Dažnai politikai ieško kaltų. Pavyzdžiui, buvęs ir esamas sostinės merai aiškinasi, kurio kadencijos metu Vilniuje prasidėjo sąstingis: pasitelkiama Vilniaus kaip laivo metafora, kaip laivo, kuris vieno mero valdymo metu buvo skylėtas ir niekur negalėjo plaukti, o kito valdymo laikotarpiu – kaip be krypties, be strategijos. Vis dėlto tenka pripažinti, kad jie abu yra teisūs: socialinės apsaugos srityje Vilnius ne tik neturi krypties, bet jame dar ir gyvena žmonės, kuriuos valdantieji užmiršo ir kurių nepamatė.
Viešoji erdvė užpildyta idėjomis apie mistinius stiklinius rūmus, apie miestą su metro arba tramvajumi, regime dideles miesto plėtros ambicijas. Idėjos, ypatingai drąsios, yra sveikintinos, tačiau jos turi būti pagrįstos ir tinkamai įvertintos, turi būti atsižvelgta į tai, kokį realų teigiamą pokytį jų įgyvendinimas duos vilniečiams. Galbūt viena iš įgyvendintų idėjų bus jau minėtas tramvajus, kurio neefektyvumas yra įrodytas keturiomis Vilniaus miesto savivaldybės užsakytomis studijomis, kainavusiomis 3 milijonus eurų…
O galbūt svarbesnė idėja yra dienos centrų plėtra, leidžianti sostinės gyventojams užtikrinti saugią ir ramią sergančių ar savimi pasirūpinti negalinčių artimųjų dieną. Galime įkurti ir bendruomenių namus, kuriuose būtų sudarytos sąlygos plėstis bendruomenių veiklai. Tokiu būdu visuomenės nariai būtų įgalinti veikti, o jų iniciatyvos įgyvendintos. Tokiose erdvėse galėtų burtis gyvenamojo rajono mamos, senjorai, jaunimas. Būtų sudarytos sąlygos užsiimti savo mėgstama veikla, sportuoti, burtis į klubus. Tokie bendruomenių namai galėtų stipriai padidinti žmonių užimtumą, paskatinti vietos bendruomenių kūrimąsi ir padėti spręsti mikrorajonų gyventojų socialines problemas.
Lieka tik vienas klausimas: kurios iš šių idėjų yra labiau reikalingos?
Deja, šiandien susidaro įspūdis, kad mūsų gyvenamieji rajonai tampa betono ir stiklo džiunglėmis, kuriose nejauku kalbėti apie socialines problemas, apie užmirštus žmones. Pastaruosius pastebėję tyliai bandome apeiti, nepamatyti. Juk ir patys kandidatai į merus siūlo pačias ambicingiausias vizijas mūsų mylimam miestui, diskutuoja apie jas, tačiau pamiršta socialinę atskirtį, tarsi neįgaliųjų problemos, vyresnio amžiaus žmonių ar asmenų, kurie skursta, integracija į visuomenę neegzistuotų.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1536235988458″]Vilnius – tai ne tramvajaus bėgiai. Vilnius – tai ne tik dviračių takai ar kažkieno ambicijos. Vilnius, visų pirma, yra žmonės. [/blockquote]
Bet apie juos kalbama mažai. Ir tai rodo ne tik skambios antraštės ar socialiniuose tinkluose susiformavę burbulai. Labiausiai tai atskleidžia valgyklos, kuriose yra dalijamas maistas nepasiturintiems, ir nakvynės namai. Turtingiausiame Lietuvos mieste per daug skurdo ir per mažai noro tai pakeisti.
Kada paskutinį kartą kalbėjotės su miesto, kuriame gyvenate, tarybos nariu? Kada dalyvavote viešoje diskusijoje dėl Jūsų rajone statomo pastato arba gavote kvietimą į Jūsų mikrorajone susibūrusios bendruomenės renginį? Greičiausiai, prieš praėjusius rinkimus (bent jau tuomet gavau pati). Nebegalime vadovautis principu, kad pirmiausia reikia investuoti į miesto plėtrą. Neneigiu, kad tai svarbu, tačiau Vilnius jau užaugo pakankamai, kad daugiau dėmesio galėtų skirti jame gyvenantiems žmonėms, bendruomenėms ir jų galimybėms veikti.
Sostinė – modernus ir europietiškas miestas, kuriame didelė dalis pastatų, įskaitant ir neseniai renovuotus, nėra pritaikyti asmenims su negalia (nors apie tai yra deklaruojama). Specialiai įrengtais užvažiavimais negali pasinaudoti net tėvai su vežimėliais, ką jau kalbėti apie mokinius, kurie su neįgaliojo vežimėliais negali patekti į ugdymo įstaigas. Sostinė – modernus ir drąsus miestas, kuriame viešos diskusijos yra labiau parodomosios nei suteikiančios konkrečią sprendimų priėmimo galią visuomenės nariams.
Kaip socialiai atsakingas žmogus, kuriam rūpi žmonių, esančių paribyje ar gyvenančių skurdo rizikoje, ateitis pateikiu savo siūlymus Vilniaus miestui. Visų pirma, Vilniuje turi veikti efektyvūs dienos centrai ir bendruomenių namai, užtikrinantys visapusišką asmens įsitraukimą į visuomenės gyvenimą, suteikiantys reikiamas kokybiškas paslaugas.
Antra, miesto visuomeninės erdvės turi būti pritaikytos visų asmenų poreikiams, plėtojamas universalus dizainas, kad asmenys su negalia nevaržomai galėtų naudotis miesto erdvėmis. Svarbu įtvirtinti ir asmeninio asistento modelį, kuris užtikrina asmens su negalia savarankiškumą. Be to, miesto valdžia turi užtikrinti realų bendruomenių dalyvavimą, priimant svarbius sprendimus, ir plėtoti dalyvaujamojo biudžeto modelį.
Kalbant apie gyvybingą kultūrinį sostinės gyvenimą ne tik dienos, bet ir nakties metu, turi atsirasti atskira „naktinio mero“ pareigybė, užtikrinanti ne tik jaunimo, bet ir visų gyventojų įsitraukimą į saugų naktinį kultūrinį gyvenimą. Ir svarbiausia – Vilniuje neturi likti skirties tarp valstybės tarnautojų ir žmonių, kuriems labiausiai reikia jų pagalbos.
Nepaisant to, kad žodžiai „valdžia tarnauja žmonėms“ šių dienų kontekste labiau skamba kaip normatyvinis teiginys nei faktas, turime pripažinti, kad vilniečių ir jų išrinktų politikų nebeturi skirti dvidešimt savivaldybės pastato aukštų.
Atėjo laikas sugrįžti pas žmones, pamatyti Vilniaus gyventojų kasdienybę ne tik pro Konstitucijos prospekto dangoraižių, bet ir troleibuso langus.
