Tokių metų, kai vyksta treji rinkimai ir du referendumai per pusmetį, nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo. Politikams svarbiausia – sėkminga rinkimų kampanija ir rinkimų nakties rezultatai. O visas kitas techninis rinkimų organizavimo darbas tarsi nematomas ir neįdomus. Visą jį, be centrinės VRK, atlieka 1 972 apylinkėse dirbantys keliolika tūkstančių apylinkių komisijų narių.
Per paskutinius rinkimus ir pats nusprendžiau padirbėti vienoje iš rinkimų apylinkių ir pažiūrėti, kaip visas darbas atrodo iš vidaus. Šį apsisprendimą lėmė ne kartą girdėti komisijų narių nusiskundimai dėl sunkių darbo sąlygų, pavojų, dalinant rinkėjų korteles, menko atlyginimo.
[blockquote author=”” sc_id=”sc487730423666″]Pasirinkau nemažą apylinkę, kurioje registruota apie 3500 rinkėjų. Nors tiek rinkėjų pagal VRK normatyvus turėtų aptarnauti 12 komisijos narių, tačiau dirbome tik šešiese. Daugiau norinčiųjų neatsirado. Vėliau tapo akivaizdu, kodėl taip yra.[/blockquote]
Likus savaitei iki rinkimų, komisijos nariai išnešioja rinkėjų korteles. Nors neretai durys neatsidaro, balsavimo dieną gaunamos pretenzijos, kad rinkėjas kortelės negavo. Toks kortelių platinimas, kai kortelė įteikiama asmeniškai rinkėjui, yra atgyvena. Tai būtų galima pakeisti informaciniais pranešimais, pasitelkiant elektronines ryšio priemones.
Be to, platinant korteles, privačiuose namuose dažnai pasitinka ir užrašai – „atsargiai, piktas šuo“. Štai vienai komisijos narei amtelėjo į koją, teko skiepytis nuo pasiutligės, o visas išlaidas padengti iš savo kišenės.
Pasirinkau nemažą apylinkę, kurioje registruota apie 3500 rinkėjų. Nors tiek rinkėjų pagal VRK normatyvus turėtų aptarnauti 12 komisijos narių, tačiau dirbome tik šešiese. Daugiau norinčiųjų neatsirado. Vėliau tapo akivaizdu, kodėl taip yra.
Rinkimų dieną darbas prasideda 6 val. ryto. Pirmiausia vyksta paruošiamieji darbai: stumdomi stalai, kabinami informaciniai plakatai, sutvarkomos balsavimo kabinos, paruošiama urna, antspauduojami keli tūkstančiai biuletenių ir t. t. Nuo 7 val., atsidarius apylinkei, ateina balsuoti pirmieji rinkėjai.
Įdienojus srautas auga ir virsta viena nenutrūkstama eile. Kiekvienas komisijos narys turi savo užduotis ir atsakomybes. Pirmiausia vyksta atvykusių rinkėjų dokumentų tikrinimas, jų duomenų įvedimas į sistemą, biuletenių išdavimas, pasirašymas. Atrodo, gana formalūs žingsniai, bet visa tai turi būti atlikta preciziškai tiksliai.
Atlikti šiuos veiksmus reikia labai operatyviai, kitaip eilė ilgės, o nepatenkintų daugės. Taip per 13 balsavimo valandų mano pasirinktoje apylinkėje mechaniškai „praskenuojami“ pusantro tūkstančio rinkėjų, t. y. 31 sekundė (!) vieno rinkėjo aptarnavimui. Tai yra gana greitas tempas, ypač žinant, jog turi ne tik pasisveikinti, bet ir patikrinti asmens dokumentus, įvesti duomenis į sistemą ir svarbiausia nesuklysti. Asmeniniai komisijos nario poreikiai – jo reikalas. Oficialios pietų pertraukos taip pat nėra.
Nuo 20 val. balsavimo apylinkė uždaroma. Prasideda tikrasis darbymetis. Galbūt kažkas iš televizijos reportažų susidarė įspūdį, kad, atidarius balsadėžes, balsai yra greitai suskaičiuojami, tačiau taip nėra.
[blockquote author=”” sc_id=”sc297585050496″]Asmeniniai komisijos nario poreikiai – jo reikalas. Oficialios pietų pertraukos taip pat nėra.[/blockquote]
Pirmiausia turi būti patikrintas kiekvienas rinkėjas: t. y., ar nėra neatitikimo tarp elektroninėje sistemoje užfiksuotų ir biuletenius paėmusių bei parašų lapuose atsižymėjusių rinkėjų skaičiaus. Esant bet kokiam neatitikimui, detaliai tikrinamas visas rinkėjų sąrašas. Tuomet skaičiuojami panaudoti ir nepanaudoti biuleteniai: nepanaudotų biuletenių kampas turi būti nukerpamas. Atlikus šiuos darbus, atidaroma balsadėžė. Biuleteniai rūšiuojami į skirtingas krūveles: skirstomi į tuos, kuriuose kandidatai reitinguoti ir į tuos, kuriuose nereitinguoti; galiausiai į sistemą suvedinėjami pirmumo balai.
Šalia to atliekama ir balsavusiųjų paštu vokų atkirpimo, tikrinimo, įvedimo į sistemą ir balsų skaičiavimo procedūra. Visa tai tęsiasi dar 5–6 val. Bet tai dar ne viskas. Tuomet visa rinkimų medžiaga sudėliojama į specialius maišus, antspauduojama, plombuojama, kviečiama policijos palyda, o, jos sulaukus, vykstama į apygardos komisiją, vyksta dokumentų perdavimas.
Visa tai reikalinga, kad būtų užtikrintas skaidrus rinkimų procesas ir kiekvieno balso saugumas. Tokia sistema veikia puikiai, galimybė suklastoti balsus praktiškai eliminuota. Valio demokratijai, kuri išties kainuoja brangiai.
Bet, ar vertinamas keliolikos tūkstančių komisijų narių darbas? Ne tik nevertinamas – iš jų yra tiesiog tyčiojamasi. Pirmiausia tiek valandų dirbti neleidžia jokie teisės aktai. Kaip tai sprendžiama?
Komisijų pirmininkai yra priversti klastoti dokumentus ir nurodyti, kad dirbama kitomis dienomis („perrašyti“ darbo valandas). Įdomu, kaip tai vertina darbo inspekcija? Komisijų nariai paprastai yra žemesnes pajamas gaunantys asmenys, kurie priversti arti vergiškomis sąlygomis, kad prisidurtų vieną kitą eurą. Tikrai jokio malonumo tokios darbo sąlygos neteikia.
Vidutinis valandinis atlygis už šį darbą yra 4,3 euro, neatskaičius mokesčių. Jokie viršvalandžiai (o jie yra faktiniai) neskaičiuojami. Taigi, pirmiausia už šią situaciją yra atsakinga Vyriausybė kartu su Teisingumo ministerija, ir jos privalo pasirūpinti, kad VRK būtų skirtas tinkamas finansavimas ir ji galėtų mokėti padorų atlygį žmonėms už tokį darbo krūvį, koks jis yra.
Komisijos narys negali dirbti 20 val. be pertraukos, būtina narių rotacija, turi būti įvestos pamainos. Jau dabar komisijos narių kaita yra milžiniška, trūksta darbuotojų, o tai reiškia, kad esami darbuotojai dirba papildomai, didesniu krūviu. Nesutvarkius šios sistemos, 2020 m. gali būti paralyžiuotas rinkimų komisijų darbas. O juk tą brangų demokratijos procesą užtikrina ne dailūs plakatai ir brangūs televizijos klipai, bet šie tūkstančiai nematomų komisijų darbuotojų.
