelbėtojų mokykloje atsakingus institucijų pareigūnus, specialistus bei mokytojus ji mokė civilinės saugos, rengė įvairius leidinius. „Optimizacijos“ metu civilinės saugos mokymo struktūrinis padalinys buvo panaikintas, žmona išėjo iš darbo, šiuo metu ji tęsia privačią pedagoginę veiklą.
Remigijus ir Renata Baniuliai.
Norėčiau tikėti, kad turėsiu daug anūkų ir bent vienas jų pasirinks ugniagesio gelbėtojo kelią. Taip pat viliuosi, kad ateis toks laikas, kai nesibaiminant raganų medžioklės bus galima pasakyti „tapau ugniagesiu, nes mano senelis ir prosenelis buvo Lietuvos ugniagesių vadai“.
-Statutinio pareigūno gyvenimas palieka savo antspaudą. Kaip šiandien gyvena atsargos generolas? Kuo jis užsiima, koks jo laisvalaikis?
– Pripratus prie greito gyvenimo ritmo, nelengva jį sulėtinti. Sportuoju, lavinu anglų kalbos įgūdžius, su buvusiais kolegomis dalyvauju savanorių ugniagesių veikloje, bendradarbiaujame su bendraminčiais Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Gruzijoje. Apie šiandienos aktualijas diskutuojame su buvusiais VRM tarnybų vadovais. Beje, tokios diskusijos nulėmė mano apsisprendimą įsilieti į socialdemokratų būrį ir išbandyti politiko kelią.
Šiltuoju metų laiku didelę laisvalaikio dalį praleidžiu kaimo sodyboje, Rokiškio rajone. Čia mano žmonos gimtinė, čia pailsiu ir aš. Pjaudamas žolę, gėrėdamasis gamta, mąstydamas. Be to, turiu nuostabią šeimą. Ji visada buvo, yra ir bus mano stiprybė.
R. Baniulio pasididžiavimas ir stiprybė -sūnūs: Evaldas, Martynas, Dominykas ir vaikaitis Danielius.
Kalbėjosi Aldona Jeleniauskienė, 2019 m., Vilnius
