Antradienį, kovo 5 dieną, Vilniuje, 10.00 val., Žygimantų g. 2, Vilniaus apygardos administracinis teismas ėmėsi ypatingos bylos. Lietuvos pilietis Grantas Gochinas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, anot pareiškėjo, „aklai gina susitepusį Lietuvos bendrapiliečių žydų krauju Joną Noreiką“.
Genocido Centras kaltinamas meluojant, falsifikuojant, menkinant akivaizdžius faktus, atsisakymu atsižvelgti į naujus dokumentus rodančius, kad J. Noreika dalyvavo genocido nusikaltimuose prieš Lietuvos piliečius. Ką į tuos kaltinimus mestus LGGRTC atsako jo direktorė Teresė Birutė Birutė Burauskaitė? Centro vadovė 2015 m. lapkričio 16 d. socialinio tinklalapio „Facebook“ Genocido tyrimo centro paskyroje paskelbė žinutę: „Lietuvos patriotų niekinimą organizuoja kaimynai iš Rytų. Jiems talkina ne tik kai kurie žydai, bet ir pakankamai daug lietuvių: jų pavardės surašytos po prašymais atimti ordiną, nuimti lentą, šmeižikiškais straipsniais spaudoje… Vieni tai daro sąmoningai, kiti – iš kvailumo.“
Taip pat Genocido centras tiesiai šviesiai grasina pareiškėjui: „G. Gochino „tyrime“ apie J. Noreiką, nepateikiant svarių įrodymų, galimai pažeidžiant LR Konstituciją ir LR Baudžiamąjį kodeksą, kaltinama daug asmenų: Laikinosios Vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis, kurio veikla 1975 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos, politinis kalinys Viktoras Ašmenskas ir kt.“
„Tokie sovietinio KGB stiliaus oponentų menkinimai bei grasinimai“, anot pareiškėjo, rodo, kad genocido centro direktorė nesuvokia visoms biudžetinėms institucijoms nustatytų Viešojo administravimo įstatymo principų, kurių privalo laikytis užtikrinant žmogaus teises ir laisves. Tai objektyvumo, išsamumo ir nepiktnaudžiavimo principai. Anot pareiškėjo, visi šie reikalavimai pažeisti.
Taip pat rašte teismui pažymima, kad „vienas iš Genocido centro įstatyminių uždavinių (įstatymo 4 str.) yra okupacinių režimų 1939–1990 metais vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio bei dvasinio genocido tyrimas, istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas. Centras neteisėtai ir nepagrįstai gindamas J. Noreiką iš esmės nevykdo savo uždavinių, kadangi dėl asmeninių centro vadovės ar kitų asmenų interesų veikia priešiškai įstatymo nustatytiems tikslams“.
Pareiškėjas tiesiai šviesiai kaltina LGGRTC klastojant istoriją savanaudiškais arba politiniais tikslais. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio byla. Genocido centras galimai sąmoningai melagingai arba nesuprasdamas JAV teisinės sistemos bei teisingumo institucijų atsakomybės ribų, savo išvadoje teigia, kad Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1975 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis „reabilituotas JAV teisingumo ministerijos“.
Šis teiginys jokiais būdais neatitinka tikrovės. Byla buvo paprasčiausiai sustabdyta dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio mirties. Sustabdyta, bet nenutraukta. Jokia JAV teisingumo institucija be teismo sprendimo negali nei išteisinti, nei reabilituoti asmens. O tas „išteisinimas“ yra niekas kita, kaip mandagus JAV kongreso nario pareiškimas, jog nėra dokumentų rodančių kitaip.
Tačiau ir JAV, ir Lietuvoje teismas gali ir turi peržiūrėti bylą atsiradus naujiems dokumentams. Tokie dokumentai atsirado ir kaip tik todėl JAV pareiškė griežtą nepasitenkinimą Lietuvai dėl LLV vadovo perlaidojimo su valstybės regalijomis. Taip pat turi elgtis ir Genocido centras atsiradus visai šūsniai dokumentų, rodančių J. Noreiką dalyvavus Holokausto nusikaltimuose. Tai gali nurodyti padaryti Genocido centrui (arba ne) teismas. Pastaba: genocido nusikaltimų apibrėžimas kalba ne tik apie tiesioginį dalyvavimą žudynėse, bet ir apie sąlygų genocidui vykdyti sudarymui.
[blockquote author=”” sc_id=”sc392725932818″]Dėl vienos ydingos institucijos galimai nepilnaverčių išvadų, kuriomis remiasi visos Lietuvos institucijos, pradedant nuo Lietuvos prezidentės baigiant Vilniaus meru R. Šimašiumi, Lietuva pastoviai linksniuojama Vakarų prestižinėje žiniasklaidoje.[/blockquote]
Visgi kirba mintis, kad susitepę Lietuvos didvyriai yra ginami dėl banalaus buitinio visiško susimovimo su J. Škirpa ir J. Noreika. Kitaip tariant, vietoje atsiprašymo ir objektyvaus naujų dokumentų peržiūrėjimo, ginamas LGGRTC munduras vadinant kvailiais ir Kremliaus agentais JAV teisingumo institucijas bei garsius Lietuvos ir užsienio istorikus. Susimauta, nes LGGRTC gina ne tiesą, bet save ir ant melo kojų statomą utopiškai švarų nacionalistinės Lietuvos naratyvą.
Vertinant susiklosčiusias aplinkybes, aiškina pareiškėjas, matyti, kad Genocido centras vengia dialogo su Lietuvos piliečiais, manomai siekdamas apginti iš esmės ydingą genocido nusikaltimo dalyvių teisinių santykių aiškinimą. Problema su Genocido centro vadovybe arba T. B. Burauskaitės patarėjais, galimai Genocido centro vadovams įtaką darančiais dešiniųjų politikais yra nesiskaitymas su genocido nusikaltimų apibrėžimu, po kurio pasirašė Lietuvos valstybė.
Akivaizdu, kad laikas iš esmės keisti LGGRTC vadovų sąstatą, reformuoti Genocido centrą taip, kad jo darbuotojų veikla, profesinis pasiruošimas atitiktų šiuolaikinės sąžiningos, mokslinės, nešališkos istoriografijos kriterijus.
Dėl vienos ydingos institucijos galimai nepilnaverčių išvadų, kuriomis remiasi visos Lietuvos institucijos, pradedant nuo Lietuvos prezidentės baigiant Vilniaus meru R. Šimašiumi, Lietuva pastoviai linksniuojama Vakarų prestižinėje žiniasklaidoje. Mat nė vienas nedrįsta prieštarauti Genocido centrui akivaizdžiai suprantant, kad LGGRTC susimovė kapitaliai su savo beatodairiškai ginamais „didvyriais“, taip darydami žalą Lietuvos įvaizdžiui, Lietuvos vaikų ir apskritai visuomenės švietimui užkonservuojant rasistinius stereotipus piliečių protuose. Taip pateisinamas kolaboravimas su bet kokiu okupantu, pateisinamas moralinis bestuburiškumas. Šiuolaikinei Lietuvai šito mažiausiai reikia.
P. S. Negi Genocido centras nėra matęs dokumento, kuriame figūruoja J. Noreika kaip pirkęs nužudytų žydų turtą? Kopijas tyrėjams teko nupirkti iš Akademinės bibliotekos už 188 eurų su reikalavimu su niekuo tomis kopijomis nesidalinti. Ar biblioteka vis dar valdoma KGB? Šaltinis: filosofas, dr. Andrius Kulikauskas. Dokumente vokiečių kalba nr. (MAB f.76, a.180, b.28, l.27-63) yra nurodyti 713 žmonių pirkusių nužudytų žydų turtą. J. Noreika, (Telšių LAF-o vadas ir Šiaulių apskrities viršininkas, 1800 Plungės žydų žudiko Povilo Alimo vadas ir draugas, atsakingas už Žagarės getą ir jame uždarytų bei žudomų žydų turtą), yra 35 sąraše.
Ar galima įsivaizduoti žmogų-didvyrį, kas dieną miegantį nužudyto žmogaus lovoje ir besigrožinti nužudyto žmogaus veidrodyje? Juk žmogus „tik“ pirko nužudyto žmogaus turtą, nors jam ir žinant apie žudynes. Juk pats nežudė, pirko, nepavogė, ar ne taip? J. Noreika gyveno nužudyto žydo name, kurio numeris buvo Wilnerstr. 260. Ar dar komentarų reikia? Manau, kad ne.
