Prezidentinės rinkimų kampanijos metu dažniau buvo kalbama apie pensijas, ne apie algas ir teisingus darbo santykius. Kandidatų į Europos Parlamentą debatuose vedantieji irgi vengia kalbėti apie tai, kas išties aktualu daugeliui Lietuvos žmonių.
Algų netolygumas mūsų šalyje jau seniai bado akis ne vien Lietuvos, bet ir tarptautiniams ekspertams. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) kritikuoja Lietuvą už didelę algų nelygybę, teigdami, kad maži atlyginimai yra ilgalaikė problema ir pagrindinė darbo jėgos emigracijos priežastis.
Lietuvos ekonomika, nors ir lėčiau, tebeauga, daugėja žmonių, besijaučiančių europiečiais, sėkmingai besitvarkančių karjerą ir asmeninį gyvenimą. Tačiau šiame fone kuo toliau, tuo labiau ryškėja skaudi „paliktųjų už borto“ padėtis.
Yra nepritekliaus ir Vilniuje, ir Kaune ar Klaipėdoje, bet atskirtis ypač juntama regionuose. Nemaža dalis mūsų gyventojų jaučia didelį apmaudą ir neteisybę, ligi šiol gaudami per praūžusią krizę nukarpytas algas, bando sudurti galą su galu. Sėkmės lydimi didmiesčių gyventojai socialiniuose tinkluose ar žurnalų puslapiuose dalijasi prašmatnių atostogų egzotiškuose kraštuose įspūdžiais arba kamuojasi, svarstydami į kurį nekilnojamąjį turtą geriau investuoti pinigų perteklių.
Algų netolygumas mūsų šalyje jau seniai bado akis ne vien Lietuvos, bet ir tarptautiniams ekspertams. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) kritikuoja Lietuvą už didelę algų nelygybę, teigdami, kad maži atlyginimai yra ilgalaikė problema ir pagrindinė darbo jėgos emigracijos priežastis.
Europos Sąjungos (ES) lėšomis sukūrus gyvybingas, gerai apmokamas darbo vietas regionuose, sėkmės istorijų sulaukta nedaug. Regionuose iki šiol niekas nesulaukė ir galingų užsienio investicijų. Smulkus ir vidutinis verslas dažnai neišgali mokėti padoresnių algų savo darbuotojams. Regionuose ir aukštojo mokslo diplomas dar negarantuoja karjeros ir teisingo atlygio, o jaunimo be patirties įsidarbinimo galimybės yra ribotos – darbo vietų tiesiog nėra.
Skursta vienas iš keturių europiečių
Aštrėjančios socialinės įtampos juntamos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Per pastaruosius dešimt metų Europoje labai išaugo pajamų nelygybė. Dar didesnė – turtinė nelygybė: 5 proc. europiečių valdo 40 proc. viso ES privataus turto. Vienas iš keturių europiečių skursta – skurstančių dirbančiųjų skaičius pasiekė beveik dešimtadalį visų Europos darbuotojų. Daugiau nei dešimtadalis Europos jaunuolių, kuriems nuo 15 iki 24 metų, niekur nesimoko ir nedirba.
Du iš penkių europiečių yra finansiškai nesaugūs: jie negali patirti jokių neplanuotų, netikėtų išlaidų. Dešimtadalis ES gyventojų kenčia nuo energetinio skurdo ir neišgali tinkamai šildyti savo būsto. Lietuvoje nuo to kenčia beveik trečdalis piliečių. Tiek pat europiečių kyla maisto nepritekliaus grėsmė. Penktadalis europiečių neturi pakankamai vietos gyventi.
Vienas iš keturių europiečių skursta – skurstančių dirbančiųjų skaičius pasiekė beveik dešimtadalį visų Europos darbuotojų.
Praūžusi ekonominė krizė, globalizacija, naujos ekonominės veiklos nustūmė užmarštin Europos socialinėje chartijoje įtvirtintas pamatines dirbančiųjų ir jų šeimos narių teises ir garantijas. Visoje Europoje pragyvenimo standartai blogėja, rinkoje vyrauja iškreipti darbo santykiai. Pamirštas principas, kad už vienodą darbą turi būti mokamas vienodas užmokestis. Visi dirbantieji turi turėti tas pačias teises: jokio darbo be kontrakto, be teisingo darbo užmokesčio ir jokių „nulinių“ sutarčių bei nedeklaruoto savarankiško darbo. Dirbančių žmonių skurdas ar nuolatinis nepriteklius yra ne tik moraliai, bet ir ekonomiškai nepagrįstas.
Minimali alga ES: nuo 250 iki 2000 eurų
Nuo 2018 m. net neoliberaliai nusiteikę Tarptautinio valiutos fondo ekspertai pabrėžia, kad, siekiant valstybių ekonomikų augimo, reikia skatinti vidaus vartojimą, pasitelkiant didesnį įdarbinimą ir aukštesnius atlyginimus. Europoje progresyvios kairiosios jėgos kovoja už orų minimalų atlyginimą. Europoje minimali mėnesinė alga įvairuoja: nuo 250 eurų Bulgarijoje iki 2000 eurų Liuksemburge.
Europos socialistai ir demokratai siekia sudaryti teisines prielaidas, kad atsirastų orios minimalios algos europinis standartas. Francas Timmermansas, Europos Komisijos pirmasis vicepirmininkas, kairiųjų sąrašo į Europarlamentą vedlys, akcentuoja, kad bent 60 proc. nuo vidutinės šalies algos turėtų būti ta minimali algos riba, kuri leistų žmonėms neskursti dirbant.
Priminsiu, kad šiuo metu Lietuvoje MMA nesiekia ir 50 proc. mūsų vidutinio darbo užmokesčio ir realybėje yra 430 eurų arba 555 eurų (dėl mokestinių perskaičiavimų). Ir tai yra šiek tiek daugiau nei vidutinė pensija, turint būtinąjį darbo stažą.
Europos socialistai ir demokratai siekia sudaryti teisines prielaidas, kad atsirastų orios minimalios algos europinis standartas.
Praeitimi vis dar netampa ir skirtumas tarp vyrų ir moterų algų. Europoje atlyginimų skirtumo vidurkis – 16,2 proc. Moterys paprastai dirba tuose darbuose, kurie prastai apmokami, joms vis dar sunkokai sekasi pramušti „stiklines lubas“, siekiant aukštesnių pareigų. Skirtumas tarp vadovaujamas ir žemesnes pareigas einančių darbuotojų algų Lietuvoje siekia net 5,6 (2018 m. HAY Group duomenys), kai Europoje šis skirtumas yra 3 kartai. Galų gale, pripažįstama, kad Lietuvoje reikia ir daug didesnio skaidrumo darbo apmokėjimo sistemose – dirbantieji turi teisę žinoti, ar jų darbo sąskaita neturtėja kiti.
Atskira tema – skurdas dėl nesaugaus, nedeklaruoto darbo. Jauni asmenys išnaudojami, pasitelkiant neapmokamas savanorystės sutartis, o labiau patyrę – iš kitų šalių atvežant pigią darbo jėgą, taip pat kai kuriamos nesąžiningos konkurencijos sąlygos, dirbant rizikingą darbą įvairiose platformose, dempinguojant algas. Visi užmerkiame akis, nepastebėdami skirtumo tarp tradicinės ekonomikos ir skaitmeninės ekonomikos veiklų. Lyg ir suprantame, kad naujoji skaitmeninė ekonomika neša daug inovacijų ir kitokios dinamikos į darbo rinkos pasaulį, bet pakankamai nedarome, kad naujieji darbai būtų socialiai saugūs, o darbo santykiuose nebūtų išnaudojimo.
Yra ir kitokio išnaudojimo: dirbama pagal ne viso darbo laiko sutartis arba nesudaromos darbo sutartys su priklausančiais mokesčiais, dirbama pagal darbo sutartis, kuriose numatyti nepagrįstai ilgi bandomieji laikotarpiai.
Būna, kad darbdaviai verčia darbuotojus dirbti pagal individualios veiklos pažymas ir neva perka iš jų paslaugas, nemokėdami dalies mokesčių ir palikdami darbuotojus be tam tikrų socialinių garantijų, ateities pensijų. Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad jauni žmonės, pavyzdžiui, su „nulinėmis“ ar kelių darbo valandų sutartimis kenčia daug daugiau nuo fizinių ir psichinių problemų nei jų bendraamžiai, dirbantys pagal neterminuotas darbo sutartis.
Ką EP nuveikė socialdemokratai?
Ilgus metus ieškota kelių, kaip įveikti madas, kurias Europoje diktavo konservatoriai ir liberalai. Madas, kai pernelyg pasikliaujama sklandžiu rinkos funkcionavimu. Kitaip tariant, socialines problemas paliekama spręsti šalims narėms pavieniui. Europos socialdemokratai yra ženkliai prisidėję prie to, kad ES atsigręžtų veidu į žmones, yra padaryti realūs darbai, kuriais galime didžiuotis.
EP, pritardamas socialdemokratų siūlymams, balsavo už didesnes investicijas į socialinę sritį, planuojant 2021-2027 m. ES biudžetą. Šių metų vasarį buvo priimta Direktyva dėl skaidresnių ir nuspėjamų darbo sąlygų, kuri palies 200 milijonų Europoje dirbančių žmonių.
Pradėtas įgyvendinti veiksmų planas, skirtas sumažinti moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus. Priimtos naujos taisyklės dėl tėvų ir prižiūrinčių asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros. Yra sutarta ir dėl Europos prieinamumo akto. Jis reiškia, kad vis daugiau kasdienių gaminių ir paslaugų privaloma tvarka bus pritaikyta neįgaliesiems.
EP, pritardamas socialdemokratų siūlymams, balsavo už didesnes investicijas į socialinę sritį, planuojant 2021-2027 m. ES biudžetą.
Europa nelengvai, bet ėmėsi iniciatyvos, įgyvendinant Europos socialinio ramsčio politiką, modernizuoti ir darbo santykių reguliavimą, kad, vykstant demografiniams pokyčiams ir didėjant neapibrėžtumui, prioritetu taptų dirbančiųjų socialinis saugumas, teisingas apmokėjimas, o ne darbo santykių lankstumas ir tarptautinių korporacijų pelnų didinimas. Nereikia pamiršti, kad nuolatinis piliečių gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas yra įtvirtintas pačioje ES steigimo sutartyje, todėl toli gražu nėra teisūs tie, kurie bando šitą atsakomybę numesti ant valstybių narių pečių.
