Piktas pilietis man rašo: „Esate kovotoja dėl vaiko teisių, bet nei vieno karto iš Jūsų negirdėjau, kas vaikai turi turėti ne tik teises, bet ir atsakomybę, kurios ir pritrūko minimu atveju. O kad vaikas, nieko nežinantis apie savo atsakomybę, žiauriai suniokojo savo bendraamžę, yra ir PLĖMAS ant Jūsų sąžinės.“ Suprask – nebūtume uždraudę mušti vaikus, tai jie užaugtų atsakingi ir nemuštų kitų žmonių – na, žinoma, turėtų mušti savo vaikus, kad šie užaugtų atsakingi. Dešimt balų už logiką.
Tikriausiai teisūs daugybė man rašančių žmonių, kurie sako, kad tylioji Lietuva kur kas didesnė už tą garsią agresija plūstančią mažumą, reikalavusią teisės „suduoti per kombinezoną“ – ir tuo pat metu paradoksaliai reikalaujančią linčo teismo žiauriai besielgiančiam paaugliui. Ir visgi Lietuva yra viena, tad svarbu kalbėtis ir su žmonėmis, kurie gaisrą nori gesinti ugnimi, kuriems vis dar netikėta naujiena, kad smurtas gimdo smurtą, o vaikai yra mūsų veidrodis – jei norime juos išmokyti pagarbos ir atsakomybės, turime to mokyti savo pavyzdžiu.
[blockquote author=”” sc_id=”sc872986738208″]Tad ar tikrai tėvystė be smurto, vaiko auginimas be diržo, sugadina vaiko atsakomybės jausmą ir paverčia vaiką nusikaltėliu? Atsakymas vienareikšmiškas – atvirkščiai, būtent smurtinės patirtys vaikystėje didina agresyvaus elgesio ir nusikaltimų tikimybę tiek paauglystėje, tiek suaugus.[/blockquote]
Daugybė visame pasaulyje atliktų tyrimų liudija, kad vaikų patirtas smurtas bei nepriežiūra prognozuoja padidintą delinkventinio elgesio tikimybę paauglystėje (Lansford, Dodge, Pettit, Bates, Crozier, & Kaplow, 2002; Cicchetti & Manly, 2002; Loeber & Stouthamer-Loeber, 1998; National Counsel on Crime & Delinquency, 1993; Dodge, Pettit, Bates, & Valente, 1995; Kelley, Thornberry, & Smith, 1997; Patterson, 1995; Widom, 1992). Jei mergaičių atveju suformuoti stiprūs socialiniai ryšiai su draugais ar mokytojais gali tapti saugikliu, padėti išvengti nusikalstamo elgesio – tai berniukai, pasirodo, pažeidžiamesni, ir patirto smurto poveikis vis tiek išlieka stiprus – ženkliai didina agresijos ir nusikaltimų tikimybę (S.J. Watts, 2016). Apibendrinant, smurtinė tėvystė 9 (!) kartus padidina vėlesnio vaiko delinkventinio elgesio tikimybę bei tokio elgesio tęstinumą (Crowley, Mikulich, Ehlers, Hall, & Whitmore, 2003; Wiebush, Freitag, & Baird, 2001).
Delinkventinis elgesys gali būti įvairus – didžiausią nerimą, žinoma, kelia smurtinio pobūdžio veiksmai. Atrodo sunku įsivaizduoti kaip gali vaikai akmeniu uždaužyti kitą vaiką, kaip gali užkasti gyvą, kaip gali berniukas su tokiu žiaurumu sumaitoti mergaitės veidą? Klausimas, kurį iš tiesų turime omenyje – ar jiems negaila aukos? Jei taip – kodėl? Tam, kad sugebėtume gailėti kito žmogaus – turime gebėti pajusti ir suprasti kaip jis jaučiasi, taip pat turime gebėti jausti gėdą ir kaltę dėl savo veiksmų, kuriais padarome žalą kitam žmogui. Kaip nutinka, kad žiaurius smurtinius nusikaltimus darantys paaugliai nesugeba pajusti šių jausmų?
Tyrimai liudija, kad iš artimiausių žmonių patirtas smurtas neigiamai paveikia vaiko emocinės empatijos lygį – gebėjimą įsijausti į kito žmogaus savijautą (Matto, Strolly-Goltzman, Ballan, 2014). Kai dėl smurto patiriama psichologinė kančia tampa nepakeliama, pirmiausia vaikas, saugodamas save, ima neigti savo jausmus, paprastai sakant – nustoja jausti. Kartais blokuoja tik tam tikrus jausmus, kurie jį labiausiai gąsdina. Antras etapas – įsijautimo į kito jausmus sutrikimas. Kai kada galimas kito žmogaus jausmų visiškai neadekvatus supratimas – pavyzdžiui, baimė ar skausmas gali būti traktuojami kaip agresija. Kuo sunkesnį smurtą patiria vaikas – tuo sunkesnės pasekmės. Tyrimai rodo, kad dažna bei intensyvi fizinė prievarta prieš vaiką susijusi su dar sunkesniu sutrikimu – psichopatinių bruožų išsivystymu bei asocialios asmenybės sutrikimu (Dargis, Newman, Koenigs, 2015). Kitas, sunkius nusikaltimus padariusių asmenų tyrimas atskleidė, kad emocinė prievarta vaikystėje, sąsajoje su neurobiologiniais ir asmenybės ypatumais, taip pat padidina psichopatinių bruožų išsivystymo tikimybę (Schimmenti, A., Di Carlo, G., Passanisi, A., & Caretti, V. 2015).
Kas turima omenyje kalbant apie neurobiologinius ypatumus? Pavyzdžiui, vaikai, turintys specifinę monoamino-oksidazės-A geno variaciją yra labiau linkę išvystyti delinkventinį elgesį, jei patyrė smurtą vaikystėje (Davies N., 2018). Tai nereiškia, kad vaikas, turintis šį geną automatiškai taps nusikaltėliu – tačiau būtent tokiam vaikui ypatingai pavojingas smurtas šeimoje, nes tai paleidžia agresijos mechanizmą. Įsivaizduokite dujų balioną – savaime jis neužsidegs, tačiau prikiškite degantį degtuką – sprogimas garantuotas.
Grįžtant prie antrojo klausimo – kodėl smurtaujantys paaugliai dažnai linkę neigti savo kaltę ar nesigėdija savo poelgių.
112 paauglių apėmęs itin detalus tyrimas atskleidė kaip gėdos bei su ja susijusios kaltės jausmas transformuojamas į aukos kaltinimą (Gold, Wolan Sullivan, Lewis 2011). Tyrėjai įrodė, kad smurtinė tėvystė ne tik veikia paauglių polinkį nusikalsti tiesiogiai – kaip gyvas smurtinio elgesio pavyzdys, bet ir iškreipia jų emocijas ir suformuoja vidinį smurto pateisinimo mechanizmą.
Smurtą šeimoje patiriantis vaikas patiria stiprų gėdos ir kaltės jausmą (“Esu blogas, jei tėvai taip su manimi elgiasi”), kurį vaikui nepaprastai sunku pakelti. Kuo stipresnis šis jausmas – tuo didesnė rizika, kad vaiko psichika, saugodama save nuo nepakeliamų išgyvenimų, nukreips neigiamus jausmus iš vidaus į išorę – tai yra konvertuos savęs kaltinimą (kuris susijęs su depresijos rizika) į kitų kaltinimą (kurio pasekmė – agresija). Vietoje neigiamo savęs vertinimo atsiranda neigiamas kitų vertinimas, vietoje noro išnykti ar sunaikinti save – noras sunaikinti kitą.
Kuo labiau kitą asmenį vaikas suvokia kaip turintį neigiamų nuostatų jo atžvilgiu – tuo didesnė agresijos tikimybė ir kartu visiškas jos pateisinimas. Šis apsauginis mechanizmas padeda smurtą patyrusiam vaikui nukreipti savo dėmesį nuo savo “blogumo” į kitų “blogumą” – taip išvengiant skausmingo nuolatinio savo nevertingumo pajautimo. Tačiau jo rezultatas – įsitvirtinantis savo paties vėlesnio smurtinio elgesio pateisinimas, iki pat ekstremaliausių nusikaltimų (“Jie yra blogi, aš tik ginu save/savo interesus”).
Šis tyrimas atitinka daugybės anksčiau atliktų tyrimų duomenis, kodėl žiaurūs nusikaltėliai dažnai nejaučia gėdos ir nepripažįsta kaltės, o kaltina auką (Cramer & Kelly, 2004; Tangney & Dearing, 2002; Dodge, McClaskey, & Feldman, 1985; Cramer & Kelly, 2004; Zelli, Dodge, Lochman, Laird, & CPPRG, 1999).
Rezultate turime paauglį, kurio patologinė reakcija į patirtą traumą tampa didžiule grėsme visuomenei – smurtas jam tampa būdu įveikti savo paties patirtą traumą, todėl be intensyvios psichoterapijos jokios atsakomybės už savo veiksmus jis tiesiog nepajėgus pajusti. Gėdos ir kaltės jausmo sugrąžinimas susijęs su depresija ir į save nukreipta agresija – savęs žalojimu, suicidiniais ketinimais. Todėl tikrai nepadės tokiam vaikui pajusti kaltę ir prisiimti atsakomybę jo atžvilgiu liejama agresija – grasinimai, vieši siūlymai įvairiais būdais jį sužaloti ar nužudyti. Efektas – it piltume benziną į ugnį, tik sustiprinamas jo poreikis gintis. Ir, žinoma, papildoma aplinkybė – psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Nors alkoholio ir įvairių narkotinių medžiagų poveikis gali būti labai skirtingas, kaip taisyklė, apsvaigimas mažina savikontrolę – taigi, visi aukščiau aprašyti simptomai gali pasireikšti stipriau ir pasekmės gali būti dar pavojingesnės.
O dabar pasižiūrim į tuos agresiją liejančius feisbuko herojus, siūlančius nulinčiuoti vaiko teisių gynėjus – nuo vaiko teisių kontrolierės iki vaikų gynimo organizacijų iki manęs. Nieko neprimena? Vietoje didžiulį diskomfortą galinčio sukelti gėdos ir kaltės prieš savo vaikus jausmo – agresyvus kaltinimas tiems, kas verčia jaustis blogai. Gėda pasakyti „Taip, rėkiu ir mušu savo vaikus, nemoku kitaip“ – niekas nenori jaustis bloga mama ar blogu tėčiu. Bet jeigu rėkti „Atiminėja vaikus už nieką“ (ekstremalesnė fantazija – „Grobia ir parduoda vaikus“) – kaltės jausmas sėkmingai pakeičiamas teisuolišku pykčiu, agresija tampa pateisinama. Tik tos agresijos didžioji žala nėra mano ar kitų vaikus užstojančių žmonių nervai bei sveikata – greičiausiai mes atlaikysim – kaina yra mūsų visuomenės saugumas. Jei nenorime tokių tiksinčių bombų – nėra kitos išeities kaip išmokti auginti vaikus be smurto, padrąsinti bijančius, kad „vaikas be diržo neklausys“, kreiptis į savo savivaldybę ir reikalauti pagalbos, kursų, terapijos. Kol ne per vėlu.
Kartais būna per vėlu.
Jam ką tik suėjo aštuoniolika. Dar paauglys, bet jau pilnametis. Į kaimą atvažiavo mergaitė, kuri jam atrodė labai graži. Užtat jai apleistas, purvinas, ribotų bendravimo gebėjimų, agresyvus vaikinas neatrodė patrauklus. Jis pagrobė mergaitę. Išprievartavo. Nužudė. Tuo metu buvo neblaivus. Kaimo žmonės kalbėjo, kad kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, kad užaugo daužomas motinos ir jos sugėrovų, kęsdamas badą, purvinas, apleistas, niekam nereikalingas. Nuteistas iki gyvos galvos. Kai su juo kalbėjausi – gailesčio aukai ir kaltės jis nejautė.
Tai kaip su tais plėmais ant sąžinės – kam reikėtų juos valyti…?
PS: Visi suprantame, kad žiniasklaida ne vieta išsamioms mokslinėms apžvalgoms – tad šiame straipsnyje paliečiau tik tas smurto prieš vaiką pasekmes, kurios susijusios su žiaurumo susiformavimu. Tačiau smurtinės tėvystės pasekmių yra žymiai daugiau – nuo žemos savivertės iki įvairiausių elgesio ir emocijų sutrikimų, depresijų, priklausomybių, suicidų, psichosomatinių sutrikimų, kai kurie tyrimai liudija netgi sąsajas su onkologiniais susirgimais.
Viena visiškai aišku – smurtas prieš vaiką, kaip jį bevadintume ar bandytume pateisinti, tik didina tikimybę, kad vaikas taps pavojingas aplinkiniams ir sau.
