„Lietuvai būtini pokyčiai“, – sako Nepriklausomybės akto signataras, Europos Komisijos narys, gydytojas, istorikas ir visuomenininkas, o šiandien ir socialdemokratų kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis. Ir čia pat paaiškina, kad šalis turi keistis iš esmės, norint išbristi iš situacijos, kai žmonės Lietuvoje jaučiasi nesaugūs, nerimauja dėl mažų atlyginimų ir mažų pensijų, dėl didėjančių kainų, kai juos kamuoja netikrumo jausmas dėl ateities.
Ką daryti, kad Lietuva pagaliau išeitų iš labiausiai atsilikusių socialinės politikos sferoje ES šalių trejeto, kaip pasiekti, kad gerovė būtų kuriama ne saujelei išrinktųjų, o visiems šalies gyventojams, kokių priemonių imtis, norint pakeisti situaciją darbo rinkos, socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse, sustabdyti neslopstančią emigraciją? Koks yra ir galėtų būti šalies prezidento vaidmuo, stimuliuojant pokyčius, siekiant proveržio minėtose srityse? Apie tai ir kitus dalykus pokalbyje su socialdemokratų kandidatu į prezidentus Vyteniu Povilu Andriukaičiu.
– Gyventojų apklausos rodo, kad šiandien visuomenę labiausiai kankina ekonominės baimės. Gyventojus itin neramina kylančios kainos ir mažos senatvės pensijos, taip pat žemas pragyvenimo lygis, kamuoja baimė nesugebėti užtikrinti šeimos gerovės. Tikriausiai, žmonės baiminasi ne be pagrindo? Kokių priemonių reikėtų imtis, norint pakeisti dabartinę situaciją, kai maža dalis visuomenės narių nuolat turtėja, o likusieji – skursta?
Iš tiesų, didelę dalį visuomenės kankina ekonominės baimės: žmonės nerimauja dėl mažų atlyginimų ir mažų pensijų, dėl didėjančių kainų, juos kamuoja netikrumo jausmas dėl ateities. Nesaugūs jaučiasi tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės.
Jaunimas sutinka dirbti be darbo sutarčių, nepaisydamas to, kad tokiu atveju netenka socialinių garantijų, sutinka dirbti pagal laikinas darbo sutartis, nors jos negarantuoja finansinio stabilumo ilguoju laikotarpiu, ryžtasi dirbti keliose darbovietėse, kartais net trijuose-keturiuose skirtinguose darbuose, vienu metu. Visa tai daroma, siekiant sudurti galą su galu. Jauni žmonės neskuba sukurti šeimos, nes trūksta pasitikėjimo ateitimi, žino, kad gaunamas atlyginimas nėra pakankamas būsto paskolai, stokoja pinigų pragyvenimui.
Atskirtis ir skurdas mūsų šalyje vieni didžiausių, pragyvenimo lygis – vienas žemiausių.
Mūsų senjorai gauna vienas mažiausių pensijų ES ir didelė dalis jų skursta. Apskritai aštuoni šimtai penkiasdešimt tūkstančių šalies gyventojų gyvena skurde arba yra arti skurdo ribos.
Kitaip tariant, tiek jaunos šeimos, tiek pagyvenę žmonės, ypač vieniši, susiduria su dideliais iššūkiais. Nors įvairūs makroekonominiai rodikliai rodo šalies ūkio augimą, jo nejaučia didelė dalis visuomenės, tai neatsispindi žmonių pajamose.
Pagal įvairius socialinius-ekonominius rodiklius Lietuva velkasi ES uodegoje: atskirtis ir skurdas mūsų šalyje vieni didžiausių, pragyvenimo lygis – vienas žemiausių. Deja, bet pirmaujame pagal pajamų nelygybę, mirtingumo rodikliai – aukščiausi. Visi šie skaičiai rodo, kad dabartinei sistemai reikalingi nauji impulsai.
Lietuvos nacionalinės pajamos, Lietuvos žmonių piniginė, kurią vadiname biudžetu, papildoma labai silpnai: vengiama mokėti mokesčius, klesti šešėlinė ekonomika. Mokesčių sistema taip pat neteisinga: didžioji jų dalis gula ant tik iš savo darbo pajamų gyvenančių žmonių pečių, mažas pajamas gaunantys sumoka daugiau nei pasiturintys asmenys.
Pajamų perskirstymas per biudžetą, kuris leistų išlyginti socialinę nelygybę, yra nedidelis. Per nacionalinį biudžetą ir savivaldybių biudžetus perskirstoma tik apie 30 % gaunamų įplaukų, vadinasi, apie 70 % nusėda kažkur kitur – į turtingesnės dalies apsukrių žmonių kišenes. ES struktūrinės paramos naudojimas taip pat yra socialiai neteisingas, nes ją pasiima stipresnieji. Šiame kontekste dalis visuomenės mato, kad kažkas gerėja, bet ne jam ar jai.
Su dabartine mokesčių sistema, gerovės perskirstymo ir socialinės apsaugos mechanizmais Lietuva negali tikėtis pažangos. Reikia daugybės pokyčių, kurie leistų išvesti Lietuvą iš atsilikusių paskutinių ES šalių trejeto.
Investicijos į žmonių gyvenimo kokybę – svarbiausia mūsų užduotis.
Būtini kompleksiniai sprendimai. Reikalinga mokesčių reforma: daugiau uždirbantys turėtų mokėti didesnius mokesčius; būtina tinkamai apmokestinti kapitalą ir turtą. Tai vadinama pažangia arba progresyvia mokesčių sistema. Tokios mokesčių sistemos įvedimas turėtų būti suderintas su pelno mokesčiais, akcizais, PVM. Antra, būtina imtis priemonių nelygybei mažinti. Mokesčių sistema yra efektyvus nelygybės mažinimo instrumentas, tačiau vien to nepakanka. Reikia pertvarkyti socialinės apsaugos mechanizmus, peržiūrėti draudimų tarifus, atlyginimų skales, įvykdyti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų pertvarką. Trečia, būtina susigrąžinti dalies viešojo sektoriaus, kuris buvo privatizuotas, reguliavimą. Valstybė privalo turėti galimybę įtakoti viešojo sektoriaus paslaugų įkainius ir kainas. Ketvirta, reikia užtikrinti, kad būtų pakankamas gerovės perskirstymas per biudžetą, kad daugiau pinigų ateitų švietimui, sveikatos apsaugai, aukštajam mokslui. Akivaizdu, kad dabar perskirstomą nacionalinio produkto dalį būtina didinti – nuo 30 % iki 33-35 %. Taip pat būtina pritraukti papildomą finansavimą iš ES – apie milijardą eurų iš įvairių projektų, ne tik iš struktūrinių fondų. Kitaip sakant, investicijos į žmonių gyvenimo kokybę – svarbiausia mūsų užduotis.
– Sunku įsivaizduoti gerovės valstybę be kokybiškų ir prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų. Deja, visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad gyventojai nėra patenkinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, o labiausiai juos neramina institucijų nesugebėjimas užtikrinti vienodą šių paslaugų prieinamumą visiems žmonėms. Kaip vertinate dabartinės valdžios mėginimus reformuoti sveikatos apsaugos sistemą, uždarinėjant rajonų ligonines?
Gerovės valstybė yra teorinis pavadinimas, jeigu paklausite žmonių, kas tai yra, daugelis negalės atsakyti. Aiškinant paprastai, tai būtų tokia valstybė, kurioje yra nedideli pajamų skirtumai, didelės socialinės garantijos, žmonės mėgaujasi oria senatve, užtikrintas nemokamas gydymas, nemokamas aukštasis mokslas ir kt. Taigi, norint sukurti vadinamąją gerovės valstybę mūsų šalyje, būtini pokyčiai įvairiose srityse, tarp jų ir sveikatos apsaugos sistemoje.
Šiandien sveikatos apsaugai skiriame vieną iš mažiausių nacionalinio biudžeto dalių. Kai skiri mažai pinigų sveikatos apsaugos sektoriui, įskaitant naujausių technologijų įsigijimą ir gydytojų bei kitų darbuotojų atlyginimus, natūralu, kad sveikatos priežiūros paslaugos tampa sunkiau pasiekiamos dėl tos paprasčiausios priežasties, kad žmonėms tenka vis dažniau už jas primokėti. Kai egzistuojanti mokesčių sistema neužtikrina konstitucinių žmogaus teisių, atsiranda begalė problemų, tarp jų ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo klausimu.
Šiuo metu didžioji dalis sveikatos priežiūros paslaugų yra sutelkta trijose ligoninėse – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Tai reiškia, kad rajonuose gyvenantiems žmonėms sveikatos priežiūros paslaugos yra sunkiau pasiekiamos. Ir kai kažkam kyla idėja uždaryti ligoninę rajone, aš noriu paklausti, ar jie žino, kokia yra kitų ES šalių patirtis, ar yra girdėję apie Europos Komisijos rekomendacijas? EK siūlo ne ligonines uždarinėti, o sureguliuoti lovų skaičių didžiosiose klinikose ir mažosiose ligoninėse. Tačiau dabartinė valdžia, matydama, kad negali kitaip susitvarkyti, siūlo uždaryti mažąsias ligonines. Taip problemos negali būti sprendžiamos. Priešingai, reikėtų apjungti visas sveikatos priežiūros įstaigas – ligonines, poliklinikas, ambulatorijas, kabinetus – į vieną tinklą, nuo didžiųjų miestų iki tolimiausių rajonų. Turėtų būti sukurti paslaugų klasteriai, kad specialistai galėtų paslaugas teikti tiek Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, tiek nuvažiavę į rajono ligoninę: čia konsultuotų, gydytų, pasitelkdami modernias ryšio priemones. Tai priartintų paslaugas prie žmonių: tautiečiui iš Rokiškio nereikėtų važiuoti į Vilnių, norint gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Tuomet nebekiltų klausimų dėl rajonų ligoninių, jos veiktų visu pajėgumu. Kita vertus, rajonų ligoninėms galima suteikti ir daug papildomų naujų funkcijų.
– Būtina, kad Lietuva turėtų savo srities specialistų, atitinkamai paruoštų gydytojų. Šiandien matome, kad vis daugiau medikų, pradedant šeimos gydytojais ir baigiant kardiochirurgais, palieka mūsų šalį. Poliklinikose tenka laukti vizito pas gydytoją pora mėnesių ne tik dėl didelių pacientų srautų, bet ir dėl medikų trūkumo. Kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant sustabdyti neslopstančią gydytojų emigraciją?
Taip, iš tiesų, šeimos gydytojai ir aukštos kvalifikacijos specialistai emigruoja. Pažiūrėkime į atlyginimus, į tai, kiek mes skiriame lėšų sistemai funkcionuoti, ką darome, kad specialistams būtų smagu dirbti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonuose, kad jie nesijaustų atskirti nuo mokslinės pažangos.
Savaime nėra blogis, kad mūsų aukštosios mokyklos paruošia specialistus toms šalims, kurioms jų trūksta, šį medikų paruošimo tinklą būtų galima net plėsti, tačiau reikėtų aiškiai sutarti dėl sąlygų – ką iš to laimi mūsų šalis? Taip, kaip yra dabar, būti negali. Ekonomiškai silpna šalis negali ruošti specialistų už savo pinigus kitoms šalims. Jeigu mes čia ruošiame specialistus, investuojame viešuosius pinigus, o po to jie išvažiuoja, tai išvažiuoja ir investuoti pinigai. Būtina sutarti, kaip užkirsti kelią protų nutekėjimui ir šalies biudžeto pinigų išvežimui į kitas šalis.
– Dar vienas dalykas, kuris gąsdina mūsų gyventojus – valdžios populizmas ir nuoseklaus valdymo stoka. Kodėl mes niekaip nepasimokome iš savo liūdnos patirties, kad vienadieniai-vienos kadencijos politikai mažai ką gali padaryti dėl visų laukiamos gerovės? Kodėl žmonės nenoriai pasikliauja tradicinėmis politinėmis jėgomis? Gal čia politinio „raštingumo“ stoka? O gal mūsų tradicinės politinės jėgos yra taip nusilpusios, nutolusios nuo savo ideologinių šaknų, kad nebepajėgia užsitikrinti gyventojų palaikymo?
Sąvoka „tradicinės partijos“ man yra svetima, aš jos nenaudoju. Tai yra politologų sukurtas, žurnalistų išpopuliarintas terminas. Žmonės dažnai šį terminą supranta taip: tradicinės partijos – tai senos, ilgai valdančios ir nieko gero nepadariusios. Žinoma, kad tie, kurie būtent taip suvokia, kas yra vadinamosios tradicinės partijos, balsuoja už naujas politines jėgas.
Visa politinė sistema Lietuvoje yra silpna. Mes turime siekti sustiprinti ją, politinėje arenoje turi veikti tokios jėgos, kurios išmano kokius socialinius, ekonominius, mokestinius, finansinius, fiskalinius, švietimo ir kitus instrumentus reikia naudoti, siekiant užtikrinti visų žmonių gerovę, kurios geba suburti stiprias komandas, atlaikyti didžiulius iššūkius (o pastarųjų yra begalė).
Dabartinė sistema neduoda norimų rezultatų: turime „plokščius“ mokesčius, matome paplitusį mokesčių slėpimą, siekį mažinti įplaukas į biudžetą.
Žodis „mokesčiai“ yra visiškai iškraipytas. Pavyzdžiui, didelė dauguma žmonių galvoja, kad yra buto mokesčiai. Tačiau tai yra kainos už paslaugas. Kai valstybėje viešasis sektorius privatizuotas, kainos yra labai aukštos, o kainų reguliavimo mechanizmai silpni. Tuomet žmonės galvoja: „tos tradicinės partijos per tiek metų nieko nepadarė, reikia balsuoti už kitas“.
Tačiau viską lemia pasirinktas politinis-ekonominis modelis, kuris gali būti trijų rūšių – liberalus, socialdemokratinis ir konservatyvus. Nuo to, koks modelis vyrauja šalyje, priklauso gyventojų padėtis. Bet pas mus politinės mokyklos silpnos, žmonėms, dalyvaujantiems politikoje, trūksta kompetencijų, o gyventojai stokoja politinio „raštingumo“. Chaosas ir populizmas dar labiau išbalansuoja politinę sistemą. Tuomet atsiranda tokie dariniai kaip visuomeniniai rinkimų komitetai, kuriems gyventojai mielai atiduoda savo balsą. Tačiau, jeigu pasidomėsite, kokie esminiai, kertiniai šių komitetų ideologiniai nusistatymai, siekiant žmonių gerovės ir užtikrinant Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų įgyvendinimą, pamatysite, kad jų nėra.
Mes, socialdemokratai, turime šviesti žmones, skatinti diskusijas, kuo daugiau žmonių burti į mūsų gretas. Turime siekti, kad žmonių supratimas apie politines sroves, politines mokyklas augtų.
– Kaip vertinate prezidento institutą? Esate Lietuvos Respublikos konstitucijos ekspertas, vienas iš Konstitucijos rengėjų. Kokios yra prezidento galios ir funkcijos? Kaip jos yra /turėtų būti įgyvendinamos praktiškai?
Prezidentas turi daug galių. Vienos išplaukia tiesiogiai iš Konstitucijos, kitos yra politinės, strateginės, psichologinės ir moralinės galios. Prezidentas negali būti užsidaręs savo pastatuose. Prezidento pareiga išjudinti daugelį Lietuvos visuomenės jėgų, ieškant sudėtingiausių problemų sprendimo. Žinoma, tiek užsienio, saugumo ir gynybos politikoje, tiek vidaus politikoje vienas žmogus negali daug padaryti. Tam reikalinga didelė komanda, įvairių sričių ekspertai iš universitetų, įvairių institucijų ir organizacijų. Tačiau prezidentas turi būti tuo pažangos, inovacijų, sprendimų paieškos varikliu. Kaip galėjo taip atsitikti, kad dvidešimt metų Lietuva velkasi ES valstybių uodegoje?
Prezidentas, vykdydamas savo funkcijas, pirmiausia, turi laikytis Konstitucijos. Jis neturi uzurpuoti tų galių, kurios jam nepriklauso, pavyzdžiui, atlikti vykdomosios valdžios funkcijas. Turi būti palaikomas nuolatinis dialogas tarp prezidento, Seimo ir Vyriausybės.
– Koks būtų svarbiausias Jūsų, kaip prezidento, uždavinys? Vis tik pagal Konstituciją prioritetinė prezidento veiklos sfera – užsienio politika, tačiau, kaip rodo praktika (o ir Konstitucija tam suteikia galių), prezidentas gali aktyviai veikti ir vidaus politikoje. Kokia būtų Jūsų veiklos strategija?
Čia reikėtų pirmiausia atsakyti į klausimą, kas yra užsienio politika? Prekyba, tarptautinė mokesčių aplinka, saugumas, bendradarbiavimas mokslo, kultūros ir inovacijų srityse, klimato kaita, aplinkos užterštumas, kova su terorizmu – visa tai užsienio politika. Kur bepažvelgsi vidaus politikos instrumentai persikelia į užsienio politikos plotmes. Blogai yra tai, kad nėra kompleksinės užsienio politikos, egzistuoja menka diplomatija, daug izoliacijos ir radikalios retorikos.
– Ne visuomet prezidentui, Vyriausybei ir Seimui pavyksta užmegzti tarpusavio dialogą, rasti bendrą kalbą. Kaip manote, koks santykis idealiu atveju turėtų būti tarp šių trijų valdžios galių? Kiek prezidentas gali, yra pajėgus atsiriboti nuo politinių kovų, partijų intrigų?
Kaip jau minėjau, be dialogo, negali būti šių trijų valdžios galių bendradarbiavimo. Deja, šiandien, dažniau nei dialogą mes matome nesusikalbėjimą. Prezidentas neturėtų gilinti krizių, priešingai, turėtų ieškoti sprendimų. Prezidentas turi vertinti ne tik Seimo ir Vyriausybės darbą. Jis turi matyti ir Lietuvos mokslų akademiją, nevyriausybines organizacijas, profesines sąjungas, žemdirbius ir daug kitų dalykų. Jis turi telkti institucines pajėgas pagal skirtingas kompetencijas spręsti įvairius uždavinius, ieškoti tarpusavio sutarimo ir bendrų krypčių, kurios padėtų Lietuvoje pasiekti proveržį.
– Kartu su pirmuoju prezidento rinkimų turu numatomas ir referendumas dėl dvigubos pilietybės. Kokios pozicijos laikotės šiuo klausimu?
Manau, kad abu numatomi referendumai tiek dėl dvigubos pilietybės, tiek dėl Seimo narių skaičiaus kelia mūsų piliečiams daug klausimų ir nėra iki galo išdiskutuoti. Jie taip pat iššaukia labai dideles emocijas. Dviguba pilietybė pavojingas sprendimas tautos išlikimo požiūriu. Lietuvos žmonių, išvykusių iš mūsų šalies, klausimas nebūtinai turėtų būti sprendžiamas, brendant į dvigubos pilietybės džiungles.
– Apklausos rodo, kad rinkėjams iš visų pasirinkimų aktualiausi yra LR prezidento rinkimai, t. y. daugiausia žmonių ketina ateiti balsuoti, renkant prezidentą. Kodėl, Jūsų manymu, prezidento rinkimai populiaresni už Seimo ar savivaldybių tarybų ir merų rinkimus?
Visame pasaulyje rinkimai, kuriuose renkamas vienas asmuo, sulaukia didesnio dėmesio nei tie, kuriuose renkama grupė asmenų. Vieno asmens rinkimai sukelia labai daug žmogiškų emocijų, diskusijų ir piliečiai noriai eina atiduoti savo balsą už žmogų, kuris jiems patinka ar kuriam simpatizuoja. Asmenybės žavesys svarbus visur – tiek renkant prezidentą, tiek parlamentą, tiek žinomiausius, geriausius mokslo, kultūros ir kitų sričių specialistus. Pažiūrėkite, merų rinkimai taip pat sulaukė didelio susidomėjimo po to, kai tapo tiesioginiai.
– Prezidento prerogatyva yra teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio Teismo teisėjų kandidatūras, skirti apygardų ir apylinkių teismų teisėjus, Seimui pritarus, skirti generalinį prokurorą ir kt. Kaip vertinate dabartinę teismų sistemą ir teisėtvarkos situaciją Lietuvoje? Ar reikalingi kokie nors pokyčiai, siekiant didesnio teismų veiklos efektyvumo ir skaidrumo?
Manau, kad šiandien teismams trūksta viešumo ir skaidrumo. Nėra praktikos aiškinti visuomenei, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai. Kai visuomenės supratimas apie vykstančius teisinius procesus yra menkas, atsiranda daug vietos interpretacijai, situacijos imamos vertinti tik per „balta/juoda“ prizmę.
Žinoma, teisė – sudėtingas dalykas, yra daug komplikuotų bylų, bet tai nereiškia, kad nereikia pateikti informacijos apie jas.
Tenka apgailestauti, kad nėra specializuotų teismų korupcinėms byloms nagrinėti. Reikėtų suformuoti atskiras teisėjų kolegijas, kurios nagrinėtų tik korupcines bylas. Šių bylų išnagrinėjimui turėtų būti nustatyti aiškūs terminai. Dabar korupcinės bylos nagrinėjamos metų metus, vilkinamos. Tai labai menkina teismų autoritetą.
Reikalinga aiški teisėjų vertinimo sistema, būtina teisėjų rotacija, svarbu įdiegti kitus demokratinius elementus. Efektyvumas ir skaidrumas – du svarbiausi teismų veiklos principai, kurie privalo būti užtikrinti; taip pat būtina įvertinti kitų ES šalių teismų patirtis, atsižvelgti į jas.
Būtina užkirsti kelią piktnaudžiavimui tokių institucijų kaip STT galiomis, taip pat piktnaudžiavimui pažymomis. Be to, tokios institucijos kaip STT ar prokuratūra taip pat turėtų būti kontroliuojamos. Kartas nuo karto turėtų būti atliekamas ir jų veiklos teisinis įvertinimas.
——
Gyvenimo moto. Kasdien padidinkime gėrio sumą žemėje, darykime gerus darbus, negailėkime gerų žodžių, meilės artimam. Už tai bus atsilyginta. Lietuvai reikia daugiau ją mylinčių žmonių. Tai – paprastas priesakas kiekvienam iš mūsų.
Mieliausia vieta. Mano namai Vilniuje. Čia nuostabi žmona, nuostabūs vaikai ir anūkai.
Geriausia knyga. Pritariu posakiui „neskaityk labai gerų knygų, skaityk tik pačias geriausias, nes kitaip nespėsi tų knygų perskaityti“. Pasaulyje yra labai daug geriausių knygų. Lietuvoje yra išleista Pasaulinės literatūros bibliotekos knygų serija, tai pasaulinės kultūros lobynas, tik pažiūrėkite, kokios tai nuostabios knygos, pradedant J. Hašeku, baigiant L. Tolstojumi ar
V. Hugo. Neabejotinai, knygų knyga yra biblija. Tie, kurie moka ją skaityti, supranta, kad tai yra išminties knyga.
Hobis. Turiu labai daug mėgstamų veiklos sričių – t. y. kelionės, kraštotyra, istorija, rankinis, futbolas ir krepšinis, chorinis dainavimas. Pastarajam paskyriau labai daug laiko savo gyvenime. Dainų šventės – didžiulis mūsų kultūros židinys, jos man be galo artimos ir mielos.
Mėgstamiausias valgis. Kaip sakydavo mano mamytė, „vaikeli, kas padėta lėkštėje, tas ir mieliausia“. Duona yra švenčiausias patiekalas, kurį mes privalome gerbti. Jos reikia man, Jums ir 9 milijardams žmonių. Turėjau labai rūsčią gyvenimo mokyklą, išmokau vieną taisyklę: skaniai valgau, todėl valgau viską, valgydamas viską, stengiuosi valgyti skaniai.
Kalbino Monika Čiuldytė-Kačerginskienė
