Būtent taip suprantu nuomonės reiškėjos Reginos Statkuvienės paskvilį „Kodėl nepritariu „Baltic Pride“?“.
Rašau „nuomonės reiškėja“, nes pavadinti ją žurnaliste neįmanoma dėl paskvilyje skleidžiamo melo apie homoseksualus. Dezinformacija ir fantazijos pateikiamos kaip įvykęs faktas. Pasakysiu tiesiai šviesiai: autorės nuomonė yra vos ne rasistinis manifestas, nukreiptas prieš žmogų ir žmonių grupę. Tačiau mano straipsnis nėra atsakymas vien pačiai autorei. Mat ji atstovauja daliai pakankamai išsilavinusių žmonių, homofobiją naudojančių asmeniniams ir politiniams interesams patenkinti.
Vengdami kaltinimo rasizmu dešinieji demagogai skuba pabrėžti, jog gerbia homoseksualų teises ir laisves, nes žino, kad pastarieji nėra už įstatymo ribų. Bet kalbėdami apie homoseksualius asmenis, visada kultūringi jų nekentėjai kultūringai baigia žodeliu „bet…“. Negalėdami užprotestuoti teisių ir laisvių, nekentėjai naudoja „kultūringą formą“ – socialinį spaudimą.
Teiginys „kultūringa forma“ nėra mano. Būtent taip R. Statkuvienės kalbėjimo būdą įvardija jos gerbėjai, kurie ta proga pavertė ją savo žvaigžde. Šie žmonės tiesiog plyšta iš džiaugsmo dėl menamai kultūringai reiškiamos nuomonės apie homoseksualus. Na, istorija mena šimtus mokančių naudoti peilį ir šakutę kultūringų veikėjų, kurie, kultūringai atsikėlę nuo to stalo, ėjo žudyti gėjų, žydų, romų, lietuvių ir kitų. O po žudynių, tvarkingai nusiplovę rankas, kultūringai grįžo pailsėti prie balta staltiese apkloto ir pagal visas etiketo taisykles padengto stalo.
Ne, šie kultūringais save laikantys žmonės nekviečia nieko žudyti. Jie tik kviečia atskirti pačius jų neva toleruojamus (toleruojamus tol, kol jie lindi savo olose) homoseksualus nuo „Baltic Pride“. Tačiau jų prieš eitynes nukreipti argumentai parodo tikrąjį – neigiamą – požiūrį. Todėl (būtinai kultūringai) skleidžiamas melas bei dezinformacija apie šį renginį. Nesibodima paberti ir aštrių prieskonių apie neva psichinę homoseksualų prigimtinę būseną – viešą ekshibicionistinį poreikį matytis. Sąmoningai peršama mintis apie atseit homoseksualų viešo seksualinio pasitenkinimo poreikį. Neva būtinybę viešai propaguoti savo seksualinę orientaciją.
Minėtame paskvilyje teigiama: „Nepritarimas viešam seksualinės orientacijos demonstravimui neturi nieko bendra su fobija. Nes kažin ar daugelį LGBT eitynių oponentų ištinka vegetaciniai sutrikimai ar ima kamuoti nepagrįsta baimė. Žmonėms tiesiog nepriimtinas viešas seksualinės orientacijos afišavimas.“
Pirma, panašių idėjų skleidėjai būtinai kalba visų žmonių vardu. Bet aš ir panašiai mąstantys tarp šių žmonių nepatenkam ir nesiruošiam patekti.
Antra, ką reiškia teiginys „seksualinės orientacijos afišavimas“? Bandysiu spėti. Pavyzdžiui, aš gatvėje apkabinu savo šunį, jį glostau. Kažkoks su psichika problemų turintis žmogus apkaltina mane viešu zoofilinės orientacijos afišavimu. Kitas pavyzdys: gatvėje apsikabinę bučiuojasi vaikinas su mergina. Nieko? Baikit, prieš kelis dešimtmečius tą jauną porą komunistiniai veikėjai ir bobutės būtų apkaltinę ištvirkavimu ir to ištvirkavimo afišavimu. Nors abiem atvejais rodomi šilti jausmai neturi nieko bendro su seksualine orientacija ar ištvirkavimu. Bet kodėl juo kaltinami apsikabinę arba už rankų besilaikantys vaikinai arba merginos?
Visose eitynėse Lietuvoje dalyvauja įvairios žmonių grupės, bet man nekyla mintis kaltinti tuos žmones seksualiniais iškrypimais, seksualinės orientacijos afišavimu. O ką kultūringieji nekentėjai pasakytų apie karnavalą Rio de Žaneire? Jame beveik nuogi heteroseksualai šokdami samba, lambadą, salsą plačiai propaguoja savo heteroseksualinę orientaciją. Šie šokiai aistringi, gašlūs, intymios kūno vietos vos padengtos su Dievo pagalba. Ką kultūringi nekentėjai ir šiaip davatkos pasakytų pamatę tokį vaizdą Vilniaus gatvėse?
Bet nepamatys. Kaip ir nepamatys nuogų, seksualiai besirangančių kūnų „Baltic Pride“ eitynėse. Tos eitynės, anot LGBT bendruomenės nario Simono Bartulio, net nuobodžios. Tad teiginys, esą „Baltic Pride“ tikslas – seksualinės orientacijos afišavimas, yra grynas melas.
„Baltic Pride“ eitynių kritikai griebiasi net jų pačių nevaldomos sunkiosios artilerijos – pseudopsichoanalizės: „Kas yra vieši homoseksualų paradai? Juk tai yra intymaus gyvenimo išvilkimas į viešumą, jo atvėrimas kiekvieno praeivio akims. Ir nesvarbu, kad čia šmėžuoja gražūs lozungai apie lygybę, pagarbą ar toleranciją. Dėmesio centre – vienalytės poros seksas, išeksponuotas įvairiomis vizualinėmis formomis. Žiūrėkite ir matykite. Skaitykite apie tai. Ir tai daugelį erzina. Nes intymi svetimų žmonių erdvė staiga įsiveržia į visų mūsų bendrą. Tai tam tikra priekabiavimo, smurto ar prievartos forma – nelygu stebėtojo įsitikinimai, jautrumas – todėl ji skatina agresiją, norą gintis.“
„Baltic Pride“ – prievartos ir smurto forma? Atvirkščiai, patys su faktais nieko bendro neturintys teiginiai yra ne kas kita, kaip „kultūringas“ psichologinio smurto ir neapykantos skleidimas. Tokiu būdu nepritariantieji tarsi tampa aukomis, nukentėjusiomis nuo iš esmės taikios manifestacijos. Tokią nesveiką demagogiją reikia mokėti sugalvoti! Tačiau „tautininkų“ eitynės, kuriose šaukiama „Lietuva lietuviams!“, „Baltic Pride“ kritikams neužkliūva. Šioje vietoje smurtaujanti, į bendrą erdvę įsiveržianti neapykanta kitokiam tikrai problemų nesudaro.
Įomu, kaip į tokią su tikrove nieko bendro neturinčia nesveika seksualine fantazija – visame kame matyti tik seksą – sureaguotų seksopatologai? Negaliu pasakyti, bet žinau, ką pasakė apie homoseksualus popiežius Pranciškus: „Aš kartoju tai, ką sako Bažnyčios katekizmas: jie neturėtų būti diskriminuojami, jie turėtų būti gerbiami ir ganytojiškai lydimi. Bažnyčia privalo prašyti atleidimo, kad daugeliu atvejų elgėsi netinkamai. Kai sakau Bažnyčia, turiu galvoje krikščionis! Bažnyčia yra šventa, o mes esame nuodėmingi!“
Visokie „propatrijietiškos“ minties gerbėjai tikriausiai paspringo prie kultūringo pietų stalo nuo tokio Bažnyčios vadovo teiginio. Tikriausiai pasprings dar kartą, sužinoję, kad stipriausias pasaulio vyras sportininkas Robas Kearney nesenai vedė savo mylimąjį vaikiną. Ar jis, sportininkas, vien savo buvimu ir viešomis vestuvėmis afišuoja seksualinę orientaciją? O kompozitorius Čaikovskis? Menininkai Leonardo da Vinci ir Michelangelo Buonarrroti? Roko atlikėjai Freddie Mercury ir Eltonas Johnas? Aktorė Jodie Foster, dainininkė Lady Gaga ir mūsų genialusis dizaineris Juozas Statkevičius?
Šimtams milijonų šių genijų gerbėjams visiškai nusispjauti į jų neva afišuojamą seksualinę orientaciją. Kažkodėl jiems nekyla mintis apie kažkokį smurtu į jų gyvybinę erdvę besiveržiantį pačių prifantazuotą blogį. Būdamas neverbalinės komunikacijos ekspertas pastebėsiu, kad kuo mažiau žmogus pasitiki savimi, kuo labiau nėra patenkintas savo gyvenimu, kuo daugiau jame pykčio, tuo platesnis yra tokio žmogaus savos gyvybinės erdvės supratimas. Ekstremalus pavyzdys – patologiškai smurtaujantis nusikaltėlis. Kita gatvės puse einančio normalaus žmogaus mestą žvilgsnį jis supranta kaip pasikėsinimą į jo gyvybinę erdvę. Nesvarbu, kad atstumas tarp jų bent penki metrai. Valdomų banditų gyvybinė erdvė neišsitenka Rusijos platybėse.
Tai tiek apie meną „kultūringai“ apsimetant auka skatinti neapykantą kitam.
