Dabar, kai Daukanto aikštės rūmų šeimininkė ruošiasi juos apleisti, politikos apžvalgininkai nustojo unisonu girti prezidentę, užmerkdami akis į jos padarytas esmines klaidas. Šiandieną tos klaidos išvardinamos šalia prezidentės neabejotinų nuopelnų valstybei. Dažniausiai po to seka išvada: nepaisant klaidų, prezidentės veikla vertintina teigiamai.
Tačiau politikos apžvalgininkai nerašo apie tų klaidų poveikį valstybei, t. y. mums visiems. Ir jeigu tokios klaidos, kaip VSD ir STT slaptos pažymos, kuriomis mojavo prezidentė ir kurių nežino nei VSD nei STT, turėjo poveikį tik parenkant aukštus Valstybės pareigūnus, arba melo detektoriaus parodymus aukščiau vertinant kaip teismų sprendimus, nors ir laikytinos Konstitucijos pažeidimu, tačiau jos neturėjo didelio poveikio mūsų visuomenei. Bet kada sužinai, kad į Prezidentūrą iškviestiems pareigūnams nepasiūloma kavos vien dėl to, kad jie iš baimės drebančiomis rankomis „nenulaiko kavos puodelio ir aplaisto kilimą“, tai kyla klausimas, ar mes gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje gerbiamas kiekvienas žmogus ir jo nuomonė net tada, kai ji nesutampa su kurio nors viršininko nuomone.
Lietuvoje gi prezidentės nuomonė yra šventa ir nediskutuotina. Jos privalu laikytis visiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, o nesilaikantieji netenka darbo, jiems panaudojamas STT, VSD ar prokuratūros vėzdas. Todėl valdininkas bijo išsakyti savo nuomonę, jei ji skiriasi nuo prezidentės nuomonės.
Pridėkime dar paslaugius žurnalistus, kurie įsiteikdami prezidentūrai yra pasiruošę giedoti himnus, kurti filmus bei rašyti knygas pilnas liaupsių prezidentei ir apipilti purvu bet kurį prezidentei nepalankų politiką. Pridėkime prie viso to lojalias prezidentei jėgos struktūras ir turėsime apibendrintą „lietuviškos demokratijos“ vaizdą.
Sakykite, gerbiamieji skaitytojai, kuo tokia „demokratija“ skiriasi nuo diktatūros? Ir ar reikia dar įvardinti, kieno dėka ši „demokratija“ atsirado. Jos galėjo ir neatsirasti, jei Seimas būtų priminęs prezidentei, kad Konstitucijoje yra numatyta apkaltos procedūra sulaužiusiems Konstituciją prezidentams. Tikėtina, kad tada prezidentės iniciatyvos būtų kitokios. Bet buvo kaip buvo.
Dabar įdomu tik, ar po metinio prezidentės pranešimo Seime jo nariai audringais plojimais ir atsistodami pareikš gilią pagarbą prezidentei-diktatorei, ar išliks orūs ir santūrūs. Ar ir salėje esantieji Kovo 11-osios akto signatarai atsistodami pagerbs tą, kuri įbaugino Lietuvos žmones taip, kad Lietuvoje nebeliko žodžio laisvės. Pagyvensime – pamatysime.
Atsakant į klausimą, ar prezidentė savo veiksmais nusipelnė pagarbos, atsakyčiau taip: jokie užsienio ir vidaus politikos laimėjimai nekompensuoja tos žalos, kuri padaryta valstybei atėmus iš jos žodžio laisvę.
Aloyzas Sakalas, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) garbės pirmininkas
